Baroko muzikos pėdsakais

Maloniai saulėtomis rugsėjo 22–24 dienomis Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, mininčioje 400 metų jubiliejų, įvyko pirmasis tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis. Tris vakarus po šv. Mišių maldą keitė ištaigaus baroko muzikos estetika, visu savo grožiu ir stiprumu prasiveržusi autentiškų muzikos instrumentų ir žmogaus balso skambesiu. Kiekvienas festivalio koncertas reprezentavo skirtingus senosios muzikos žanrus, instrumentus, atlikėjus. Vienas ryškiausių festivalio akcentų – seniausi (XVII a. pab.) vargonai Lietuvoje, stovintys nedidelėje bažnyčios koplyčioje. Per tris vakarus jais griežė net trys baroko meistrai: Jeanas-Marcas Aymes (Prancūzija), Leonardo García Alarcónas (Šveicarija) ir Davide Pozzi (Italija).

Vilniuje įsikūrusio tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ meno vadovo Rodrigo Calveyros sumanymas rengti senosios muzikos festivalį Kretingoje ir pagaliau į dienos šviesą iškelti vieną svarbiausių senosios muzikos reliktų Lietuvoje – puikiai skambančius vargonus – išties nudžiugino. 2004 m. restauravus instrumentą, iki šiol buvo surengti vos keli koncertai tam nepritaikytoje koplyčioje. Svarbu paminėti, jog tai ne tik seniausi veikiantys vargonai mūsų šalyje, bet ir vieni iš nedaugelio su trumpąja oktava, suderinti istoriniu aukščiu ir derinimu, kas suteikia galimybę autentiškai griežti senąją muziką. Na, o šalia puikiai skambančio instrumento festivalio programą praturtino garsi senosios muzikos dainininkė argentinietė María Cristina Kiehr bei ansamblis „Canto Fiorito“: Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Saulė Šerytė (mecosopranas), Algirdas Bagdonavičius (tenoras), Nerijus Masevičius (bosas-baritonas), Josué Meléndezas Peláezas (kornetas) ir ansamblio vadovas, išilginės fleitos bei korneto atlikėjas Rodrigo Calveyra.

Senosios muzikos koncertuose ne visada gali išgirsti autentišką instrumentų skambesį. Dažnai tenkinamasi jo imitavimu, įvairiai tam pritaikant šiuolaikinius instrumentus. Nenuostabu, jog ne vienas tokių koncertų seniai pasimiršę. Tačiau visai kitaip nuteikė senosios muzikos koncertų ciklas Kretingos festivalyje. Pasitelkus specialiai sukonstruotą platformą, į patį bažnyčios centrą priešais altorių buvo „atvežami“ gražiai restauruoti nedideli vargonai. Nors jie dydžiu neprilygsta įprastiems bažnytiniams barokiniams vargonams, tikrai nenusileidžia skambesiu – puikiai derantis, šviesaus, ryškaus garso instrumentas pasiekė net toliausiai stoviniuojančius klausytojus. O greta jų klausėmės ir įspūdingo barokinio dainavimo bei autentiškų senovinių pučiamųjų instrumentų.

Rugsėjo 22-ąją festivalį pradėjo soprano M. C. Kiehr ir vargonininko J.-M. Aymes duetas „Concerto Soave“, klausytojus supažindinęs su XVII a. italų kompozitorių muzika Švč. Mergelei Marijai programoje „Sveika, Dangaus Karaliene“. M.C. Kiehr yra viena garsiausių baroko muzikos dainininkių, ji koncertuoja visame pasaulyje, yra įrašiusi daugiau kaip 100 kompaktinių plokštelių. Nuo pirmų garsų užbūrė jos skaidrus, tauraus tembro balsas, lengvai sklendžiantis didžiuliais bažnyčios skliautais. Ansamblio „Concerto Soave“ pavadinimas reiškia „Švelnusis koncertas“ – tai atlikėjams iš tiesų tinkantis pavadinimas. M.C. Kiehr ir J. M. Aymes, laikomi etaloniniais XVII a. italų muzikos interpretatoriais, sąmoningai tyrinėja švelnumo, minkštumo, maloningumo įtaigą ir galią, svarbią sakralinėje muzikoje ir ypač tinkamą kalbant apie Mergelės Marijos įvaizdį. Koncerte skambėjo Lietuvoje menkai žinomų italų kompozitorių Francesco Passarini, Gianpietro del Buono, Bonifazio Graziani, Amadio Fredi, Bartholomeo Pesarino, Giovanni Felice’o Sanceso ir kt. kūriniai, jautriai pasakojantys apie Mariją kaip visos žmonijos viltį ir paguodą, jos motinišką kančią. Atlikėjai susitelkė į žodžio ekspresiją ir teksto semantiką, perteikdami giliausius Marijos išgyvenimus ir pakylėdami jos žmogišką kančią iki dieviškos dimensijos. Įtaigaus M.C. Kiehr balso, neįprasto kalbamojo dainavimo stiliaus ir įvairių registrų spalvomis skambančių vargonų lyg užburti klausėsi net vaikai.

