7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šildančios ir gąsdinančios

Franzo Schuberto dainos

Stein Skjervold
Nr. 40 (1008), 2012-11-09
Muzika

Maždaug prieš 20 metų bibliotekoje man į rankas visiškai atsitiktinai pateko Franzo Schuberto trijų vokalinių ciklų „Žiemos kelias“ („Winterreise“), „Gražioji malūnininkė“ („Die schöne Müllerin“) ir „Gulbės giesmė“ („Schwanengesang“) įrašai. Tuo metu nežinojau praktiškai nieko apie klasikinę muziką, Franzą Schubertą, vokiškąją Lied tradiciją ar klasikinį dainavimą, tačiau šie ciklai iškilo prieš mane kaip monumentalios šviesos ir tamsos struktūros, gigantiški, tačiau išlaikę nepaprasto grožio intymumą, be galo liūdni, giliai žvelgiantys į žmogiškąją prigimtį, visą jos baimę, meilę ir liūdesį kūriniai. Jie mane taip pakerėjo, kad žinojau anksčiau ar vėliau turintis juos atlikti. Taip pradėjau dainuoti.

Šie trys Schuberto ciklai neabejotinai yra ryškiausi visos Lied tradicijos pavyzdžiai. Netikėtai atrasta bibliotekoje Franzo Schuberto muzika man, kaip ir daugeliui dainininkų, tapo muzikiniais „namais“, į kuriuos visuomet norisi sugrįžti. Maža to, Schubertas tapo man savotišku draugu, žvelgiančiu per petį koncertuojant: žemas, kresnas, drovus, beviltiškai nemokantis tvarkyti piniginių reikalų, visą gyvenimą išlikęs bohemos atstovu, svetimiems dažnai nemaloniai keistas ir vienišas, bet nuoširdžiai brangintas ir mylėtas draugų Vienoje.

Kai įsivaizduoju Schubertą, matau jį sėdintį priešais fortepijoną Vienos namuose apie 1820-uosius, giliai susikaupusį, akiniai nustumti ant didelės nosies galiuko (jis buvo toks priklausomas nuo akinių, kad netgi miegojo jų nenusiėmęs). Greta jo sėdi Johannas Voglis, žymus to meto operos dainininkas, be didelio noro, net su neslepiamu susierzinimu sutikęs išklausyti Schubertą, tačiau vėliau tapęs vienu ištikimiausių jo gerbėjų. Jų ratas: tai Schuberto draugai, poetų būrelis, rašytojai, dailininkai, muzikantai ir muzikos gerbėjai. Tai buvo žmonės, padėję Schubertui išgyventi: jie priimdavo jį pernakvoti į savo namus, skolindavo pinigų, leisdavo naudotis savo instrumentais (pats instrumentą įsigijo tik paskutiniais gyvenimo metais), drąsindavo kurti muziką, kai jis pats jautėsi esąs nieko vertas (kitaip nei tas dienas ar vakarus, kai jausdavosi esąs viršūnėje, tvirtas ir užtikrintas, geriausias pasaulio kompozitorius).

Viena iš istorijų apie Schubertą, kurią nuolat prisimenu, pasakoja apie tai, kaip Schubertas sutarė su vienu iš tokių draugų naudotis jo instrumentu repeticijoms. Jei lango užuolaida būsianti atitraukta, vadinasi, Schubertas gali ateiti ir repetuoti. Jei užuolaida užtraukta, vadinasi, namų šeimininkas pageidauja ramybės ir tylos. Galiu nesunkiai įsivaizduoti situaciją: skubiai link bičiulio namų žingsniuojantis Schubertas kilsteli akinius aukščiau, kad geriau matytų langą, nuo kurio taip daug priklauso. Jo veidas nušvinta pamačius teigiamą ženklą. Tačiau jei užuolaida būtų užtraukta, nuliūdęs eitų šalin, namo ar bet kur, kur tuo metu būtų apsistojęs.

Tai buvo kompozitorius, per nepilnus 32 gyvenimo metus parašęs daug muzikos, apie 600 dainų, 9 simfonijas, liturginės muzikos, kelias operas, daug kamerinės ir fortepijoninės muzikos. Didelę jos dalį jau buvo sukūręs 1820-aisiais, vos dvidešimt trejų. Tačiau dažniausiai ji atlikta tik artimų draugų būryje, tokie muzikos vakarai ilgainiui imti vadinti „šubertiadomis“.

Tiesą pasakius, per visą Schuberto gyvenimą įvyko tik vienas jo muzikos koncertas: 1828-ųjų pradžioje Schuberto draugas dramaturgas Eduardas Bauernfeldas įkalbėjo jį surengti mokamą savo muzikos koncertą. Bauernfeldui pavyko jį įtikinti, kad daug draugų mielai jame pagrotų, nors Schubertui buvo itin nemaloni mintis prašyti kitų pagalbos. Vis dėlto jis sutiko. Neįtikėtinas sutapimas lėmė, kad koncertas įvyko kovo 26-ąją, pirmųjų Beethoveno mirties metinių dieną. Koncertas sulaukė didžiulio pasisekimo, pajamos buvo taip pat neblogos. Iki 1828-ųjų jis niekada neturėjo savo instrumento, dabar pagaliau galėjo jį nusipirkti, sumokėjo skolas, o likusius pinigus praūžė su draugais.

