Kinas
Po kelerių metų pertraukos spalio 14 d. Vilniuje prasideda 20-asis lenkų kino festivalis. Jis truks dvi savaites, vyks aštuoniuose miestuose ir pristatys įspūdingą pastarųjų metų lenkų filmų panoramą – dvidešimt šešias konkursines juostas, kelias retrospektyvas ir specialiuosius seansus. Išsirinkti ir visur spėti bus sunku.
Festivalį atidarys pernai Gdynės kino festivalio „Auksiniais liūtais“ įvertintas ir daug kitų apdovanojimų pelnęs Piotro Domalewskio filmas „Ministrantai“ („Ministranci“, 2025). Jo veikėjai – keli nedidelio provincijos miesto paaugliai, patarnaujantys bažnyčioje ir išgyvenantys skaudžius susidūrimus su abejingumu bei neteisybe. Kai vienas jų išgirsta, kad vizituojantis kunigas reikalauja bažnyčios klebono atiduoti skurstantiems gyventojams surinktas lėšas, berniukai sukuria planą, kaip pasiekti teisingumą. Prie klausyklos įrengę stebėjimo kamerą jie sužinos, kuriems parapijiečiams pinigų reikia labiausiai, ir nuspręs padėti patys. Jie žino, kur klebonas laiko surinktus pinigus, ir prisidengę veidus kaukėmis juos atiduos skurstantiems. Tačiau berniukų kova už teisybę balansuoja ties trapia riba.
Domalewskis – įdėmus tikrovės stebėtojas. Jam įdomu, kas pavertė vaikus naujaisiais robinhudais, jis įsižiūri į jų kasdienybę, santykius su tėvais. „Ministrantuose“ rodoma ne tik atskirtį skatinanti socialinė aplinka, bet ir kasdienybė, kai kunigas važinėja brangiu automobiliu ar motina per išpažintį sako nemylinti sūnaus, o senoliai kruopščiai slepia nuo kaimynų savo skurdą. Filmas įtraukia ne tik preciziškais dramaturgijos požiūriu siužeto vingiais ar taikliomis provincijos atmosferos detalėmis, bet ir režisieriaus gebėjimu valdyti žiūrovų jausmus bei užuojauta atstumtiesiems. „Ministrantai“ – iš tų filmų, kurie visada sulaukia žiūrovų simpatijų.
Vis dėlto Lenkijoje didesnį atgarsį sukėlė kiti du pernykščiai filmai – Emi Buchwald „Gerojoje gatvėje nesivaidena“ („Nie ma duchów w mieszkaniu na Dobrej“, 2025) ir Wojciecho Smarzowskio „Namie geriausia“ („Dom dobry“, 2025). Buchwald pasakoja apie keturis brolius ir seseris, gyvenančius šiuolaikinėje Varšuvoje ir bandančius rasti savo vietą kintančiame pasaulyje. Vyriausioji iš jų dailininkė Jana jaučia pareigą globoti dvynius Franeką bei Nastką ir besiblaškantį jaunylį Beneką. Šis su kuprine keliauja pas vieną ar pas kitą seserį, nes iš buto Gerojoje gatvėje Varšuvos centre jį išmetė Franekas. Tačiau Benekas ir taip nesugeba ten gyventi, nes tiki, kad bute įsikūrė blogoji dvasia. Ją reikia išvaryti ne tik iš buto, bet ir iš savęs. Kiekvienas iš brolių ir seserų tai daro savaip, bet geriausiai juos saugo vaikystės patirtis ir prisiminimai. Retai filmo autoriai sugeba taip įsižiūrėti į savo herojus ir parodyti, kas vyksta jų viduje. Režisierė įsiklauso į brolių ir seserų kalbas, supranta jų dramas, o kartu ir mūsų laikų absurdą. Ji beveik dokumentiškai atkuria brolių ir seserų realybę – kartais filmas net primena šeimos albumą, – bet palieka vietos ironijai, poezijai ir net metafizikai: ilgam įsimena kad ir scena, kai Benekas išvaro iš namų susiraukusią piktąją dvasią. Buchwald sulaukė Gdynės kino festivalio prizų už geriausią režisūrą ir debiutinį filmą bei prestižinio žurnalo „Polityka“ apdovanojimo.
