Kinas
Šią savaitę prasidedanti „Scanorama“ pristatys Markuso Schleinzerio filmą „Rozė“ („Rose“, 2026). Pagrindinį vaidmenį jame sukūrė vokiečių kino ir teatro aktorė Sandra Hüller. „Rozė“ pelnė jai antrą Berlinalės geriausios aktorės apdovanojimą. Pirmąjį Hüller gavo dar 2006 m. už vaidmenį filme „Requiem“ (rež. Hans-Christian Schmid). Per dvidešimt metų aktorė sukūrė įsimintinus vaidmenis filmuose „Tonis Erdmanas“ (rež. Maren Ade), „Kryčio anatomija“ (rež. Justine Triet), „Interesų zona“ (rež. Jonathan Glazer). Hüller augo tuometėje Rytų Vokietijoje, aktorystės mokėsi Berlyne. Ji vaidina teatro kolektyve FARN, gyvena Leipcige.
Kitąmet ir Lietuvoje pasirodys Paweło Pawlikowskio filmas „Tėvynė“ („Fatherland“, 2026), pelnęs Kanų kino festivalio prizą už geriausią režisūrą. „Tėvynėje“ Hüller suvaidino Thomo Manno dukterį Eriką. Apie naujus vaidmenis su aktore kalbėjosi Januszas Wróblewskis. Pateikiame žurnale „Polityka“ išspausdinto pokalbio fragmentus.
Šiemet keliuose europiečių ir amerikiečių filmuose suvaidinote pagrindinius vaidmenis. Kiekvienas jų – išskirtinis. Ar galvodama apie siūlymus svarstote, kad vėl būsite nominuota „Oskarui“?
Ne, tai paskutinis dalykas, kurį turiu omenyje. Renkuosi intuityviai, niekad nesvarstau apie galimus apdovanojimus ar festivalius. Man patinka protingi scenarijai. Greit pradedu nuobodžiauti, jei atpažįstu kažką panašaus, ką jau esu skaičiusi ar mačiusi. Taip pat stengiuosi vadovautis politinės atsakomybės jausmu. Man įdomi perspektyva, aiškiai nedalijanti pasaulio į gerą ir blogą. Ieškau personažių, nedauginančių tipiškai moteriškų, banalių emocinių schemų.
Žiūrėdamas Paweło Pawlikowskio „Tėvynę“ svarsčiau, kaip įmanoma, kad po neįtikėtinai tylaus vaidmens filme „Rozė“, kuriame suvaidinote vyru apsimetančią moterį, kovojančią už išgyvenimą patriarchališkame XVII a. kaime, taip lengvai persikūnijote į visišką Rozės priešingybę Eriką Mann.
Tai buvo sunki, bet vaisinga patirtis, pareikalavusi taip pakeisti tonaciją – nuo tylėjimo ir visiškos kontrolės filme „Rozė“ iki šalto, bet aiškiai artikuliuoto emocionalumo „Tėvynėje“. Aktorei tai svajonių užduotis.
Abiejų vaidmenų pagrindas – taki herojų seksualinė tapatybė. Tai galima traktuoti kaip perspėjimą dėl sugrįžtančių laisvės apribojimų žmonėms, kurie neatitinka socialinių schemų.
Politinis „Rozės“ lygmuo siejasi su kova už teisę kiekvienam žmogui turėti savo vietą pasaulyje, būti saugiam ir gyventi taikiai. Mano herojė apsivelka vyrišką kostiumą, nes tais laikais vieniša neturtinga moteris buvo niekas – jai grėsė arba viešnamis, arba bado mirtis. Vyriški drabužiai, sunki eisena, žemesnis balsas buvo apsauginis kiautas, būdas egzistuoti ir minimali laisvė. Kiekvienas epizodas man prilygo ėjimui minų lauku. Iš naujo pažinau savo kūną, mokiausi būti brutali ir slėpti baimę. O Pawlikowskio filme Erika Mann naudojasi savo androginiškumu (ji buvo biseksuali moteris) kaip įrankiu prieš elito oportunizmą, tarkime, tam, kad sprogdintų pokario vokiečių apatiją.
Ar teisingai spėju, kad Erika jums artimesnė?
