7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kas įsiminė 2014 metais

Muzika

Nr. 45 (1106), 2014-12-19
Muzika
Onutės Narbutaitės „Kornetas“ LNOBT. M. Aleksos nuotr.
Onutės Narbutaitės „Kornetas“ LNOBT. M. Aleksos nuotr.
Nors apibendrinti muzikinių įvykių kupinus 2014-uosius tiesiog neįmanoma, gaivindami tradiciją, nepretenduodami į reitingų nustatymą klausėme: kokie apmąstymai muzikus apniko baigiantis metams? Ką verta paminėti laukiant Naujųjų? Paprašėme pasitelkti objektyvius bei subjektyvius pojūčius ir įvardyti keletą Lietuvos ir užsienio įvykių, asmenybių ar nuveiktų darbų.
 
Muzikologas Edmundas Gedgaudas:
Onutė Narbutaitė – „Kornetas“, prie jo mintimis šlieju „Was there a Butterfly?“ („Tai buvo drugelis?“) – lyg Apvaizdos koplyčią prie Kotrynos bažnyčios.
Daumantas Kirilauskas – Beethoveną, Schönbergą, Weberną apjungęs rečitalis – tarsi Petro Skargos išsakoma teisybė tiems, kurie ją pamiršta.
Šarūnas Nakas – „Naujieji skersvėjai“ – įžvalgų taiklumas!
Sapnai apie naują koncertų salę – tačiau kiti sapnuoja slidininkams (?) tobulinamą Liepkalnį.
P.S. Kalėdų dovana – Ksenijos Jaroševaitės paroda „Aido“ galerijoje.
 
