Baltijos muzikos rojus saloje

Galbūt nedaug kas žino, kad Vokietijoje yra sala, kurioje skamba lietuvių muzika, o joje rengiamas festivalis primena Thomo Manno festivalį Nidoje, tik jo masteliai didesni. Ši Baltijos jūros sala vadinasi Uznamu (vok. Usedom). Nuo XIX a., kai čia ėmė steigtis gydyklos ir kilti prabangios vilos, žmonės atvyksta į salą ilsėtis ir taisyti sveikatos. Čia vasarodavo kaizerio šeima, supama turtingų buržua, kilmingųjų, rašytojų ir dailininkų. Uznamo grožis įkvėpė Heinrichą ir Thomą Mannus, Johanną Straussą. Čia nuo tuberkuliozės gydėsi Maksimas Gorkis, savo „Mėnulio Pjero“ parašė Arnoldas Schönbergas. Salos istorija spalvingesnė nei Kuršių nerijos, joje nuo viduramžių buvo statomos bažnyčios ir pilys. Sala priklausė slavams, danams, pomeraniečiams, švedams ir prūsams. Po Antrojo pasaulinio karo ji buvo padalyta vokiečiams ir lenkams.

Prieš 25 metus sumanyta čia rengti Uznamo muzikos festivalį. Jo globėju sutiko tapti saloje atostogaudavęs garsus dirigentas Kurtas Masuras, surengęs Uzname ir paskutinius savo gyvenimo pasirodymus. Prasidėjęs kuklia koncertų serija, renginys išaugo į vieną didžiausių teminių festivalių Vokietijoje. Jame lankosi Baltijos valstybių vadovai, karūnuoti asmenys, iškiliausi mūsų laikų menininkai, bet išliko jauki bičiuliška atmosfera, kaip Nidoje.

Uznamo festivalio pradininkas ir meno vadovas Thomas Hummelis nesureikšmina gražios sukakties proga renginiui adresuojamų pagyrų ir pripažinimo ženklų. Anot jo, didžiausias šio festivalio laimėjimas yra jo savitumas: čia publika randa tai, ko nebūna kitose Vokietijos scenose. Mat festivalio rengėjai užsimojo skleisti Baltijos jūros regiono muziką ir kietai laikosi savo idėjos. Kasmet rudenėjant Uzname pristatoma vienos iš dešimties regiono šalių kūryba. Lietuvai jau du kartus teko ši garbė. 2011 m., minint Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mirties metines, salos koncertų salėse, bažnyčiose ir galerijose įvyko visa virtinė lietuvių klasikui skirtų renginių, beveik 20-yje koncertų skambėjo kelios dešimtys lietuviškų kūrinių.

Spalio 13 d. pasibaigsiantis 25-asis Uznamo festivalis daugiausia dėmesio skyrė nepriklausomybės šimtmečius mininčioms Lietuvai, Latvijai, Estijai, Lenkijai ir Suomijai. Iškilmingame šventės atidaryme rugsėjo 22-ąją, į kurį buvo atvykusi ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, griežė Baltijos jūros filharmonijos orkestras, diriguojamas įkūrėjo ir meno vadovo Kristjano Järvi. Būtent šis festivalis 2008 m. įsteigė Baltijos jūros filharmonijos orkestrą. Per dešimt gyvavimo metų tapęs nepriklausomas, daug gastroliuojantis orkestras nuolat grįžta koncertuoti ir į Uznamą. Besižavintis mūsų kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūryba ir nuolat įtraukiantis ją į orkestro bei festivalio programas, K. Järvi ir šį kartą atliko G. Gelgoto kūrinį „Kalnai. Vandenys. (Laisvė)“.

2012 m. festivalyje sėkmingai debiutavo ir G. Gelgoto vadovaujamas ansamblis NIKO. Šiemet kolektyvas vėl buvo pakviestas atstovauti Lietuvai jubiliejinėje programoje. Savo 13-ąjį sezoną NIKO pradėjo naujoje festivalio scenoje Svinouiscyje, Lenkijoje (jau nuo antrojo festivalio vokiečiai rengia koncertus ir lenkiškoje salos dalyje), naujutėlaičio „Radisson Blu“ viešbučio erdvėje. Uznamui NIKO parengė savo puoselėjamo minimalistinio stiliaus programą „Gamtos vaizdai“, tik šį kartą tarp G. Gelgoto kūrinių įterpė ir šiuolaikiškai Maxo Richterio aranžuotus Antonio Vivaldi „Metų laikus“, Peterio Vasko bei Michaelo Nymanno kūrinius. Pirmą kartą Lenkijoje nuskambėjo ir ansambliui aranžuotas naujojo G. Gelgoto Smuiko koncerto fragmentas (Baltijos jūros filharmonijos orkestras koncertą įtraukė į savo artimiausio turo programą, kovo pradžioje jį pristatys Palangoje).

Uznamo publika plojo vilniečiams stovėdama. Po koncerto klausytojai kalbėjo nesitikėję tokio netradiciško pasirodymo. NIKO interpretacijos buvo tarsi maži, iki smulkmenų nušlifuoti judesio spektakliai. Visą programą muzikantai grojo atmintinai, stebindami tiesiog telepatišku susiklausymu. Ypač spontaniškai nuskambėjo naujausios G. Gelgoto kompozicijos „Transitory“, „Sanctifaction“, „Higher Energy“. Autorius pripažino, kad NIKO koncertuose visada būna daug improvizacijos, muzikantai išsiugdę tiesiog intuityvų tarpusavio pojūtį.