Vokietijoje ji laikoma pasipriešinimo ikona. Daug aktorių didžiuojasi, kad ją vaidino. Nėra vieno privalomo Erikos įvaizdžio. Man ji visada buvo susijusi su Mannų klanu, bet Pawlikowskis privertė pasižiūrėti į ją kaip į atskirą žmogų su visu jos dvasiniu ir psichologiniu bagažu bei stipria priklausomybe nuo tėvo. Esu dėkinga Pawełui, kad pripažino mane tinkama jai suvaidinti.
Gimėte ir augote Tiuringijoje, buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje. Oficiali šalies valdžios doktrina buvo itin patogi: kaltė už nacių nusikaltimus priskirta Vakarams, o Rytai pasiskelbė vieninteliu, nepriekaištingu antifašizmo bastionu. Koks tokiame pasaulyje buvo jūsų pirmasis susidūrimas su Holokausto siaubu?
Karaliavo neįtikėtina šizofrenija. Viena vertus, mitinguose girdėjome, kad esame tie „gerieji“ vokiečiai, neturintys nieko bendra su rudąja praeitimi. Kita vertus, edukacijos sistema pasirūpino, kad nuo mūsų neslėptų nusikaltimų. Buvau dar vaikas, kai mūsų klasė surengė ekskursiją į Buchenvaldo koncentracijos lagerį. Ta diena mane sukrėtė. Psichologiškai mūsų niekas tam neparengė. Dalis mano bendraamžių buvo taip šokiruoti to, ką pamatė, kad juokėsi, darė kvailas grimasas, apsimetė, kad ekskursija jų nedomina, ir įjungė nešiojamuosius garso leistuvus. Suveikė apsauginis mechanizmas – jie bandė pabėgti nuo vaiko jautrumą žeidžiančio tragedijos suvokimo. Man tai buvo ribinė akimirka. Įžengiau į pasaulį, kuriame atsirado stipri egzistencinė baimė. Nešiojuosi ją savyje iki šiol.
Toks ambivalentiškumas rimuojasi su tuo, kaip Vokietijoje traktuojama literatūra. Privalomi Thomo Manno namų skaitiniai paaugliams yra katorgos sinonimas. Ar taip pat su tuo susidūrėte prieš suvaidindama Eriką?
(juokiasi) Vokiečių edukacijos sistema sugeba užmušti meilę bet kokiai literatūrai. Būdama penkiolikos skaičiau „Tonio Kregerį“ ir labai nepatiko. Mus mokė analitiškai, laboratoriniu būdu, be empatijos ir be nuorodų į jausmingumą. Lyg materija per mikroskopą buvo analizuojama sakinio struktūra ir jos sudedamosios dalys. Matau, kad panašiai reaguoja mano vaikas, ir apima įtūžis. Vokiečių mokykla užsispyrusi gamina efektyvius literatūros kritikus ir literatūrologus, užuot mokiusi jaunus žmones jautrumo, empatijos ir malonumo bendrauti su tekstu. Manno kūryba tapo savo didybės auka – ji uždaryta akademiniame šaldiklyje. Tik darbas su Paweło scenarijumi, atmetusiu universitetinį balastą ir susikaupusiu ties žmonių santykių esme, leido suprasti, kokia tai galinga, plėšrūniška ir šiuolaikiška proza.
Jonathano Glazerio „Interesų zonoje“ suvaidinote pabaisą Hedwig Höss. Ir Glazeris, ir Pawlikowskis naudojasi paslaptimi – ne viską pasako tiesiai. Ar tokia aktorystė be iš anksto numatomų sprendimų – jūsų natūrali stichija?
Neturiu vieno nepamainomo metodo, kurį galėčiau mechaniškai perkelti iš projekto į projektą. Kiekvienas scenarijus reikalauja atnaujinti sumanymus ir stebinti naujais sprendimais. Bet jūs klausiate apie bendradarbiavimo modelį... Tai, ko kategoriškai reikalauju iš režisieriaus filmavimo aikštelėje, yra visiškas skaidrumas, padorumas ir pasitikėjimas. Negaliu pakęsti, tiesiog netoleruoju situacijos, kai kūrėjai bando manipuliuoti aktoriumi, žaisti su juo kažkokius užkulisinius psichologinius žaidimus, nes netiki jo protu. Tai iškart užmuša meną ir paverčia jį nuodingomis nuotekomis. Pawełui ir Jonathanui paslaptis – tai jų kraštutinės precizijos ir gilios pagarbos bendradarbiams bei žiūrovams vaisius. Paliekame tas tuščias erdves ekrane ne todėl, kad nežinome, kuo jas užpildyti, bet tam, kad žiūrovai galėtų ten įkelti savo patirtį, savo baimę ir savo jautrumą.