Kompozitorius Šarūnas Nakas:
Bandymas prisirišti prie kalendoriaus yra nerimtas, gal net atvirai absurdiškas, nes griauna natūralų laiko ir erdvės pojūtį, viską sukišdamas į banalų matematikos sąsiuvinio langelių formatą be jokio realybės paradokso. Jis diskriminuojantis, nes mano „įvykių“ sąrašas sunkiai suprantamas ir beveik nieko nereiškia kitam žmogui, o kažką nuveikusiam – netgi įžeidžiantis, jei tame sąraše jis nebus paminėtas. Neapsimetinėsiu: svarbiausia tik tai, kas man pačiam svarbiausia, nepaisant to, ar šie įvykiai „visuotinai pripažinti“, ar pastebimi tik man.
Žinoma, stipriausias metų reiškinys yra Maidanas. Tai labiausiai ženklinis šių laikų įvykis, pilnas politinių, etinių ir mitologinių aspektų. Tiesą sakant, tuo mano sąrašą ir būtų galima baigti, kaip kad kalbą apie 1939-uosius arba 1968-uosius nutraukti tik užsiminus apie karo pradžią arba sovietų tankus Prahoje.
Ivo Pogoreličiaus rečitalis ir Onutės Narbutaitės „Kornetas“ – įdomiausi muzikos įvykiai, šįmet matyti Vilniuje. Narbutaitės operą laikau klausymosi simfonija su teatriniais balsais, todėl dar turėsiu palūkėti, kol tokie, tikėkimės, kada nors atsiras. Aišku, jei ta produkcija būtų pastatyta taip preciziškai ir inovatyviai kaip Heinerio Goebbelso „Max Black“, geriausias Vilniuje šiais metais parodytas teatro spektaklis, ko gero, mintys kryptų visai kitur.
Man buvo malonu gauti M.K. Čiurlionio premiją, suteiktą už du daug pastangų pareikalavusius, bet, manau, savo darbą atlikusius radijo eseistikos ciklus – „Čiurlionio metai“ ir „Bacevičiaus laikai“. Dabar jau baigiu „Naujųjų skersvėjų“ ciklą, kuriame aptariu pastarųjų dienų lietuvių kompozitorių kūrybą. Šie dalykai – laidos ir tekstai – sudaro po truputį populiarėjančio internetinio naujosios muzikos žurnalo „modus-radio.com“ pagrindą. Esu laimingas, kad į tą veiklą pavyko įtraukti du jaunus žmones: muzikologę Ilmę Vyšniauskaitę, rašančią apie Niujorko garso meno sceną, ir kultūros kritiką Jurijų Dobriakovą, komentuojantį „muziką kasdienybės kultūroje“ – sferą, lig šiol nepatekdavusią į profesionalios kritikos akiratį.
Jei susidarytų įspūdis, kad man terūpi muzika, tai viskas yra kone atvirkščiai: daugiausia laiko užima parodų ir kino teatrų lankymas, o ypač tekstų skaitymas. Nepasakosiu, kiek centnerių knygų šįmet prisipirkau ir kaip sunkiai visa tai parvilkau namo, tik pasakysiu, kad Vilniuje įsidėmėjau tris puikias instaliacijas: Dainiaus Liškevičiaus – NDG, Aido Bareikio – „Vartuose“ ir Eglės Paulinos Pukytės – Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje. Ir, savaime suprantama, genialią Mindaugo Navako retrospektyvą NDG: gaila, kad jo objektai, juosę tą pastatą visą vasarą, vėliau buvo išvežti nežinoma kryptimi...
Didžiąją metų bagažo dalį sudaro įspūdžiai iš Paryžiaus ir Londono. Trys mėnesiai „Cité internationale des arts“ buvo rojaus periodas, leidęs atsikvėpti, susikaupti ir aptikti daug svarbaus. Labiausiai patikę ten matyti filmai – Jeano-Luco Godard’o „Sudie, kalba“, Pawelo Pawlikowskio „Ida“ ir Sergejaus Loznicos „Maidanas“. Stipriausia iš operų – Richardo Wagnerio „Tristanas ir Izolda“ su Violeta Urmana ir Billo Violos videoprojekcijomis, Peterio Sellarso režisuota „Bastilijos operoje“. Žaviausia iš premjerų – Claudio Monteverdi „Pompėjos karūnavimas“, Roberto Wilsono pastatyta „Garnier operoje“. Kiečiausias, iš proto varantis džiazas – jauno trimitininko Ambrose’o Akinmusire’o kvintetas ir „Sun Ra Arkestra“, surengęs jubiliejinį turą įkūrėjo 100-mečiui pažymėti. Absoliučiai tobulas audiovizualinis seansas – Roberto Henke’s ir Tariko Barri „Fundamental Forces“ ir tiesiog nesuvokiamos kokybės techninis aptarnavimas festivalyje „ManiFest“, Paryžiaus Akustikos ir muzikos tyrimų ir koordinacijos institute (IRCAM).
Klaidžiojimai megapolio gatvėmis, parkais ir priemiesčiais, trunkantys kartais visą dieną ir net naktį, man yra vienas įdomiausių kultūrinių užsiėmimų. Kaip ir nardymas po parodų ir muziejų ekspozicijas. Paryžiuje tirpau apžiūrėjęs parodas „Architektūra su uniforma. Planavimas ir konstravimas Antrojo pasaulinio karo metais“ Architektūros ir paveldo muziejuje, „Hadžas, kelionė į Meką“ ir „Kartą buvo „Rytų ekspresas“ Arabų pasaulio institute, taip pat Lucio Fontanos retrospektyvą Moderniojo meno muziejuje, Hiroshi Sugimoto instaliaciją „Šiandien pasaulis miręs“ „Palais de Tokyo“.
Esu aistringas architektūros gerbėjas, todėl džiaugiausi Londono dizaino muziejuje pamatęs pritrenkiančią Louiso Kahno retrospektyvą. O kur dar Jameso Bondo automobilių ekspozicija Londono filmų muziejuje ir paroda „Skaitmeninė revoliucija“ „Barbikane“, rodanti kompiuteriais kuriamo meno, dizaino, filmų, muzikos ir videožaidimų evoliuciją nuo atsiradimo prieš keliasdešimt metų iki dabar.
Žinoma, dar pasivaikščiojimai su Herkum Kunčium Vilniuje – nuo „Ožeškienės aikštės“ iki Aušros vartų, arba malimasis siaurame tarpelyje tarp Nidos meno kolonijos ir valstybės sienos su nedraugiška Rusija... Ne meno įvykiai? Nejuokaukite, dar ir kokio meno, be to, su tiriamuoju atspalviu. Taigi, tokie yra šių metų mano subjektyvūs įspūdžiai; tik negi toks sąrašas gali būti kam nors naudingas?
 