„Kai atradau Gediminą, pajutau būtinybę muzikuoti su NIKO. Ne visada šalia yra tokie gabūs žmonės, ne visus supranti iš „pusės žvilgsnio“, kaip kad mes suprantame vienas kitą. Jaučiuosi taip, lyg visą gyvenimą būčiau grojęs su jais – tokia artima ir suprantama jų muzika. Man jos trūko“, – sakė festivalyje prie ansamblio prisidėjęs Hamburgo Elbės filharmonijos orkestro violončelininkas Vytautas Sondeckis. Jis taip pat yra Uznamo festivalio senbuvis, nuolat čia griežia su savo orkestru, yra surengęs ir solinių pasirodymų, koncertų su kameriniais ansambliais, tarp jų – su savo mokytoju, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Davidu Geringu, be kurio Uznamas neįsivaizduojamas jau 13 metų.

Savo kryptį – skleisti Baltijos regiono muziką – Uznamas surado šeštaisiais gyvavimo metais, kai prie festivalio komandos prisijungė „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ muzikos redaktorius Janas Brachmannas, tapęs dešiniąja Th. Hummelio ranka. Tandemas drauge sudarinėja programas, ieško festivaliui kūrinių ir atlikėjų. Jie lankėsi ir Lietuvos muzikos informacijos centre. Per 20 metų J. Brachmannas tapo tikru Baltijos muzikos ekspertu. Jo nuomone, Baltijos šalių muzika įvairove pranoksta net Viduržemio jūros regioną, skiriasi ir trijų Baltijos kaimynių muzika. „Baltiškas skambesys yra mitas, 10-ojo dešimtmečio išradimas. Iš tikrųjų šios šalys konkuruoja tarpusavyje labiau negu skandinavai ir mėgsta pabrėžti savo unikalumą“, – sakė J. Brachmannas.

Uznamo festivalio įkūrėjui Th. Hummeliui beveik dešimtmetį, iki savo mirties 2002-aisiais, patarinėjo ir tėvas – žymus kompozitorius Bertoldas Hummelis, jautęs sentimentų Baltijos kraštų muzikai. 25-mečio proga Uznamo festivalis atidavė duoklę ir jam, o vieną svarbiausių vaidmenų patikėjo Davidui Geringui. Lietuvoje gimusį violončelininką, aistringą lietuvių muzikos propaguotoją festivalis dar 2005-aisiais pakvietė tapti „Baltijos muzikos forumo“ vedliu. Taip buvo pavadinti maestro meistriškumo kursai ir koncertai, kasmet rengiami šio forumo rezidencijoje – XIII a. didikų pilyje Štolpės kaime. Bilietai į D. Geringo studentų koncertus išperkami iš anksto, profesorius saloje tiesiog garbinamas. B. Hummeliui skirtame vakare publika maestro sutiko audringais aplodismentais. Tarp B. Hummelio sūnų prisiminimų D. Geringas pristatė savo studentus, pats griežė su jais ir su žmona Tatjana Geringas, sėdusia prie fortepijono po aštuonerių metų pertraukos. Beje, festivalyje didelio susidomėjimo sulaukė ir T. Geringas prisiminimų knygos apie emigraciją „Kelyje“ skaitymai, o autorės atvežti vokiško leidimo egzemplioriai buvo išgraibstyti.

Negalima nutylėti ir spalvingos Štolpės pilies istorijos, daug pasakančios apie vietos bendruomenę ir čia tvyrančią ypatingą atmosferą. Šioje pilyje jautiesi lyg jaukioje kaimo troboje – bilda grubios medinės grindys, fojė pleška židinys, viename kambarių sumuštiniais ir vynu prekiauja simpatiška senjorų porelė. „Ši pilis buvo griuvėsiai. Ją norėta nugriauti, net buvo tyčia sukeltas gaisras. Bet atėjome mes, ir ji ėmė atgimti. Iš festivalyje uždirbtų pinigų pirmiausia buvo nupirktas įspūdingas šviestuvas, vėliau suremontuota salė, sutvarkytas židinys, atstatytas pilies fasadas. Viskas atsikūrė mūsų akyse, o iš pradžių teturėjome vieną groti tinkamą kambarį“, – pasakojo D. Geringas. Aštuonis šimtus metų mininčią pilį išgelbėjo vietos bendruomenė, įsteigusi fondą, kuriam aukojo ir rinko pinigus. Vietos žmonės be atlygio talkina ir festivaliui. Šis nuolat atsinaujina – prasiplėtė jauniems muzikos talentams skirtais konkursais, pavasarį imta rengti Literatūros dienas, žiemą – Tarptautines žydų muzikos dienas.

Viena įspūdingiausių ir seniausių festivalio tradicijų – koncertų turai po salą su gidais. Šiemet net 150 žmonių trimis autobusais keliavo su gidais į lenkiškąjį Voliną pasiklausyti Rolfo Becko diriguojamų Johanno Sebastiano Bacho Mišių h-moll, kurias atliko jungtinės vokiečių ir lenkų pajėgos. Kitame šios kelionės koncerte du virtuozai – smuikininkas Piotras Plawneris ir pianistas Piotras Salajczykas – supažindino su pirmojo nepriklausomos Lenkijos premjero ir žymaus kompozitoriaus Jano Paderewskio bei jo amžininkų muzika. Gaila, kad Lietuvoje nuosekliau su turizmo organizacijomis bando draugauti tik Kristupo vasaros festivalis, o juk mes irgi turime daug ką papasakoti ir parodyti.