Tai paaiškina, kodėl, nepaisant milžiniškos sėkmės, jūsų meninė bazė lieka teatras. Dirbate su nepriklausomais Vokietijos kolektyvais, pati pradėjote režisuoti. Ką duoda scena ir ko nesugeba pasiūlyti kinas?
Teatras man duoda suverenumą ir laisvę nuo laiko spaudimo. Kine kūrybos procesas besąlygiškai griežtas, visi darbai turi būti užbaigti konkrečią filmavimo dieną, nes kiekviena vėlavimo valanda – didžiuliai pinigai. Teatre klaida ir klaidžiojimas yra pagrindinė meninė vertybė, niekas mūsų neskubina. Galime tris savaites tikrinti vieną nuojautą tik tam, kad galiausiai ją pripažintume akligatviu ir be gailesčio atsisakytume. Darbas su mano teatro kolektyvu Vokietijoje išlaiko mane vertikalioje padėtyje, leidžia išsaugoti psichinę higieną. Tai veikia susisiekiančių indų principu, kuria idealią mano profesinio gyvenimo ekologiją. Dalyvaudama dideliuose, prestižiniuose kino projektuose įgyju atpažįstamumo ir meninio pasitikėjimo kreditą, vėliau leidžiantį įgyvendinti nišinius, kraštutinai radikalius ir bekompromisiškus teatro projektus. Viena maitina kitą. Neįsivaizduoju situacijos, kad mesčiau teatrą dėl Holivudo. Tai būtų meninė mirtis.
Klauso Manno „Mefistas“ – vienas svarbiausių XX a. politinių romanų, kalbantis apie menininkų konformizmą gimstančio blogio atžvilgiu. Jei turėtumėte šiandien nurodyti tekstą, tiksliau aprašantį tos aplinkos baimę, kokia tai būtų knyga?
Likčiau prie „Mefisto“. Romane yra pranašiško, karštligiško pykčio, ir šiandien smogiančio atitinkamai stipriai. Vokietijoje neseniai gimė iškilus teatrinis „Mefisto“ pastatymas. Jį „Münchener Kammerspiele“ teatre režisavo Jette Steckel, pagrindinį vaidmenį kuria Thomas Schmauseris. Tai, ką scenoje jis daro su savo personažu, peržengia žmogaus suvokimą. Tai ne sausas, istorinis traktatas apie Gustafą Gründgensą ir jo paktą su Goeringu, bet sukrečianti studija apie tai, kaip lengvai mes, menininkai, kultūros žmonės, sugebame parduoti savo nepriklausomybę už saugumo pažadą, aplodismentus ir statuso patvirtinimą. Gyvename radikalizacijos ir padalijimų laikais, o politinis oportunizmas ne vienam tapo išlikimo strategija. Klausas Mannas aprašė tai remdamasis savo pastebėjimais, išgyvendamas neviltį, ir tai justi kiekviename sakinyje.
Ir Rozė, ir Erika sumokėjo didelę kainą už bandymą gyventi savo sąlygomis. Kokios jūsų bekompromisiškumo pasekmės?
Jaučiu didelį nuovargį, bet tai geras nuovargis amatininkės, žinančios, kad padarė viską. Netikiu nieko nekainuojančia aktoryste, nereikalaujančia prisiliesti prie savų skausmo ir vienatvės registrų. Ir filme „Rozė“, ir „Tėvynėje“ įžengdavau į man sunkias erdves, bet tik ten, ties rizikos riba, gimsta tai, kas yra vertingiausia. Esu linkusi klaidžioti su Pawlikowskiu ar ieškoti „Rozės“ griežtumo, nei vaidinti saugias glotnias herojes, kurios greitai pamirštamos. Mano herojėms nereikėjo užuojautos, jos ieškojo galimybės būti pačios atsakingos už savo veiksmus. Aš noriu lygiai to paties.
Parengė Kora Ročkienė
