„Trimito“ koncerte – iškilminga lietuvių kompozitorės premjera

Iškilmingu ir galingu skambesiu aidės Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios skliautai lapkričio 8 d. 18 val. – „Trimito“ pučiamųjų orkestras, „Vilniaus“ ir „Polifonijos“ chorai bei solistai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skiria lietuviškos muzikos koncertą. O neabejotina vakaro kulminacija – puikiai pučiamuosius instrumentus išmanančios kompozitorės Vaidos Striaupaitės-Beinarienės specialiai koncertui sukurto „Te Deum“ premjera.

Su kompozitore Vaida Striaupaite-Beinariene susitinku vos jai grįžus iš koncertinės kelionės Niujorke ir tikriausiai dar net nespėjus įsivažiuoti į įprastą paros ritmą. Tačiau nei tai, nei staiga užklupęs tikras ruduo mums nesutrukdo pasikalbėti apie kūrybines aktualijas, draugystę su „Trimito“ pučiamųjų orkestru ir, svarbiausia, apie netrukus įvyksiančią naujo jos šešių dalių opuso „Te Deum“ premjerą. Lapkričio 8 d., Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje skambės ne tik naujoji Vaidos kompozicija, bet ir jos muzikinė poema „Protėvių laiškai“, tad koncertas – ar bent viena jo dalis – jau beveik autorinis.

Prašau papasakoti apie naujojo „Te Deum“ priešistorę. Naršydama tavo kūrinių sąrašą pastebėjau jau 2015-aisiais sukurtą to paties pavadinimo kūrinį, tad įdomu, ar jie kuo nors skiriasi?

Taip, „Te Deum“ jau buvau rašiusi – nedidelės apimties, kamerinės sudėties, tačiau mano asmeninis „Te Deum“ įsivaizdavimas iš tikrųjų buvo kitoks. Kai susipažinau su „Trimitu“, pagalvojau, kad tam „Te Deum“, kuris yra mano mintyse, labai tiktų pučiamųjų orkestras, didžiulis choras, solistai... Užsiminiau apie tai orkestro vadovui, jis sutiko, ir netrukus pradėjau rašyti naująjį kūrinį. Lyginant su pirmąja versija, dabar jis tapo iškilmingesnis, didingesnis, pradžioje ir pabaigoje atsirado Vilniaus katedros varpų imitacijos: žemi pučiamieji, eufonijos, trimitai, varpai... Pirminis mano įsivaizdavimas buvo, kad pradėtų skambėti tos bažnyčios varpai, kurioje kūrinys atliekamas, tačiau pasirinkau lengviau techniškai įgyvendinamą variantą – Katedros varpų melodijos transformavimą į orkestrinį skambesį.

Panašu, kad tavo muzikai dažnai būdingo impresionistinio skambesio čia negirdėsime?

Ne, tikrai ne (šypsosi). Galbūt šis kūrinys labiau paveiktas britų šiuolaikinio kompozitoriaus Johno Rutterio monumentalių kompozicijų. Tokio stiliaus muzikai labai tinka pučiamųjų skambesys.

Ar daug rašai religinės muzikos?

Esu parašiusi „Cantate Domino“ ir „Ave Maris stella“ mišriam chorui, pagal brolio Rožė iš Tezė tekstus „Bonne nouvelle“ sopranui ir kameriniam ansambliui, o su orkestru tai bus pirmas stambus kūrinys.

Kad meilė solo pučiamiesiems ir įvairioms jų kombinacijoms prasidėjo dėl tavo vyro ir ištikimo tavo muzikos atlikėjo obojininko Roberto Beinario, žinome seniai. Tačiau papasakok, kaip užsimezgė draugystė su „Trimito“ orkestru? 

