Pavasariui vartus atvėrė koncertai Varšuvoje ir Berlyne

Paskutinę žiemos dieną Varšuvoje spaudė trylikos laipsnių šaltukas, tačiau Filharmonijos Didžiojoje salėje galinga polifonija aidėjo atbundančio pavasario paukščių bei kitokių Dievo sutvėrimų balsai, genialiai sujungti Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ muzikoje. Koncertais Varšuvos filharmonijoje ir Berlyno „Konzerthaus“ salėje prasidėjo Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečio renginiai Europos sostinėse, organizuojami Lietuvos nacionalinės filharmonijos. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui gastrolėse dirigavo didžiulio pripažinimo pasaulyje sulaukusi jauna dirigentė, Birmingamo simfoninio orkestro muzikos vadovė Mirga Gražinytė-Tyla (repeticijose jai talkino asistentas Martynas Stakionis). Koncertų programa – nekasdieniška, tačiau puikiai susisieja su kalendorine metų laikų kaita, atskleidžia technines, menines bei artistines orkestro galimybes, subtiliai atspindi jaunatviškus ir kartu itin brandžius dirigentės M. Gražinytės asmenybės bruožus. Skoningai, drąsiai ir originaliai koncerte skambėjo ne vien Stravinskio partitūra. Orkestras griežė Ramintos Šerkšnytės „De Profundis“ styginių orkestrui, gruzinų kompozitoriaus Vachtango Kachidzės „Bruderschaft“ altui, fortepijonui ir styginių orkestrui, solistai – Milanas Radičius (altas) ir Onutė Gražinytė (fortepijonas), taip pat Osvaldo Balakausko „Penkias dainas Vinco Mykolaičio-Putino žodžiais“ moterų chorui, smuikui, violončelei, fleitai ir fortepijonui, kurias atliko Katovicų miesto dainininkų ansamblis „Camerata Silesia“ (vadovė Anna Szostak), Algimantas Peseckas (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Valentinas Gelgotas (fleita) ir Indrė Baikštytė (fortepijonas). Per koncerto Varšuvoje pertrauką ir pakalbinau dirigentę M. Gražinytę.

Šiandien repeticiją pradėjote žodžiais: „Pradėkime nuo pabaigos – skaitlinė Nr. 142.“ Norėčiau ir mūsų pokalbį pradėti nuo gastrolių pabaigos: kuo Jums šis jubiliejinis projektas ypatingas, koks bendro darbo su orkestru įspūdis?

Nuostabus įspūdis. Jau beveik dvi savaites dirbame su šia programa, ir matau, kad kolektyvas be galo pasitempęs, jaučiasi didelis noras gerai atlikti muziką. O kai yra noras, visada išauga gražūs rezultatai.

Dirbant su Jumis nepasitempti tiesiog neįmanoma – kiekviena repeticijos minutė trykšta energija, tarsi ji būtų pirmoji. Kada anksčiau dirbote su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir kaip kolektyvas pasikeitė?

Pirmą sėkmingą koncertą parengėme 2014 m. pavasarį. Buvo numatyti vėlesni pasirodymai, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių teko juos atidėti. Per ketverių metų laikotarpį kolektyve atsirado daug naujų, man nematytų veidų. Nauja jėga – visada gražu. Kai greta darbuojasi skirtingos kartos – šeimoje, darbe ar orkestre – atsiranda progų apsikeisti patirtimi ir kitais vertingais dalykais. Tai labai gera tendencija.

Jubiliejinių koncertų programa – įvairiabriaunė stilistikos, epochų ir atlikėjų sudėties atžvilgiu. Kokios aplinkybės lėmė būtent šių kontrastingų kūrinių pasirinkimą?

Programos parinkimą lydėjo ilgi ieškojimai. Savo pageidavimus ir įsivaizdavimus siūlė Berlyno „Konzerthaus“, turėjo minčių ir Varšuva, nuomonę reiškiau aš. Visi rūpinomės, kas koncertams ir orkestrui geriausiai tiktų. Pasibaigus ieškojimams susidėliojo graži puokštė. Jaučiuosi labai laiminga, nes programoje netrūksta kontrastų. Mano galva, kiekvienas kūrinys yra visiškai genialus, šedevras. Balakausko dainos pagal Mykolaičio-Putino žodžius – tai nuostabios impresionistinės miniatiūros, išsiskiriančios įvairiausiais poetiniais atspalviais ir įvykiais. Kachidzės „Bruderšaftas“ – džiaziukas. Kiekvieną kartą pateikdama šį kūrinį orkestrui jaudinuosi, kaip kolektyvas reaguos, ar nepriims kaip popso... Didžiulė kūrinio vertė ta, kad jis atpalaiduoja: nukeliaudamas link džiazo soluoja kontrabosas, „pačeksi“ orkestras, koja patrepsi solistai. Tai įneša gyvų nuotaikų, kurių tradiciniuose klasikiniuose koncertuose neturime. Ši energija man tiesiog neįkainojama. Šerkšnytės „De Profundis“, mano galva, vienas genialiausių kūrinių muzikos istorijoje. Nelengva šį kūrinį parengti taip, kad atsivertų visi kompozitorės sumanymai, tačiau kelias į šviesą – esminis Šiaurės tautų klausimas – yra nuostabi, koncentruota ir puikiai įkūnyta mintis. Gidonas Kremeris labai taikliai pasakė, kad šis kūrinys – tai vizitinė Baltijos muzikos kortelė. Na, o apie Stravinskio „Šventąjį pavasarį“ su lietuviškų dainų citatomis daug ir kalbėti nereikia.

Gal keletą žodžių apie ateities planus?

Mėgstu svajoti ir ne visada pavyksta konkrečiai planuoti. Aišku, yra įsipareigojimų, projektų, tačiau negalėčiau pasakyti, kad mano tikslas po dešimties metų būti tam tikroje vietoje. Pagrindinis tikslas – augti ir tobulėti.

Ačiū už pokalbį.

P.S. Dirigentės M. Gražinytės-Tylos pastangomis LNSO artistams buvo sudaryta puiki proga Berlyne gyvai išgirsti vieną geriausių pasaulyje Berlyno filharmonijos simfoninį orkestrą. Greta Franzo Schuberto kūrinių žymusis kolektyvas atliko Richardo Strausso „Alpių simfoniją“. Sužavėtų Lietuvos muzikantų diskusijos netilo dar keletą dienų.