Muzikologė Rita Nomicaitė:
Labiausiai intriguojantys įvykiai man atrodo tie, kurie neišsitenka iš anksto apibrėžto pavidalo ribose, plečia kvėpavimą, jausmus ir suvokimą. Eilėraštį primenanti Onutės Narbutaitėsopera „Kornetas“ tęsia poetiškų operų tradiciją ir lygintina su Broniaus Kutavičiaus „Strazdas – žalias paukštis“. Be to, mūsų kultūrai brangus „Korneto“ sandų kunkuliuojantis kūrybiškumas, tai, kad muzika ir kompozitorės asmenybė paskatino, uždegė visų bendražygių kūrybinį karštį. Žiūrint spektaklį galėtų atrodyti, kad jame visko labai daug – bet ar tai trukdo idėjos raiškai? Ar „Valkirijos“ sceninis vyksmas netrukdė kur kas labiau? „Kornetas“ jungia ir kūrybines idėjas, ir pačius statytojus bei visus artistus. Publikai belieka žavėtis stebint, kaip tas neišsemiamos fantazijos perteklius suvaldomas.
Su jokiu grynai muzikiniu įvykiu nepalyginamas Vasario 16-osios proga Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje surengtas vakaras „Iš Sibiro natų“ – Jūratės Vyliūtės ir Gailos Kirdienėsknygos „Lietuviai ir muzika Sibire“ pristatymas. Vakaras buvo tarsi Atgimimo Sąjūdžio mitingas, kuriame skambėjo tremtinių bei jų vaikaičių profesionali ir liaudiška muzika bei muzikavimas.
„Literatūros ir meno“ redakcijoje Astridai Petraitytei ir Edmundui Gedgaudui gimė mintis, kaip eksponuoti dalį iš gausybės muzikologo nuotraukų. Sumanyta jas atrinkti pagal temas, rodyti ekrane, pačiam autoriui kiekvieną komentuoti ir, nemažiau svarbu, tai derinti (pakaičiui ir kartu) su gyva fortepijono muzika. Pokalbį nugirdusiai šių eilučių autorei dirbant M.K. Čiurlionio namuose, ten surengti trys tokie vakarai: „Aleksandro Skriabino muzika ir secesinė Vilniaus architektūra“, „Josepho Haydno muzika ir Vilniaus klasicizmo elementai“ (abiejuose vakaruose skambino Eugenijus Žarskus, nuotraukas demonstravo ir komentavo Edmundas Gedgaudas); „Kelionė ilgintis Vilniaus“(vaizdus iš kelionės po JAV komentavo Edmundas Gedgaudas, skambino Rokas Zubovas).
Jaunimo kamerinės muzikos dienų (dabar vadinamų „Druskomanija“) 30-metis,manyčiau, svarbus valstybės mastu: festivalio sumanytojai, pirmieji organizatoriai ir dalyviai išaugo meno bei politikos nacionalinius gyvybinius procesus reguliuojančiomis asmenybėmis. Tarp jų: Ričardas Kabelis, Rytis Mažulis, Kornelijus Platelis, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Vytautas Landsbergis.
 