Taip, pradžioje pradėjau rašyti solo pučiamiesiems instrumentams. Tai buvo mozaikos (kompozitorė yra parašiusi keletą skirtingų kūrinių pavadintų „Mozaika“ – aut. past.), kuriose atsispindi techniniai ieškojimai, naujų skambesių paieškos, atlikėjo galimybių išnaudojimas. Paskui jau rašiau stambesnius kūrinius – pučiamųjų kvartetus, kvintetus. Prieš keletą metų „Trimito“ orkestrui pritaikiau savo kūrinį „Fantazija Enrique Granados tema“, taip užsimezgė draugystė su šiuo kolektyvu. Taip pat teko nemažai pabendrauti su kompozitoriais iš Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Norvegijos,  kuriančiais varinių pučiamųjų orkestrams (Brass Band), pradėjau kurti ir tokiai sudėčiai. Man patinka pučiamųjų orkestrų skambesys – itin šiltas, minkštas, perkusinių instrumentų gausa ir tai mane domina, laiko, šiuo metu aš tame „verdu“.

Naująjį „Te Deum“ dedikuoji Lietuvos valstybingumo 100-mečiui. Atrodo, kad svarbios mūsų šaliai datos tampa ir tavo pačios savastimi.

Išties, aplinka, pats gyvenimas stipriai veikia mano kūrybą. „Te Deum“ rašiau apsupta pakilios nuotaikos, kai švenčiame Lietuvos valstybės šimtmetį, įkvėpta Laisvės varpo idėjos. Tai pakylėja mūsų dvasią, sustiprina tautiškumą. Tad neatsitiktinai ir visa kūrinio orkestruotė kupina iškilmingų intonacijų.

Šiame kūrinyje ieškojau daugiau prasmių. Jutau pasididžiavimą savo Tėvyne, dėkingumą už visa tai, ką turime, ir dėkingumą Dievui, kuris mums visa tai siunčia. Muzikinis tekstas nuosekliai atspindi ir mano jauseną, todėl labai natūraliai radosi ir visos melodijos, ir himnas, ir meilės duetas. Meilė tėvynei, šeimai, Dievui – tai pagrindiniai mūsų gyvenimo poliai.

Antras koncerte skambėsiantis tavo kūrinys – „Protėvių laiškai“, ir jį taip pat pritaikei naujai atlikėjų sudėčiai. Kokia jo istorija?

Jo daug nekeičiau, tiesiog naujai instrumentavau ir įtraukiau chorą. Kūrinį rašiau taip pat ypatingai progai – Lietuvos vardo 1000-mečiui paminėti. Panaudojau jame lietuvių liaudies dainą, sutartines. Dar studijuojant, prof. Julius Juzeliūnas (kompozicijos dėstytojas Muzikos akademijoje – aut. past.) atnešė Čiurlionytės sudarytą lietuvių liaudies dainų rinkinį ir be jokio primygtinio spaudimo pasiūlė jį peržiūrėti. Neturėdama daug idėjų parsinešiau, pavarčiau, išsirinkau kelias dainas, taip jos ir liko  pas mane. O profesorius tiesiog pasakė: „patyrinėjai, pasidėk, kada nors gal prireiks“. Ir šitie jo žodžiai išsipildė – kai gavau užsakymą parašyti kūrinį Lietuvos vardo 1000-mečiui, iškart prisiminiau vieną tų dainų. Galvoju, – štai! „Protėvių laiškuose“ yra ir džiaugsmo, ir išgyvenimų, ir liaudies melodikai artimos lyrikos, ilgesio intonacijų.

Ar galėtum įvardinti tai, dėl ko vertėtų ateiti į šį koncertą? Pučiamųjų orkestras, „Vilniaus“ ir „Polifonijos“ chorai, žymūs solistai jau iš anksto žada kokybišką ir galingą skambesį. O be to?

Kviečiu išgyventi dar vieną mūsų Valstybės 100-mečio paminėjimo, šventės akimirką, kuri pakylės, suteiks dar daugiau pasididžiavimo savo tauta.

Dėkoju už pokalbį.