7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jubiliejus su trenksmu

Ignas Gudelevičius
Nr. 35 (1229), 2017-10-27
Muzika
„Instant Composers Pool Orchestra“, nuotr. T. Tereko
„Instant Composers Pool Orchestra“, nuotr. T. Tereko

Kopiu laiptais, apsižvalgydamas tai pirmyn, tai atgal į rudeniu alsuojantį Vilnių. Jo grožis, lyg maloningi bičiuliai, siūlo stabtelėti ilgiau, bet skubėdamas ištariu šiam „ačiū“. Netrukus prieš akis iškyla rūmų iliuzija, šiuo metu įsikūnijusi fasadinių sienų tuštumoje. Mintyse ištariu – mieli Šviesuoliai, iškils kaip ir planavote, tik palaukite dar šiek tiek. Vaizdas veja vaizdą, mintis – mintį. Įspaudas granite su romano pavadinimu primena – būta džiazo ir čia, tik kitokio ir kitos asmenybės inicijuoto. Suprantu, kad nieko nepakeisiu – į šią vietą jau pavėlavau, bet jubiliejaus proga, paėjėjęs kiek toliau, pasveikinti tikrai suspėsiu.

Šiųmetis „Vilnius Jazz“ pasitiko jau trisdešimties metų sukaktį (neskaičiuojant 1987 m. Mokslų akademijos Mažojoje salėje surengto koncerto, pradėjusio visą forumo istoriją). Dar prieš renginį jo sumanytojas ir puoselėtojas Antanas Gustys sakė, jog šiemet festivalio tikslas tas pats – tęsti savo pradėtą misiją pristatyti ryškiausius pasaulio atlikėjus, formavusius bei tebeformuojančius šiuolaikinio džiazo sampratą. Ir išties, scenoje pasirodę muzikantai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Švedijos, Olandijos, Islandijos bei Lietuvos tarytum paliudijo, kiek skirtingas, įvairiakryptis yra šiandienis džiazas.

Pasak A. Gusčio, festivaliniame gyvenime neretai dominuoja „šalių – gigančių“ atlikėjai, todėl prieš keletą metų su kolegomis suburtas projektas „Artscape“, kiekvieną mėnesį dovanojęs vis naują renginį, pristatė ir skirtingų Europos šalių muzikinę kultūrą (įskaitant ir džiazo kryptį). Nors šiemet „Artscape“ dienos šviesos taip ir neišvydo, mažesnių šalių džiazo sklaida – svarbi „Vilnius Jazz“ misija. Taigi, spalio dešimtosios vakarą pasirodyti įžanginiame koncerte („Piano.lt“ koncertų salėje) festivalio organizatoriai nusprendė pakviesti Islandijos kolektyvą „Sunna Gunnlaugs Trio“ (S. Gunnlaugs – fortepijonas, Thorgrimuras Jonssonas – kontrabosas, Scottas McLemore‘as – būgnai), derinantį skandinaviško ir amerikietiško (tiksliau – niujorkietiško) džiazo sąskambius. Ramūs fortepijono pasažai kiek energingesnių, tačiau taip pat jausmingų kontraboso ir mušamųjų apsupty – lyg švelni festivalio preliudija, kviečianti klausytojus neskubančiai pasinerti į magišką ir kur kas gyvesnį džiazo pasaulį Rusų dramos teatre. Įdomus pasirodė grupės pasirinkimas pradėti groti nesulaukus absoliučios tylos momento. Susidarė įspūdis, kad tai derinimosi garsai, vis dėlto netrukus paaiškėjo, kad retas muzikinis audinys buvo specialiai suregztas iki išplėtotos kompozicijos. Beje, švarus grupės skambesys (prisiminiau ir panašia estetika pulsuojančios „ECM“ leidyklos pavadinimą, nors visus tris kolektyvo albumus išleido „Sunny Sky Records“), mano nuomone, tikrai derėjo su ramybe, dvelkiančia iš Pranciškonų rūmų erdvės.