„Maniau, pinigų pakaks pragyventi metus. Jų neužteko ir trims mėnesiams“, – rašė Schubertas savo dienoraštyje.
 

„Gražioji malūnininkė“, 1823 m.


„Kartą pamilau mergaitę, o ji taip pat pamilo mane. Trejus metus tikėjausi, kad ji tekės už manęs, bet neradau darbo, kuris leistų mums gyventi drauge. Ji pakluso tėvams ir ištekėjo už kito, o man liko žaizda. Aš vis dar ją myliu... Ji tiesiog nebuvo man skirta!“


Schuberto meilės istorijos dažniausiai baigdavosi tragiškai. Jis buvo žemas, apkūnus, su akiniais – ne itin išvaizdus vyras klasikinio grožio prasme. Buvo nepaprastai apsiskaitęs, bet neturėjo formalaus išsilavinimo; buvo labai mylimas draugų, bet pats kartais gana grubus ir karštakošis, ypač išgėręs. Trumpai tariant, ne pati geriausia „partija“ aukštesnio luomo damoms. Tačiau to meto Vienoje fizinės meilės buvo nesunku rasti įtartinos reputacijos namuose. Tikriausiai vienuose iš jų Schubertas ir užsikrėtė sifiliu.

1823-ieji buvo siaubingi. Schubertas praleido daug mėnesių ligoninėje besigydydamas, būtent ten jis pradėjo kurti savo pirmąjį ciklą „Gražioji malūnininkė“. Atsitiktinai jam į rankas pakliuvo keletas Wilhelmo Müllerio eilėraščių. Poetas savo dienoraštyje rašė: „Aš nemoku nei groti, nei dainuoti, tačiau rašydamas eiles aš ir dainuoju, ir groju. Jei tik galėčiau sukurti melodijas, mano eilės teiktų dar daugiau malonumo. Drąsos! Galbūt atsiras gimininga siela, kuri išgirs eilėse melodijas ir maloniai sugrąžins jas man.“

Cikle „Gražioji malūnininkė“ pasakojama istorija apie jauną keliaujantį malūnininką, kuris klajoja po šalį ieškodamas uždarbio. Upė, kurios pakrante jis keliauja, yra jo geriausia draugė, jai jis pasakoja apie dieną, kuri praėjo, jai išsako savo džiaugsmą, meilę, baimę, sielvartą, o pabaigoje – begalinį liūdesį. Keliaudamas jis prieina malūną, ten įsimyli gražiąją malūnininko dukterį. Tačiau kad ir kaip stengtųsi ją sužavėti, meilė lieka be atsako, o gražioji malūnininkė įsimyli žaliai apsitaisiusį medžiotoją. Pabaigoje vaikinas suranda paguodą savo vienintelės draugės – upės – glėby, jis nusiskandina, o ši jam dainuoja paskutinę lopšinę.

Klajonių tema, liaudies muzikos motyvai, gamtos kalba per eilėraščius ir muziką, nelaiminga, sentimentali meilė ir mirtis – tipiškos romantizmo epochos temos. Tačiau ir Mülleris, ir Schubertas sugebėjo sulaužyti romantizmo epochos klišes. Mülleriui tai pavyko pasiekti paprastumu, sąžiningumu bei humaniškumu, Schubertui – per ypač turtingą spalvų paletę, besisukančio malūno rato, lapų šlamėjimo, tekančio vandens temas, taip puikiai išreikštas muzikoje. Tikriausiai niekad iki tol Schuberto dainos nebuvo tokios turtingos ir gausios niuansų. Čia ypač ryškus jo stilius, tokia būdinga jam nuostabi mažoro dviprasmybė. Cikle „Gražioji malūnininkė“ net pačios liūdniausios melodijos reiškia ir melancholišką šypsnį; lygiai taip pat net pačios gražiausios mažorinės melodijos atneša liūdesį ir susirūpinimą, lyg primindamos, kad džiaugsmas, meilė ir grožis visada trunka trumpai.
 

„Žiemos kelias“, 1827 m.


Paskutinius dvejus gyvenimo metus kompozitorius vis dažniau susimąstydavo apie tamsiąją žmogiškos sielos bei žmogiškų santykių pusę. 1827-aisiais Schubertas sukūrė ciklą „Žiemos kelias“, taip pat Wilhelmo Müllerio tekstais. Schuberto draugai pakraupo išgirdę ciklą, tačiau, paties kompozitoriaus nuomone, tai buvo pačios geriausios jo kada nors parašytos dainos.

