Kinas
Yra žmonių, kuriuos sutinki kokiame nors viešame renginyje ar bendrame pasibuvime, ir jie iš karto tave apžavi. Atrodo tokie protingi, įdomūs, žavūs, bet kartu nearogantiški, draugiški, šilti. Jie natūraliai traukia prie savęs, ir tu pradedi daugiau su jais bendrauti, susidraugauji, o kartais ir įsimyli.
Tačiau laikui bėgant naujųjų draugų žavesio šarve pradedi pastebėti vis daugiau įtrūkių. Pasirodo, kad jie negražiai elgiasi su aptarnaujančiu personalu, suka ne visai švarią finansinę varkę, jais negalima pasitikėti ištikus nelaimei arba jiems sunkiai sekasi valdyti pyktį. Susitikimas po susitikimo, diena po dienos, ir buvę žavuoliai tavo akyse vis šlykštėja, pilkėja, mąžta. Galiausiai nutinka koks nors nemalonus incidentas, po kurio nebesinori jų daugiau matyti. Arba nieko nenutinka, tiesiog natūraliai nutolstate. Ir lieki iki galo nesupratęs – čia jie tave apgavo išoriniais blizgučiais ar pats pernelyg idealizavai netobulą, kaip ir visi, žmogų?
Jei naujausias Na Hong-jino filmas „Vilties uostas“ („Hopeu“, Pietų Korėja) būtų žmogus, tai jis būtų kaip tik toks žavuolis. Filmas įtraukia nuo pirmųjų minučių ir žada gaivą, linksmybes bei socialinę kritiką. Vien ko verti vieta ir laikas – netolimos praeities (dar nėra mobiliųjų telefonų) atokus Pietų Korėjos miestelis netoli sienos su Šiaurės Korėja. Vilties Uosto gyventojai – tikri korėjietiški „runkeliai“, ribinės erdvės gyventojai, auginantys daug karvių ir slepiantys daug neregistruotų kovinių ginklų. Tie „runkeliai“ gal net pernelyg runkeliški – visai nenustebčiau, jei pačioje Pietų Korėjoje Hong-jiną kas nors apkaltintų „seulocentrizmu“.
Pabaisos, kuri niokoja Vilties Uostą ir kurią desperatiškai gaudo miestelio policijos viršininkas Ko Bumseokas (Hwang Jung-min), neišvystame beveik visą pirmąją filmo valandą. Toks nematomas monstras labai dera prie valstybių pasienio ir Vilties Uoste kabančių propagandinių plakatų apie „pergalę prieš komunizmą“. Jo vykdomas naikinimas ir žiaurumai dėl to tik gaivesni, ir mes linksminamės kartu su režisieriumi.
Bet medaus mėnuo negali trukti amžinai. Monstras turi pasirodyti, o kai jis pasirodo, suprantame, kad linksminamės vis dėlto ne kartu – tai jis linksminasi mūsų sąskaita. „Vilties uosto“ kompiuterinės grafikos kokybė prilygsta maždaug trečiam pleisteišionui. Reikia suprasti, kad tai – tyčia.
Štai čia ir prasideda žaidimėliai bei abejonės. Kai imi ne visai suprasti, ar filmo kūrėjas ką nors daro tyčia, mano kuklia nuomone, tai nieko gero nereiškia. Nes jei tyčia – tai režisieriui nesvetima arogancija ir mūsų sutikimo, atrodo, atsiklausti nereikia. O jei netyčia – tai režisierius nevaldo savo paties kūrinio ir tai rodo meistriškumo stygių.
Kai pirmoji pabaisa sugaunama, baigiasi ir pirmasis šio filmo filmas. Paaiškėja, kad Hong-jinas, ir vėl mūsų neatsiklausęs, į „Vilties uostą“ mėgins sukišti penkis skirtingus filmus. Prastėjimo tvarka: katastrofų filmą su socialine kritika, grubią komediją, mokslinę fantastiką, superherojų filmą ir maginę fantastiką.
Grubi komedija iš tikrųjų grubi – filme gausu kraujo, purvo, lavonų ir išmatų, kurie visi sukasi tarsi per greitai paleistoje karuselėje. Vienas juokelis pataiko, kitas prašauna, trečias lieka abejotinas, bet Hong-jinas šaudo kalašnikovu, tad taiklumas nėra jo prioritetas. Kita vertus, pats įvykis – tai, kad ateiviai nusileido visiškame užkampyje, – reikalauja „kaimiško“, „liaudiško“ humoro. Tam tikra prasme kraujas, purvas, lavonai ir išmatos sieja Vilties Uosto gyventojus, arogantiškus seuliečius ir mus, visame pasaulyje iš nebrendyliškų juokelių bekrizenančius ar jais pasipiktinusius žiūrovus.
Mokslinė fantastika, nepaisant juokingos kompiuterinės grafikos, „Vilties uoste“ visai šviežia. Iš tiesų – kodėl ateiviai visuomet nusileidžia Niujorke, Londone ar Tokijuje, o ne miškingoje atkarpoje tarp Balbieriškio ir Prienų? Gaiviai atrodo ir miniatiūrinis mokslinės fantastikos detektyvas, kai mokslininkė (nežinia iš kur atsiradusi), miestelio keistuolis ir faras aiškinasi, iš kur čia ta prastai surenderinta pabaisa.
O štai superherojų filmo ir maginės fantastikos segmentus galima laikyti nebent parodijomis. Jei ateiviai-pabaisos ir pagrindiniai veikėjai žmonės veiktų kompiuteriniame žaidime, tai tas žaidimas būtų labai prastas. Nėra aišku, nei kiek gyvybių visi šie veikėjai turi, nei kokios jų stiprybės bei silpnybės, nei ką jie gali ir ko negali. Kitaip tariant, iš pat pradžių galima nusiteikti, kad jokios taisyklės, fizikos ir biologijos dėsniai čia negalioja, ir į kovų scenas – jų čia apstu – iš esmės nekreipti dėmesio.
Visą atrakcioną užbaigia absurdiškai juokingas ir irzulį keliantis maginės fantastikos finalas. Likus penkioms minutėms iki filmo pabaigos ateiviai ima kalbėtis mitologiniais terminais – apie šią mitologiją mes pustrečios valandos nežinojome visiškai nieko. Atrodo, kad mums šių veikėjų, per visą filmą ištarusių tris žodžius, likimai turi rūpėti taip, kad eitume žiūrėti „Vilties uosto“ tęsinio.
Arba pala, ne, o gal tęsinio nebus ir visa tai – dar viena holivudinių „šaudo gaudo“ parodija? Ar režisierius taip elgiasi tyčia? Žr. pastraipą apie žaidimėlius ir abejones.
Tai, kad „Vilties uostas“ buvo pristatytas Kanų kino festivalyje, JAV tapo trečiu pelningiausiu Pietų Korėjos filmu, o profesionalūs kritikai jam žarsto pagyras, reiškia tik viena: kad po kurio laiko jam bus suteiktas „kultinės klasikos“ statusas. Tai yra kad bus daug žiūrovų, kurie jį laikys vienu geriausių visų laikų filmų, kuriame meistriškai dera keli žanrai bei jų parodijos; ir daug žiūrovų, kuriems jis atrodys nepateisinęs sau pačiam išsikeltų lūkesčių. Mane prirašykite prie antrųjų.