Nuvilnijus įžanginiams akordams, pirmasis oficialus „Vilnius Jazz“ vakaras tarsi patikino susirinkusius džiazo gerbėjus – jubiliejus tikrai išlaikys visą jam būdingą jėgos, šėlsmo liniją. Kolektyvas „Henri Texier Hope Quartet“ (H. Texieras – kontrabosas, Sébastienas Texieras – saksofonas, klarnetas, François Corneloupas – saksofonas, Gautieras Garrigue‘as – būgnai) iš Prancūzijos sužavėjo melodinga, tačiau ne per saldžia muzikinės minties plėtote. Įdomu, kad grupės lyderis, meistriškai valdantis kontrabosą, karjeros pradžioje skambino fortepijonu. Jo muzikavimas išties sukelia žavesį (nė kiek nenuvertinu ir jo kolegų). Ne mažiau įsiminė ir skirtingoms kartoms atstovaujančių narių darnus bendradarbiavimas ne tik tarpusavyje, bet ir su publika. Deja, pastarosios nariai pasistengė ne visi (gerbiamoji Moterie, vakaras, praleistas šiame renginyje – tikrai šaunus pasirinkimas, tačiau putojantis alus, kepta duona, skambantis telefonas ir grožio procedūros žavesio tikrai nesuteikia).

„Marc Ducret Trio feat. Liudas Mockūnas“, nuotr. T. Tereko

Apskritai, žiūrovai buvo neabejingi, tad, lyriškam bisui nuskambėjus, kvartetą gausiais aplodismentais palydėjus, po neilgos pertraukos į istorinės salės (labai norėtųsi, kad gera akustika ir po rekonstrukcijos darbų būtų išsaugota) sceną sugužėjo visus energijos bankus šimtaprocentiniais taškais užpildžiusi grupė iš Jungtinių Amerikos Valstijų „The Young Mothers“ (Ingebrigtas Håkeris Flatenas – kontrabosas, Jawwaadas Tayloras – trimitas, vokalas, elektronika, Jasonas Jacksonas – saksofonas, Jonathanas F. Horne‘as – gitara, vokalas, Stefanas Gonzalezas – vibrafonas, būgnai, vokalas, Gustavo Nandayapas – būgnai). Hiphopo, panko, afrobyto ir laisvojo džiazo stilius derinantis kolektyvas tiesiog siautėjo. Pasirodymo pradžioje dar išgirdęs miglotus Klaros lopšinės motyvus iš George‘o Gershwino operos „Porgis ir Besė“ (apdainuoto besileidžiančio minorinio trigarsio pagrindu), netrukus konkretesnių asociacijų su kitų autorių muzika nepastebėjau – ilgai tęsiamų sąskambių fone stebėdamasis laukdavau (ir sulaukdavau) vis naujų garsinių grupės siurprizų, neretai gerokai viršijančių džiazo ribas.

Tikriausiai ne veltui tryliktoji penktadienio diena kai kurių „išminčių“ pažymima kaip šiurpą sukeliantis laikas (čia sąvokai „šiurpas“ suteikiau nesibaigiančio džiaugsmo ir tikro susižavėjimo prasmę). Pripažinsiu, būnant salėje, o kurį laiką ir už jos sienų, mąsčiau apie žmogų, kaip absoliučiai neribotų galimybių herojų. Vakarą pradėję Lietuvos džiazo pažibos – grupė „Infiltrators“ – Dmitrijus Golovanovas (klavišiniai), Janas Maksimovičius (saksofonas) ir Arkadijus Gotesmanas (perkusija) – susirinkusiai publikai muzikine kalba tarytum priminė pačią festivalio koncepciją, ankstėliau paminėtą ir paties A. Gusčio – nemindžikuoti vietoje ir sparčiais žingsniais judėti į nesibaigiantį tolyn. Grupė, savo pasirodymu pristačiusi debiutinį albumą, sužavėjo moderniais sąskambiais džiazo bei akademinės muzikos fone, kartais prasiveržiančiais tai neribota jėga, tai rimasties motyvais. Kurdami vienatemį audinį, muzikantai atsiskleidė ir kaip individualūs improvizacijos reiškėjai, taip išryškindami kiekvieno instrumento skambesį. Beje, klavišinių vaidmenį be akustinio fortepijono atliko ir elektroninis sintezatorius – apskritai, greta instrumentų naudotasi ir elektroninėmis technologijomis. Džiugu, kad šios įsiliejo į bendrą kontekstą, kaip „neperkraunanti“ pagalbinė priemonė.

