Tobula Bacho darna

Balandžio 7-osios vakarą Klaipėdos koncertų salėje turėjome neeilinę progą pasiklausyti savo epochos ribas peržengiančią Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Joną“, BWV 245. Bachas visą gyvenimą rašė įvairiausių žanrų muziką. Tačiau paskutinis, Leipcigo, laikotarpis (1723–1750) išsiskiria reikšmingais vokaliniais instrumentiniais kūriniais. Jau pirmą  dešimtmetį Bachas sukuria net tris pasijas – pagal Joną, Luką ir Matą. Pastaroji – tai stambiausias kompozitoriaus kūrinys su monumentalia atlikėjų sudėtimi, taip pat vienas ryškiausių visos epochos muzikos šedevrų. Šis barokinis perlas ypatingas ir tuo, jog, galima sakyti, antram gyvenimui prikėlė visą Bacho muziką. Visiškai nepelnytai šis kūrėjas buvo žinomas tik gimtojoje Vokietijoje, o po mirties ir visai užmirštas... Lygiai po šimtmečio nuo sukūrimo Felixas Mendelssohnas iš naujo atrado Bacho „Pasiją pagal Matą“, ją pats padirigavo Berlyne. Taigi, dieviškos harmonijos ir didybės sklidinas opusas tapo itin reikšmingas Bacho kūrybos atgimimui, davė ryškų postūmį jo muzikos sklaidai, natų spausdinimui, atlikimui.

„Pasija pagal Joną“ – ankstyviausia iš pasijų, sukurta dar 1724 m., tačiau vėlesnėms nenusileidžianti menine išraiška ir turiniu. Pasakojanti Kristaus kančios istoriją „Pasija pagal Joną“ dažniausiai atliekama per gavėnią, prieš Velykas. Būtent šiuo laikotarpiu Bacho pasija aplankė ir Klaipėdą. Pripažinkime, lietuviškoje scenoje nedažnai suskamba didelių pajėgų reikalaujantys tokio žanro opusai.  

Kritikų palankiai įvertintas, vienas ryškiausių šio kūrinio atlikimų vyko dar 2007 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tąkart pasijos pastatymui vizualų kūną suteikė žymus amerikiečių režisierius Robertas Wilsonas, dirigavo vokiečių dirigentas Rolfas Beckas. Ir čia iš karto kyla klausimas: pasija teatre? Reiškinys keistokas. Juk pasijos skirtos atlikti bažnyčioje ir yra svarbių liturginių apeigų (Didžiojo penktadienio) dalis. Tačiau nepaisant sakralumo auros ir daugeliu atvejų tinkamesnės bažnyčios akustikos, pasijų atlikimui dažnai pasirenkama kita erdvė.

Kaip sekėsi perteikti „Pasijos pagal Joną“ muzikos filosofiją Klaipėdoje? Šiam sudėtingam vokaliniam instrumentiniam kūriniui, skirtam solistams, chorui ir orkestrui, buvo suburta tarptautinė komanda. Atlikimo iniciatorius – dirigentas Andresas Mustonenas, vadovavęs lietuvių ir estų atlikėjams: Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovas Mindaugas Bačkus), papildytam pučiamųjų grupe, Talino berniukų chorui (vadovė Lydia Rahula). Solo partijas atliko solistai iš Estijos: Anto Õnnis (evangelistas), Jaanika Kuusik (sopranas), Evelin Ester (altas), Valteris Soosalu (tenoras), Lietuvoje gyvenantis norvegas Steinas Skjervoldas (baritonas), Alvaras Tiisleris (bosas) ir Piretas Aidulo (vargonai).

Kalbant apie Bacho muziką, norom ar nenorom lūkesčiai peržengia visas atlikimo kokybės ribas. Užmiršti kone viską, tik ne tą gryną, griežtų formų, alegorijų ir simbolikos persmelktą muziką, kuri nuneša į visai kitokią realybę. Visu savo grožiu ji atsiveria tik įsigilinus į Bacho muzikos retorikos klodus. Galima tiesiog mėgautis, klausantis numanyti, pajausti teksto ir muzikinio audinio derėjimo tobulumą. Dramatišką muzikos charakterį ir tinkamą nuotaiką nuo pirmųjų akordų įtaigiai perteikė orkestras ir berniukų choras. Atrodė, čia jau nieko netrūksta – A. Mustoneno vedamas Klaipėdos kamerinis orkestras taikliai „akompanavo“ ir kartu buvo lygiavertis Talino berniukų choro partneris. O pastarasis tą vakarą smogė visa jėga! Tobulai derėję berniukų balsai perteikė Bacho pasijos stiprybę ir susikaupimą. Nė vieno intonacinio nesusipratimo ar slystelėjimo „pro šalį“! Bravo chorui ir jų meno vadovei Lydiai Rahulai!

Kiek kitokia nuotaika lydėjo klausantis pasijos solistų. Padedamas choro, didžiąją istorijos dalį pasakojo evangelistas A. Õnnis. Jo malonaus, šilto tembro tenoras sąžiningai ir tvarkingai skambėjo per visą kūrinį. Retsykiais prasiverždavo kiek „perspaustos“ barokinių melodijų puošmenos. Viena vertus, kaip ir pati Bacho muzika – nors ir dangiško skambesio, ji alsuoja žemišku natūralumu. Kita vertus, sakralioji pasija prašosi paties šviesiausio ir skaidriausio atlikimo. Meistriškai supinti įvairūs choralai ir solistų arijos organiškai papildė pasakojimą. Tačiau šį kartą pasigedau ryškesnių solistų balsų, išgryninto švaraus barokinio skambesio. Antai E. Ester (altas) bei J. Kuusik (sopranas) tiesiog nublankdavo net ir ne itin galingo choro skambesio fone.   

Nepaisant kai kurių ne visiškai sėkmingų impresijų, apskritai Bacho „Pasija pagal Joną“ kiekvieną klausytoją praturtino – muzikine malda, apmąstymais, susikaupimu. Kūniška ir dvasinė Kristaus kančia ir mirtis turbūt sujaudino kiekvieną besiklausantįjį. Vienus galbūt labiau įtraukė religinė žinia, kitus – didysis Bachas, nepriekaištingai sujungęs muzikos ir žodžio jėgą, kuri atlikėjų dėka natūraliai sugulė į beveik tobulai derantį konsonansą.