In memoriam Vidai Marijai Krakauskaitei

Yra žmonių, kurie išeidami paskui save palieka tik šviesių prisiminimų taką. Tokia reto gerumo asmenybė buvo muzikė, ilgametė mokytoja Vida Krakauskaitė. Daugybė kartų turėjo tiesioginio bendravimo dovaną, tačiau nepalyginamai daugiau mokėsi iš jos parengtų vadovėlių, pradedant visus skambinančiuosius lydėjusiu „Jaunuoju pianistu“ ir baigiant daugybe solfedžio vadovėlių, mokymo priemonėmis bendrojo lavinimo mokykloms, metodinėmis priemonėmis pedagogams, net muzikos terminų žodynėliu. Su kolegėmis parengė pirmuosius lietuviškus muzikos literatūros vadovėlius, o su Antanu Jozėnu parengta „Muzika“ I–IV klasėms buvo vienas pirmųjų vadovėlių visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje. Jau Nepriklausomybės laiku, sulaukusi 70-ties, dalyvaudavo konkursuose naujoms mokymo programoms rengti ir juos laimėdavo. Mokytoja su dėkingumu minėdavo savo fortepijono pedagogą kompozitorių Balį Dvarioną, kuris dar jaunystėje nesiūlė gatavų receptų, o privertė sėsti ir kurti pačią.

Buvusi prie M.K. Čiurlionio menų mokyklos kūrimo ištakų (dirbo nuo 1949 m. ir ne tik mokytoja, bet ir direktoriaus pavaduotoja bei teorinio skyriaus vedėja), ji labai prisidėjo prie mokyklos išskirtinumo. Kai nebuvo nei muzikos įrašų, nei vadovėlių, ji sugalvodavo būdų plėsti vaikų akiratį – leido muzikinius laikraštukus, kūrė mįsles, rengė mokinių koncertus, skatino kompozitorius kurti repertuarą vaikams. Pati būdama smalsi, ji ir mokiniams stengėsi įžiebti šią kibirkštėlę. V. Krakauskaitei buvo labai svarbi nacionalinės muzikos idėja – ji ją vertino kaip tarmę kalboje ir grindė ja visą savo veiklą. „Pati patyriau, ką reiškia neturėti muzikos vaikystėje, ir noriu, kad ji atsivertų vaikams kuo anksčiau. O kas norės profesionaliais muzikais tapti, vėliau pasivys.“   

Nuolat apsupta vaikų, iki pat gilios senatvės išlaikė giedrią dvasią. Nusiminusią ją matydavau nebent tuomet, kai kokie nors valdininkai nesuprasdavo vaikų poreikių. Ji daug kur buvo pirmoji. Domėjosi, kas naujo kituose kraštuose, pati vykdavo, kur buvo galima, kvietė su savo metodika susipažinti jaunus pedagogus. Kažkokiais nesuprantamais būdais sugebėjo į Lietuvą pasikviesti garsųjį olandų pedagogą Pierre’ą van Hauwe, savo praktikoje derinusį Carlo Orffo koncepciją su Zoltáno Kodály sistema ir šią metodiką pritaikiusį neįgaliųjų muzikiniam ugdymui. Pedagogė palaikė ryšius su žymiuoju Zalcburgo C. Orffo institutu, kuriame yra ir nemažas pluoštas jos metodinių darbų ir knygų, daug prisidėjo įvedant reliatyviojo solfedžiavimo sistemą Lietuvoje. Pamokose vaikus uždegdavo paprastais būdais, netgi muzikuojant paprasčiausiais žaisliukais, būgneliais, metalofonais, kastanjetėmis. Taip žaidimu įveikdavo griežtąją pedagogiką ir rezultatai buvo nepalyginami. „Esu už visas kūrybos vaikams naujoves, bet manau, kad turi išlikti ir tai, kas yra artima, paprasta. Jeigu piršime vien tiktai nauja, toli nenueisime. Vaikai pirmiausia turi gauti „šilumos“.“ Jai nerūpėjo karjera, nors profesiškai buvo stipriai pasirengusi – baigusi du aukštuosius (lietuvių literatūrą ir muzikos istoriją). Nesusiviliojo labiau prestižiniu darbu su suaugusiais, savo vietą aspirantūroje užleido muzikologui Adeodatui Tauragiui. Norėjo sėti į tyras sielas.

Pati patyrusi prieškario pedagogikos dvasią, ji buvo kupina vidinės ramybės, pagarbos vaiko pastangoms. Santūrumas, neskubrus, švelnus bendravimas, niekada nedingstanti šypsena...  Supratusi vaikų psichologiją ir mokėjusi juos vesti, pati išlaikiusi vaikišką sielą ir gebėjusi džiaugtis gyvenimu net tada, kai fiziškai jau buvo apribota, ji kelioms kartoms paliko daug meilės pamokų.