Susitikimas su Davidu Behrmanu „Jaunos muzikos“ festivalyje

Praėjo savaitė kupina naujų įspūdžių ir garsų, tyrinėjant elektroninės ir elektroakustinės muzikos klodus. Jau 25-tąjį kartą naujiems potyriams pakvietė šiuolaikinės muzikos festivalis „Jauna muzika“, siūlydamas atrasti ir susipažinti su provokuojančiu menininku iš Berlyno Johannesu Kreidleriu, taip pat lietuvių kompozitorių Juliaus Aglinsko, Monikos Sokaitės, Dianos Čemerytės, Mariaus Baranausko ir Alberto Navicko kūrinių premjeromis, Vidmanto Bartulio ir Džiugo Katino bendru audiovizualiniu projektu „Dekonstrukcija I“ bei elektroninės muzikos kurėju, neabejotinai viena ryškiausių elektroninės muzikos žvaigždžių Davidu Behrmanu. Pastarasis neabejotinai tapo viso festivalio pagrindine ašimi. Behrmanas laikomas vienu ryškiausių kompiuterinės muzikos kūrėjų. Dažnai jo pasirodymuose figūruoja kompiuterinės, elektroninės muzikos ir gyvų atlikėjų sintezė. Kompozitoriaus muziką daugelis vadina itin artima minimalistiniam stiliui, būtent dėl gan paprastos konsonansiškos harmonijos bei vyraujančio repetityviškumo. Behrmano kelias į savą kompoziciją prasidėjo jam dar dirbant „Columbia Records“ kompanijoje kūrinių redaktoriumi, kuris rūpinosi tokių kompozitorių kaip Terry Riley, Johnas Cage‘as, Charlesas Ivesas kūriniais. Behrmanui teko prodiusuoti garsųjį Terry Riley‘io „In C“ (1968). Artimas santykis su tuometiniais minimalistais formavo Behrmano muzikinį stilių. Kaip pats teigė, didžiausią itaką, dar besimokant Harvardo universitete, jam darė Christiano Wolffo ir Frederico Rzewskio kūryba. Tuometinis „Columbia Records“ prodiuseris Johnas McClurenas tikėjo Behrmano novatoriškomis idėjomis ir buvo pasiryžęs jį remti. Behrmanas, kuris 1960 metais buvo itin susidomėjęs Niujorko konkrečiąja muzika, pradėjo teikti pasiūlymus McClurenui. Turėdamas didelę paramą ir neribotą laisvę, galėjo atsiskleisti kaip kompozitorius.

