Baltijos šalių kompozitorės

Britų kompozitorius Benas Lunnas savo tinklaraštyje balticmusicgems.com pristato jį labiausiai sudominusias Baltijos šalyse kuriančias moteris kompozitores. Dalijamės straipsnio santrauka, kurioje supažindinama su jaunosios kartos kompozitorėmis. Pilną tekstą anglų kalba ir daugiau kompozitorių pristatymų (tarp kurių yra estės Galina Grigorjeva, Ester Magi, Helena Tulve, latvės Santa Buss, Gundega Smite, Santa Ratniece, lietuvės Loreta Norvilaitė, Raminta Šerkšnytė, Diana Čemerytė ir kitos) galima rasti čia.

Estija
Visai neseniai atradau Eveliną Seppar (g. 1986). Tiesą sakant, tai gana įdomus atradimas. Jos muzikoje galima išgirsti susižavėjimą modaline harmonija, tačiau ji įgudusiai randa būdų jos atsikratyti, o tai suteikia galimybę visą harmoniją išgirsti naujai. Jos muzikai tai suteikia gana savotiško grožio, todėl nekantrauju pasiklausyti daugiau jos įrašų.

 
Dar vienas Estiją reprezentuojantis pavyzdys – Liisa Hirsch (g. 1984). Nors ją taip pat atradau gana neseniai, tačiau ji tikrai įkvepianti. Jos muzika yra ypač tiesi ir negailestinga. Jos kūryboje slypintis neklystantis muzikinis atvirumas yra beveik dieviškas. Ji to droviai neslepia. Jos muzika paprasčiausiai yra įsimintina. Tai puikiai iliustruoja Hiirsh kūrinys „Pakilimas... Nusileidimas“, kuriame smuiko solo elegancija derinama su amžinu orkestro kilimu ir leidimusi – tai tikras džiaugsmas klausytojui.

Latvija
Visai šviežias mano atradimas – Laura Gustovska (g. 1986), kuri priklauso jauniausiai Latvijos kompozitorių kartai. Jos muzikoje yra skambaus, optimistiško šviesumo. Nesakau, kad tai skamba nostalgiškai – jos darbams prikišti naivumo tikrai negalėčiau. Tiesiog garsai (netgi tamsesniuose ar beveik agresyviuose pasažuose) kuriami tikrai pozityviai ir uždegančiai. Klausantis jos kūrinių juntamas Gustovskos perpektyvumas ir tai, kad jos talentas ateityje dar labiau išryškės. Nesakyčiau, kad ji jau visiškai susiformavo kaip menininkė, tačiau visgi jos kūryboje yra labai daug džiaugsmingumo.

Gustovskos bendraamžė Ieva Klingenberga (g. 1986) yra beveik visiška kolegės priešingybė. Daugelį jos kūrinių priskirčiau elektronikai, ar bent jau drąsiai sakyčiau, kad Klingenbergos polinkis į elektroniką yra gana ryškus. Elektronikos ir abstrakčių idėjų derinys (pavyzdžiui, C. G. Jungo animos teorijos) sukuria svaiginantį stebuklą. Nors hipnotizuojantis muzikos efektas gana stiprus, kompozitorė niekada nepraleidžia progos pasireikšti tada, kai mažiausiai to tikiesi. Kaip ir Gustovskos atveju, laikas parodys, kaip Klingenberga tęs savo kūrybinį kelią.

Latvių kompozitorių pristatymą baigsiu Linda Leimane (g. 1989). Jos muzika yra pilna asmeniškumo ir agresyvumo – tiesiog negailestinga. Turint omenyje jauną kompozitorės amžių ir tai, kad tai tėra ankstyvoji jos muzikinio gyvenimo stadija, iš tiesų įsimintinas jos gebėjimas paliesti neapdirbtą muzikinį garsą ir gestą. Mane labiausiai trikdo jos gebėjimas sukurti didelio ansamblio įspūdį. Tokie jos kūriniai, kaip „Magnetinis judėjimas“ sugeba kvartetą priversti skambėti kaip didžiulį išsiplėtusį muzikinį žvėrį, o dar įspūdingiau, kad tai nutinka tik keturias minutes trunkančiame kūrinyje. Manau, kad iš mano paminėtų trijų jaunųjų latvių kompozitorių Leimane labiausiai mane sužavėjo.

Lietuva
Tie, kurie skaito mano tinklaraštį dažniau, jau žino, kad labai vertinu Justinos Repečkaitės (g. 1989) kūrybą. Be abejonės, ji yra įsimintina kompozitorė, kuri geba smogti nuožmiai ir tuo pačiu trapiai. Pirmasis išgarsėjęs Repečkaitės kūrinys „Chartres“ turi intensyvaus spalvingo turtingumo, tačiau naujesni darbai, tokie kaip „Unbennant-2“, pasižymi visiškai netikėtai pasireiškiančia giedra ramybe. Atrodo, kad šiais metais Repečkaitė bus itin užsiėmusi, tad man smalsu, ką naujo ji sukurs.

Dar viena kompozitorė, kuri daro stiprią įtaką savo kartai, yra Rūta Vitkauskaitė (g. 1984). Tie, kurie skaito mano tinklaraštį, jau žino, kad mano ir Rūtos keliai vis susitinka. Net jei jos kūriniai ir ne visuomet mane įtinkina, turiu pasakyti, kad jos nepaliaujamas troškimas atrasti ir kvestionuoti normas yra išties drąsus. Jos nepasitenkinimas tradicijomis ir joms metami iššūkiai veda ją labai įdomiais keliais, o tai man primena tokius asmenis, kaip Cornelius Cardew [1]  ar Éliane Radigue [2]. Vitkauskaitė nesivaiko madų, o nekreipdama dėmesio į aplinkinį pasaulį bando rasti savo pačios kelią. Kai jos muzika būna stipriausia, ji tiesiog svaigina, tad Vitkauskaitei augant kaip kompozitorei ši jos kūrybos savybė tik stiprės. Visgi galiausiai tai nėra taip svarbu, kadangi Vitkauskaitė kelia vis naujus iššūkius sau ir aplinkiniams, o tai iš tiesų puiku.

Na, o dabar – mano mėgstamiausia kompozitorė. Justė Janulytė (g. 1982) yra kūrėja, kurią dievinu jau seniai. Didžiulė jos muzikos stiprybė yra gebėjimas paprasčiausiai būti. Nepaisant pasaulio. Gebėjimas tiesiog pasilikti su garsu, spalva ar erdve ir vis tik išlikti. Tai tiesiog dieviška. Nors nuo Janulytės ankstyvosios sėkmės jos kūryboje įvyko stiprių pokyčių, joje vis dar vyrauja jai būdingas balsas.

Iš anglų k. vertė Deima Žuklytė-Gasperaitienė

[1] Cornelius Cardew (1936 –1981) – britų eksperimentinės muzikos kūrėjas.

[2] Éliane Radigue (g. 1932) – prancūzų elektroninės muzikos kūrėja.