Vakarą užbaigusi grupė „Fire! Orchestra“ iš Švedijos  – vienas ryškiausių mano atradimų festivalyje. Kruopščiai derinti dinaminiai niuansai, kompozicijos vientisumas, išbaigtumas, jausmingas smuikininkių griežimas, vokalisčių dainavimas it lakštingalų, kitų instrumentalistų vienybė pakerėjo. Viliuosi, kolektyvo vedlys – švedų saksofonininkas ir kompozitorius Mats Gustafssonas  – dar ne kartą Lietuvos klausytojams pristatys džiaugsmingų netikėtumų.

Rob Mazurek, nuotr. T. Tereko

Kaip jau minėjau, kai kurių atlikėjų muzika peržengia džiazo ribas, tačiau vis tiek išlaiko šios stilistikos savastį. Šeštadienį koncertavusio amerikiečių elektroakustinės muzikos kūrėjo, trimitininko, improvizuotojo ir multimedijos artisto Robo Mazureko pasirodymas labiau siejosi su šiuolaikinių meno centrų erdvėmis, visiškai atsiribojančiomis nuo konkretesnių įvaizdžių ir pristatančiomis performanso kaip reiškinio idėją. Pasitelkęs trimitą, barškučius, elektronikos priemones, fortepijoną, balsą, menininkas kiek įmanydamas skleidė pačius įvairiausius garsus, taip tarsi nukeldamas klausytojus į šamanišką aplinką. Vienu metu, muzikai tariamai nutilus, supratau, kad pasirodymas baigtas, tačiau netrukus sučerškėję R. Mazureko barškalai pratęsė eksperimentavimą. Žaismą muzikiniais įvaizdžiais (pavyzdžiui, fortepijono viduje atsidūręs barškalas ir fone skambantis treškėjimo asociacijomis grįstas garso takelis) laikyčiau stipresniąja atlikimo puse. Vis dėlto pasirodymas neįtikino.

Antrąją vakaro dalį scenoje pasirodė kūrybinės veiklos penkiasdešimtmetį švenčiantis „Instant Composers Pool Orchestra“ iš Nyderlandų. Kaip rašoma festivalio programoje: „Išgirsti šį šlovingą kolektyvą Vilniuje – ypatingas įvykis ir dėl to, kad orkestre tarp kitų korifėjų groja vienas jo įkvėpėjų – legendinis būgnininkas Hanas Benninkas, šiemet žymintis 75-metį“. Muzikas visa energijos jėga rodė instrumento valdymo meistrystę, o pasirodymo pabaigoje, galiausiai, būgnus iškeitė į sceną. Taip, būtent – į sceną! Jos kraštas tapo mušamaisiais. Reginį papildė ir violončelininkas Tristanas Honsingeris, kurį laiką stebinęs dirigavimo triukais. Buvo malonu klausytis ne tik pačių kolektyvo narių sukurtos muzikos, bet ir naujai atgimusios džiazo klasikos. Ypač įsiminė vieno bebop karalių – pianisto Theloniouso Monko – „Round Midnight“ („Apie vidurnaktį“) interpretacija.

Paskutiniąją festivalio dieną pradėjo jau dvyliktą kartą rengiamas jaunųjų džiazo talentų konkursas „Vilnius Jazz Young Power“. A. Gusčio vadovaujamos žiuri ir publikos sprendimu finalo laimėtojų prizas atiteko grupei „Džiazlaif“ (Kazimieras Jušinskas, Arminas Bižys, Danielius Pancerovas, Aurelijus Užameckis ir Ignas Kasikauskas). Kūrybinės laisvės kvintetui nestinga, tad jau dabar išplėtota kompozicija, manau, ir ateityje galėtų būti naujų idėjų realizavimo pagrindu.