Šis ciklas – taip pat apie meilę. Herojus leidžiasi į beprasmes klajones po to, kai jo meilė buvo atstumta. Tačiau šis ciklas labai skiriasi nuo „Gražiosios malūnininkės“. Čia romantizmas nepatrauklus: ciklo pradžioje dėmesys sutelkiamas į individą, tačiau vis labiau gilinantis į pasąmonės tamsiąją pusę atskleidžiama tai, kas mumyse yra baisaus ir bjauraus. Šiame cikle keliaujame dvasinę kelionę per šaltą, ledinį kraštovaizdį, kupiną siurrealistinių ženklų ir simbolių: varnos, mėtančios sniego gniūžtes nuo stogų ir laukiančios, kada išmuš jų puotos valanda, prarastos meilės prisiminimų nuotrupos, haliucinuojantis dvigubos saulės vaizdas horizonte, finalinis susitikimas su vienišu, degradavusiu rylininku. Vėl skamba mirties tema, tačiau šįkart ji ne fizinė, o dvasinė.
Siaubo pojūtį dar labiau sustiprina tai, kaip Müllerio eilės ir Schuberto muzika transformuojasi: rodos, nieko ypatingo nėra, kiekvienas akordas ir eilutė yra išgrynintos iki minimumo. Galiausiai atlikėjai lieka tarsi „nuogi“ ir ypač pažeidžiami. Nei pianistas, nei dainininkas čia negali pademonstruoti puikios technikos: pradėję koncertą ir suvokę, kad laukia 70 minučių muzikos, atlikėjai neturi už ko „pasislėpti“: tėra tik muzikinis sąžiningumas ir noras iki galo sekti Schubertu, jo dvasiniais labirintais. Tai baisaus suvokimo akimirka atlikėjui, bet kartu ji turi ir kažką užburiančio, hipnotizuojančio.
 

„Gulbės giesmė“, 1828 m.


1828-ųjų rugpjūtį, likus trims mėnesiams iki mirties, Schubertas pradėjo dirbti su Rellstabo ir Heine’s tekstais, kurie vėliau tapo „Gulbės giesme“. Kompozitorius neplanavo šių dainų kaip ciklo, į rinkinį jas sudėjo Schuberto leidėjas Haslibergas jau po kompozitoriaus mirties.
Vis dėlto dainos rinkinyje atsirado neatsitiktinai, mano nuomone, jos apima visą Schuberto pasaulį: „Gulbės giesmė“ yra tarsi romėnų dievo Januso veidas, žvelgiantis tuo pat metu ir pirmyn, ir atgal laike. Rellstabo dainos atsigręžia į ankstyvąjį romantizmą. Tačiau dainos pagal Heine kone šokiruojamai skiriasi, tęsia „Žiemos kelio“ pradėtą tradiciją beveik iki kraštutinumo; bevaisis grožis, gražus, siaubingas, ledinis šaltis, kokio dar niekas negirdėjo.

„Balandžio laiškai“ („Die Taubenpost“) – paskutinė daina iš „Gulbės giesmės“, parašyta 1828-ųjų spalį, maždaug mėnuo prieš mirtį. Ši daina nėra atšiauri, greičiau jauki, tai nėra atsisveikinimas su gyvenimu, veikiau mažytis himnas meilei. Toks natūraliai tobulas, kad skamba taip paprastai, tarsi kažkas, ką Schubertas ištraukė iš savo rankovės. Kūrinys verčia šypsotis. Džiaugsmingai už meilę, kuri yra ir šiek tiek melancholiška dėl prarastosios. Kai galvoju apie paskutines Schuberto gyvenimo dienas, vis grįžtu būtent prie šios dainos.
1828-ųjų lapkričio 19-ąją Schubertas mirė. Visą savo gyvenimą jis žavėjosi Beethovenu, mylėjo jį ir jo bijojo. Paskutinis muzikinis kūrinys, kurį jis norėjo girdėti, buvo Beethoveno 14-asis styginių kvartetas. Praėjus keletui dienų, jis buvo palaidotas greta Beethoveno kapo. Manau, jei Schubertas būtų tai žinojęs, būtų tuo didžiavęsis labiau nei bet kuo kitu.

…galvokite gerai apie ištikimąjį malūnininką.
Kiekvienu rankos paspaudimu, kiekvienu bučiniu,
Kiekvienu aistringu širdies tvinksniu
Apdovanokite meile jo trumpą širdgėlą;
Apdovanokite amžina palaima savo širdyse.

 

Lapkričio 11 d. 19 val. „Piano.lt“ salėje Steinas Skjervoldas ir Eglė Andrejevaitė atliks dainų ciklą „Gražioji malūnininkė“. Daugiau informacijos www.piano.lt.
 

Iš anglų kalbos vertė Jurgita Mieželytė