Muzikologė Živilė Ramoškaitė:
Kadangi kultūros darbininkai vieni kitiems reiškia ir taip daug pretenzijų, neprisidėsiu prie jų. Užuot užsiėmusi tarpusavio nesutarimais, kultūros bendruomenė savo sukauptą energiją turėtų kreipti į kultūros finansavimo gerinimą ir skaidrinimą. Galima retoriškai klausti, ar kartais ne dėl kokių nors pretenzijų tarp šiųmečių Nacionalinės premijos laureatų nėra nė vieno muziko?
Man regis, finansavimo stygius buvo juntamas visų muzikinių teatrų ir koncertinių organizacijų veikloje. Jie priversti ieškoti pigių atlikėjų ar imtis komercinių projektų, kad galėtų surengti vieną kitą iškilų meninį renginį. Vis dėlto tokių buvo, paminėsiu toli gražu ne visus. Tai Onutės Narbutaitės operos „Kornetas“ pastatymas Nacionaliniame operos ir baleto teatre, pianisto Andriaus Žlabio ir dirigentės Mirgos Gražinytės koncertas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru filharmonijoje, taip pat su šiuo orkestru Mūzos Rubackytės interpretuotas Ludwigo van Beethoveno Penktasis fortepijono koncertas, kai kurios Lietuvos kamerinio, Šv. Kristoforo, Valstybinio simfoninio orkestrų programos, gausių Lietuvos kamerinių ansamblių koncertai. „Vilniaus festivalyje“ ypač įsiminė Luko Geniušo rečitalis, „Gaidoje“ – Philipo Glasso ir jo ansamblio pasirodymas. Buvo visiškai sensacingų gastrolių, be kurių užmigtume ant savų laurų. Turbūt jau aišku, kad minėsiu pirmąsyk į Lietuvą atvykusią gyvąją legendą Marthą Argerich, koncertavusią su Gidonu Kremeriu ir „Kremerata Baltica“, bei Izraelio filharmonijos orkestrą su Zubinu Mehta ir Violeta Urmana.
Naujausi karšti įspūdžiai – gruodžio 10 d. Operos ir baleto teatre Gintaro Rinkevičiaus diriguotas emocingas ir įtaigus „Karmen“ spektaklis, kuriame po ilgesnės pertraukos vėl sužibėjo Ieva Prudnikovaitė, vokalo ir vaidybos požiūriu tiesiog pasigėrėtina Karmen!
 
Muzikos kritikas Edgaras Polauskas:
Galvojant apie svarbiausius 2014-ųjų meninius potyrius, kurių šie metai buvo gana dosnūs, visų pirma prisimenu subtiliosios Onutės Narbutaitės operą „Kornetas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Reto grožio intelektualinė fiesta, prie bendro stalo sukvietusi savitą ir kone barokiškai patrauklią muziką, Rainerį Maria Rilkę, keistuosius sapnuojančius Oskaro Kokoschkos berniūkščius ir daugelį literatūrinio žodžio meistrų. Tai spektaklis, kurio valandos iš tamsaus vyno ir tūkstančio rožių teka šniokšdamos į sapnuojančią naktį – o mums, žiūrovams, vienas malonumas tokį vyną skanauti.
Antras didžiausias šių metų įspūdis, prie kurio vis norisi sugrįžti – tai dviejų muzikos šamanų – Ivo Pogoreličiaus ir Martos Argerich koncertai (Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir Vilniaus Kongresų rūmuose). Juodasis Karalius ir Baltoji Karalienė, o gal atvirkščiai? I. Pogoreličiaus netikėtu paprastumu alsuojantis Ferencas Lisztas ir staiga, dar netikėčiau visiškai sukrečiantis Johannesas Brahmsas, savo negailestinga, rėžiančia emocija sukeliantis net ir fizinį kūną apimantį tylaus sielvarto išgyvenimą ir suvokimą, kad būna Menininkų, kurie geba raudoti scenoje nepraliedami nė vienos ašaros. Arba kurie moka į kelių valandų trukmės koncertą sudėti viso gyvenimo džiaugsmą – kaip magiškoji Marta. Viena nedidukė moteris, tarp savo talentingų pirštų laikanti, regis, visą pasaulio energiją ir vos vienu taikliai mestu žvilgsniu gebanti maksimaliai įelektrinti viską aplink. Rezultatas – labai tikras katarsis. Ar panašių katarsių sulauksime 2015 metais? Tikėkimės.
 
Parengė Laimutė Ligeikaitė

 

Žymos:
Onutės Narbutaitės „Kornetas“ LNOBT. M. Aleksos nuotr.
Onutės Narbutaitės „Kornetas“ LNOBT. M. Aleksos nuotr.
Martha Argerich. A. Heitmano nuotr.
Martha Argerich. A. Heitmano nuotr.