Džiugu, jog festivalio organizatoriai galėjo pasiūlyti ne tik koncertus, bet taip pat ir paskaitas. Behrmano paskaitose buvo galimybė bendriau pažinti jo naudojamas kūrimo technikas bei taip pat sužinoti apie paskutiniųjų dešimtmečių muzikoje naudotas technologijas, kaip jos keičia ir veikia mus pačius ir požiūrį į muziką. Tačiau neabejotinai festivalio kulminacija tapo Davido Behrmano koncertas įvykęs „Menų spaustuvėje“ balandžio 23 dieną. Pirmasis skambėjęs kūrinys „Runthrought“ (1976) laikomas bene svarbiausiu kompozitoriaus darbu, apie kurį ir jis pats kalbėjo paskaitose. Tai pirmasis jo opusas skirtas dviem kompiuteriams ir dviem šviesos objektams, kur muzika išgaunama elektroniką veikiant šviesos blyksniais. Viename interviu su Jasonu Grossu, kompozitorius, paklaustas apie šį kūrinį ir jo idėją, teigė: „ryšys tarp šviesos ir garso yra ir buvo natūralus nebrangios elektronikos naujoje aplinkoje atsiradimas. Kūrinys „Runthrough Two“ naudoja paprastą grandinę, veikiamą šviesos judinimo keičiant garsą“. Muzika išgaunama maišant garsus, aplink daugiakanalę muzikos sistemą judinant švieseles tamsioje patalpoje. Iš tiesų, lėtai besiplėtojanti muzikinė medžiaga veikė hipnotizuojančiai. Įvairių garsų sintezės, jų jungtys skambėjo itin egzotiškai. Dviem atlikėjams teko galimybė kurti garsą šviesomis, o kompozitorius jį sintezavo gyva elektronika. Pakankamai monotoniška muzikos eiga siūlė susikoncentruoti į kūrinio procesą ir jo kitimą. Kūrinys skirtas gitarai ir kompiuteriui „Open space with Brass“ su lėtai judančiu klasteriu  bei gyvai grojančios gitaros intarpais klausytoją vėlgi panardino į savotišką transą. Muzika kvietė įsiklausyti į tembrą bei lėtą jo kitimą. Panašiomis savybėmis pasižymėjo ir kūrinys trimitui ir elektronikai „Interspeces Smalltalk“. Jis taip pat pradžioje skleidė klasterinį skambesį, kurio fone vis nuskambėdavo trumpas viršun nubėgančių garsų motyvas. Kūrinio eigoje pasigirdo jau daugiau akordinių sąskambių, vietomis nuskambėdavo ir neilgos melodijų imitacijos. Koncerto pabaigoje nuskambėjo Behrmano tėvo Samuelio Nathanielio Behrmano kūrinys „My Father‘s Grocery Store“, kurį atliko trimitas, trombonas, skaitovas ir kartu skambanti elektronika. Tekstą, išverstą į lietuvių kalbą, skaitė Giedrius Gumauskas, neabejotinai įtikinęs klausytoją istorija apie vaiko ir tėvo konfliktą. Išties gaila, jog neteko galimybė išgirsti bene populiariausio Behrmano kūrino – „On the other ocean“(1978). Amerikiečių kompozitorius Pauline Oliveros šį kūrinį įvardijo kaip tą, su kuriuo gali ir pabusti, ir užmigti. Meditaciškai nuteikianti kompozicija parašyta jo pačio sukurtai elektronikai ir programinei įrangai.

Kaip pats Behrmanas teigė: „Stengiuosi muziką suvokti kaip gydantį meną ir kaip papildomą pagalbą meditacinei būsenai pasiekti. Pasaulis pilnas triukšmingos muzikos, todėl aš linkęs labiau susitelkti į tylesniąją pusę“. Tenka pripažinti, kad koncerto programa buvo pakankamai sudėtinga išklausyti, kadangi nuolat besivystantis sintezuotas garsas reikalauja tiek susikaupimo, tiek dėmesio pastangų. Kūriniai buvo pakankamai panašūs, galbūt tik pirmasis „Runthrought“ iš ėsmės skyrėsi nuo kitų. Nors muzika ir siekianti panardinti į savotišką transą, jos klausymasis reikalauja nemažų pastangų, kadangi tikslas – įsiklausyti į jos procesualumą. Tai minimalistinių kūrinių bruožas. Daugelis muzikologų bei apžvalgininkų kelią klausimą, kodėl vis dėlto Behrmanas nublanko visoje pasaulinėje minimalistų paletėje? Galbūt prodiusuodamas šios srovės „žvaigždes“ pranyko jų šėšelyje? Tačiau nepaneigiamas faktas, jog jo indėlis į elektroninės muzikos sferą yra akivaizdus. Jo paties namų sąlygomis kurta elektronika, sintezuojami garsai davė stiprų postūmį muzikoje. Tačiau technologijos, sukurdamos galimybes vystytis muzikai, kartu griauna ir jos suvokimą. Paveikti mus kasdien supančių technologinių stebuklų pradedame keisti požiūrį į patį muzikos klausymąsi. Šią mintį kėlė pats Behrmanas savo paskaitoje, kurioje kalbėjo apie elektroninės muzikos plėtrą per paskutiniuosius dešimtmečius. Tačiau neišvengiamai vieni dalykai keičia kitus.