Prabėgus kelioms pertraukos valandoms scenoje susirinko laisvojo džiazo atstovai iš Jungtinės Karalystės „Evan Parker – Barry Guy – Paul Lytton“ (E. Parkeris – saksofonas, B. Guy‘us – kontrabosas, P. Lyttonas – būgnai). Puikią techniką, išraiškingumą bei tikrą bendradarbiavimą liudija ir ilgas keturiasdešimt penkerių metų kūrybinis kelias. Tiksliai akcentuotas frazes kartais „apgaubdavo“ ūkanoti sonorizmo pripildyti sluoksniai. Jų pagrindinis „įprasmintojas“ – kontrabosininkas B. Guy‘us, uždėdamas strypus ant stygų ir skleisdamas pačius įvairiausius sąskambius, tarsi patvirtino instrumento multifunkcionalumą. Pastebėjau, kad pasirodymo metu grupės nariai buvo tikri savo srities meistrai, o jam pasibaigus tapo kuklumu pasižyminčiais svečiais. Tai tikrai sužavi.

Džiazo šventę baigė jungtinis Prancūzijos ir Lietuvos projektas „Marc Ducret Trio feat. Liudas Mockūnas“ (M. Ducretas – gitara, Bruno Chevillonas – kontrabosas, Ericas Echampardas – būgnai, L. Mockūnas – saksofonai). M. Ducretas ir L. Mockūnas kartu muzikuoja jau ne vienerius metus, tačiau šįkart – pirmą kartą – saksofonų ir gitaros tandemas atsiskleidė kitų instrumentų apsupty. Klausant kolektyvo neatrodė (nors ir buvo žinoma), kad tai – naujas lietuvių multiinstrumentininko ir prancūzų gitaristo (beje – savamokslio!) grupės kūrybinis bendradarbiavimas. Tikiuosi, šis, ir pasibaigus festivaliui, tęsis dar ne vienerius metus.

Džiugu, jog šįmet, be skambios muzikos, festivalyje suspindėjo ir „minties sritis“. Keturioliktasis apdovanojimas už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai skirtas muzikologei Rūtai Skudienei, puoselėjančiai mūsų šalies džiazą jau keturis dešimtmečius. Menotyrininkė, sudariusi Lietuvos džiazo antologiją, parašiusi straipsnių, dalyvavusi ne vienoje tarptautinėje muzikologų konferencijoje, taip pat rūpinasi muzikos įrašų leidyba. Naujausias R. Skudienės darbas – lietuviškoji dalis, parašyta italų muzikologo Francesco Martinelli knygai „The History of European Jazz“ („Europos džiazo istorija“). Beje, pats F. Martinelli pristatė veikalą ir šiame festivalyje. Derėtų paminėti dar keletą kitų garbingų svečių, aktyviai besidarbuojančių šio muzikos žanro srityje – tai džiazo mugės „Jazzhead“ meno vadovas Peteris Schulze bei „Garden of Sounds“, „Katowice JazzArt“ festivalių koordinatorė, „Womex“ mugės žiuri narė Martyna Markowska.

Jubiliejiniam „Vilnius Jazz“ skirtą recenziją baigiu nuoširdžia padėka visiems rengėjams ir dalyviams. Tegyvuoja festivalis, pulsuojantis kokybe ir energija, dar daugelį metų!

„Instant Composers Pool Orchestra“, nuotr. T. Tereko
„Instant Composers Pool Orchestra“, nuotr. T. Tereko
„Marc Ducret Trio feat. Liudas Mockūnas“, nuotr. T. Tereko
„Marc Ducret Trio feat. Liudas Mockūnas“, nuotr. T. Tereko
Rob Mazurek, nuotr. T. Tereko
Rob Mazurek, nuotr. T. Tereko