Smarzowskis išgarsėjo filmu „Blogi namai“ (2009) – kraupiu pasakojimu apie prievartos, smurto ir alkoholio pritvinkusią, veidmainišką ir purviną Liaudies Lenkiją. Kiekvienas naujas režisieriaus filmas sukelia ne tik skandalą, nes Smarzowskis rodo tai, ką visuomenė linkusi slėpti nuo savęs ar apsimesti, kad problema neegzistuoja, bet ir rekordinį žiūrovų susidomėjimą. „Klere“ („Kler“, 2018) jis rodė veidmainystės apimtą Bažnyčią, „Vestuvėse“ („Wesele“, 2021) – kaip Holokaustas atgyja šių dienų tikrovėje, „Voluinėje“ („Wołyń“, 2016) atkūrė iki šiol Lenkiją skaldančią Antrojo pasaulinio karo metais šiuolaikinės Ukrainoje teritorijoje įvykusią tragediją.
Juostoje „Namie geriausia“ (originalus pavadinimas „Geri namai“) Smarzowskis rodo trisdešimtmetę Malgožatą (Agata Turkot), kurios šeiminis gyvenimas virtęs pragaru. Iš pradžių ji idealizuoja būsimą vyrą (Tomasz Schuchardt), viską jam atleidžia, bet ilgainiui nebesugeba pasipriešinti fizinei ir psichologinei jo prievartai, pradeda gėdytis savęs, nori apsaugoti jų vaiką. Malgožata įkalinama namuose, atskiriama nuo artimųjų ir pasaulio, abejingai stebinčio moters mėlynes ir sutrikimą.
Malgožatos istoriją Smarzowskis rodo ne nuosekliai, o vis užsimindamas apie alternatyvią herojės likimo versiją, iliustruodamas pasakojimą sukrečiančiais prievartos ir manipuliavimo auka vaizdais. Dėl jų režisierius net kaltintas „prievartos pornografija“. Skausminga buitinės prievartos studija „Namie geriausia“ pernai Lenkijoje sulaukė minių žiūrovų, audringų diskusijų ir pastebimai padidėjusio moterų bei vyrų, po filmo nutarusių oficialiai kreiptis dėl namie patiriamos prievartos, skaičiaus.
Sławomiro Fabickio „Baimė“ („Lęk“, 2023) prabyla apie kitą prieštaringą temą – eutanaziją. Režisieriui pavyko atskleisti kine retai rodomus veikėjų motyvus bei autentišką seserų ryšį. Dvi filmo herojės, kurias suvaidino iškilios kino ir teatro aktorės Magdalena Cielecka ir Marta Nieradkiewicz, labai skirtingos. Malgožata kontroliuoja kiekvieną savo gyvenimo aspektą. Ji ryžtinga, organizuota, viską paskyrusi karjerai. Jaunesnioji Liucija – jos priešingybė: spontaniška, nuolat ieškanti, kartais sutrikusi, bet rūpestinga motina. Seserų keliai dažnai išsiskirdavo, tačiau dabar jos kartu vyksta į svarbią kelionę. Malgožata nepagydomai serga, o Liucija ją vežą į garsią Šveicarijos kliniką. Liucija tiki, kad kelionėje jai pavyks įtikinti seserį atsisakyti sprendimo mirti. Kelyje bus daug pokalbių, ašarų ir juoko.
Lenkų kinas visada išsiskyrė išskirtiniu gebėjimu gilintis į problemiškus tautos istorijos klausimus, atskleisti pasirinkimų dramatizmą. Zakopanėje, Tatruose ir Krokuvoje kurtas Marcino Koszałkos filmas „Baltoji narsa“ („Biała odwaga“, 2024) nukels į 4-ojo dešimtmečio Podhalę – regioną Tatrų kalnų papėdėje. Tragiška meilės drama filme rodoma istorinių įvykių fone. Filmo herojai – du broliai Jendžejus ir Maciejus. Jie abu myli tą pačią merginą Bronką. Ši myli Jendžejų, bet tėvas nusprendžia ją ištekinti už vyresnio brolio Maciejaus. Antrojo pasaulinio karo metais broliai atsiduria skirtingose pusėse. Jendžejus susižavi vokiečių antropologo ir alpinisto Volframo teiginiais, esą Podhalės kalniečiai yra arijai (vadinamieji Goralenvolk), kilę iš senos germanų genties, ir nusprendžia bendradarbiauti su naciais, iš dalies tikėdamasis atkeršyti broliui. Maciejus palaiko Pasipriešinimo judėjimą.