Instrumentinė muzika dominavo rugsėjo 23 d. koncerte „Chromatiniai vargonai“ – garsaus senosios muzikos dirigento, vargonininko L.G. Alarcóno rečitalyje, kuriame išgirdome vieną iš plačiai paplitusių baroko muzikos praktikų – improvizaciją. Taigi, jokių kompozitorių pavardžių, tik istorinės muzikos formos: uvertiūra, alemanda, pasakalija, ričerkaras, arija ir kt. Chromatinis garsaeilis, tapęs kiekvienos improvizacijos pagrindu, viso koncerto programą tarsi sujungė į dar vieną giminingą formą – variacijas. Jau pirmoje improvizacijoje (uvertiūroje) boso partijoje suskambusi chromatinė tema žemyn panašiai atsikartojo ir daugumoje kitų formų. Netrukus įvyko ir pirmas netikėtumas – tik prasidėjus koncertui vargonininkas labai ekspresyviai, ryškiai užgiedojo „Salve, Regina“! Gana griežtas ir tikslus L. G. Alarcóno vargonavimas taikliai atspindėjo baroko muzikos įmantrumą: energingai plėtojamos improvizacijos darniai jungėsi į polifoninę medžiagą, o ši tvarkingai „sugulė“ į skirtingus pavidalus. Keletas improvizacijų išsiskyrė ryškiais kontrastais, vienos jų – „Audros“ harmoniją puošė netgi modernūs chromatiniai klasteriai. Tikrai ne kiekvienas atlikėjas galėtų beveik valandą laisvai improvizuoti vargonais.

Koncerto programa buvo labai gerai apgalvota: po keleto vargoninių improvizacijų girdėjome ir vokalinių-instrumentinių kūrinių: Tarquinio Merulos „Sakralinę lopšinę“, Claudio Monteverdi „Jei saldi kančia“, italų baroko atlikėjos ir kompozitorės Barbaros Strozzi „Ką galima padaryti“ bei Giovani Legrenzi „Akys, galite verkti“. Su vargonais juos atliko „Canto Fiorito“ nariai – Renata Dubinskaitė (mecosopranas) ir Rodrigo Calveyra (kornetas). R. Dubinskaitė dainavo labai natūraliai, lengvai, ypač harmoningai suskambo aukštos natos – balso lygumas ir tiksli intonacija maloniai glostė klausą. Ne taip dažnai galime pasiklausyti neperspausto vokalo – saikingo tiek garso išgavimo, tiek melodinės ornamentikos prasme. Skaidrus R. Calveyros korneto tembras papuošė kūrinius subtiliomis diminucijomis ir ornamentais, gražiai papildė dainininkės balsą, ypač Legrenzi duete – ne veltui baroko muzikoje kornetas laikytas vienu iš žmogaus balsui artimiausių instrumentų.

Trečiąjį festivalio vakarą, rugsėjo 24 d., klausėmės kamerinių opusų bei kompozicijų, skirtų aštuoniems balsams. Šį kartą pagrindinis atlikėjas buvo ansamblis „Canto Fiorito“, gyvuojantis jau penktus metus, aktyvus senosios muzikos puoselėtojas, rengiantis koncertus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Atlikėjai suteikė gana retą progą iš arčiau susipažinti su XVII a. Lietuvoje skambėjusia muzika. Daugiausia girdėjome Vilniuje gyvenusio ir kūrusio kompozitoriaus Giovanni Battista Cocciolos vokalinius-instrumentinius opusus. Beje, šio autoriaus kūrinius ansamblis yra įrašęs savo debiutinėje kompaktinėje plokštelėje. Koncerte skambėjo ir geriau žinomų polifonistų Orlando di Lasso bei Giovanni Gabrieli kūriniai, užrašyti Braunsbergo tabulatūroje, svarbiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikos istorijos šaltinyje. Įdomu, jog šiame natų rankraštyje užfiksuoti ir XVII a. būdingi kompozicijų atlikimo būdai, atsispindėję atliekant minėtus opusus.

Uždarymo koncerte „Canto Fiorito“ talkino aukštos muzikavimo kultūros duetas – vargonininkas D. Pozzi ir kornetininkas J. Meléndezas Peláezas. Paskutinį vakarą galėjome pasiklausyti ne tik instrumentinės, bet ir išpuoselėtos vokalinės daugiabalsės muzikos. Vokalistai, su instrumentiniu pritarimu, demonstravo darnų ansambliškumą. Nė vieno „slystelėjimo“ ar nesutapimo – visi atlikėjai galvojo, kvėpavo lyg vienas organizmas. Akivaizdu, kad ir pasirinkta programa, ir muzikos stilistika artima kiekvienam jų.

Ne paslaptis, kad senosios ar akademinės muzikos koncertai dažniausiai vyksta didesniuose miestuose. Vis dėlto surengus tokį festivalį – kol kas pirmąjį ir vienintelį tokio pobūdžio koncertų ciklą Žemaitijoje – norisi tikėti, jog jis Kretingoje taps gražia tradicija. Juolab kad visus tris vakarus publikos dėmesio netrūko – bažnyčia buvo sausakimša klausytojų.