Podhalės gyventojai nemėgsta prisiminti laikų, kai palaikė nacius, tad Koszałkos sumanymui pasipriešino ir filmo sukūrimo metais Lenkiją valdžiusi dešinioji partija. „Baltoji drąsa“ pasižymi įspūdingais kalnų ir kopimo į juos vaizdais – Jendžejus yra puikus alpinistas. Daug dėmesio skiriama kalniečių kasdienybei, savitai jų kultūrai.
Michało Kwiecińskio „Šopenas. Paryžiaus sonata“ („Chopin, Chopin!“, 2025) – naujausias iš kino pasakojimų apie didįjį kompozitorių. Šįkart Chopinui tik dvidešimt penkeri, jis Paryžiaus salonų, aristokratų ir net karaliaus numylėtinis. Be jo negali įvykti joks svarbus renginys. Kupinas energijos kompozitorius džiaugiasi gyvenimo malonumais, nepagydomą ligą pridengdamas pokštais ir meilės nuotykiais. Gyvenimas skuba ir Fryderikas nenori sustoti. Jis ne tik kuria šedevrus, bet ir rašo kūrinius pagal užsakymus, moko groti fortepijonu. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Erikas Kulmas, kurį Lietuvos žiūrovai įsidėmėjo ankstesniame Kwiecińskio filme „Filipas“.
Režisierius Xawery Żuławskis sako, kad spalvingiausia praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio Lenkijos pora buvo Jerzy ir Helena Kulejai. Jie ir tapo filmo „Kulej. Dvi medalio pusės“ („Kulej. Dwie strony medalu“, 2024) herojais. Jis – legendinis boksininkas, Lenkijos, Europos čempionas, dukart pelnęs auksinį olimpiados medalį. Ji – stipri moteris, visada buvusi šalia, bet nepanorusi likti vyro šešėlyje. Beveik dvi su puse valandos trunkantis filmas koncentruojasi į 1964–1968 metus, rodo audringą šeimos gyvenimą, kovą su alkoholizmu bei Liaudies Lenkijos realijas. Sportininko gyvenimas pateikiamas ir boksininko (Tomasz Włosok ), ir jo žmonos (Michalina Olszańska) akimis.
Šiemet Lenkija mini dviejų iškilių kūrėjų – režisieriaus Andrzejaus Wajdos ir rašytojo bei kino kūrėjo Tadeuszo Konwickio – šimtąsias gimimo metines. Joms skirtos dvi festivalio retrospektyvos. Wajdos gerbėjai galės prisiminti ne vieną svarbų ne tik Lenkijos kino istorijai filmą – tarp jų ir „Žmogų iš marmuro“ (1977) ar „Pažadėtąją žemę“ (1975). Bus rodomi su Lietuva susiję iš Naujosios Vilnios kilusio Konwickio filmai – rašytojo ekranizuotas autobiografinis Czesławo Miłoszo „Isos slėnis“ (1982) ir Wajdos ekranizuota Konwickio „Meilės įvykių kronika“ (1986), pasakojimas apie pirmąją meilę ir kartu romantiška kelionė į Lietuvą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Pernai mirusio kino dokumentininko Marcelio Łozińskio atminimui bus skirtas jo trumpametražių filmų, skatinančių klausimus apie žmogaus prigimtį, istoriją ir pasirinkimo prasmę, vakaras. Dar viena retrospektyva pristatys jaunosios kartos kūrėją Kordianą Kędzielą – serialo „1670“ gerbėjai galės pamatyti penkis šio serialo režisieriaus trumpametražius filmus.
Specialusis festivalio seansas skirtas vienam svarbiausių lenkų nebyliųjų filmų – Henryko Szaro „Stipriam žmogui“ („Mocny człowiek“, 1929). Tai vokiečių ekspresionizmo stiliumi sukurta Stanisłavo Przybyszewskio romano ekranizacija, pasakojanti apie menininką (nebyliojo kino žvaigždė Grigorijus Chmara), pralaimintį kovą su savo sąžine. Filmas ilgai laikytas dingusiu per Antrąjį pasaulinį karą, bet 1997 m. jo kopija rasta Belgijoje. 2006-aisiais filmas buvo restauruotas ir suskaitmenintas.
Parengė Kora Ročkienė
