Filmuojant okupaciją

Visiems kalbant apie Yuvalo Abrahamo ir Rachel Szor dokumentinį filmą „NAZA“ (nuo lapkričio jis turėtų būti nemokamai prieinamas „The Guardian“ svetainėje), norisi prisiminti prieš penkiolika metų pasirodžiusias Emado Burnato ir Guy Davidi „5 sudaužytas kameras“ („Five Broken Cameras“, 2011). Filmą bus galima pamatyti dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“, kuris vyks spalio 5–25 dienomis. „5 sudaužytos kameros“ – asmeniškas ir subtilus pasakojimas apie gyvenimą ir taikias demonstracijas Bil'ine – Vakarų Kranto kaime, kuriame Izraelis stato užtvarą. Jį nufilmavo palestinietis Emadas Burnatas, 2005 m. įsigijęs savo pirmąją kamerą, kad užfiksuotų jauniausio sūnaus gimimą, vėliau prie filmo prisijungė izraelietis kino kūrėjas Guy Davidi. Pateikiame 2013 m. interviu, publikuotų Tarptautinės dokumentinio kino asociacijos puslapyje (documentary.org), fragmentus.

Pokalbis su Guy Davidi

Kaip susipažinote su Emadu Burnatu? Kodėl pradėjote kartu dirbti prie „5 sudaužytų kamerų“?

Nuo 2003 m. kaip aktyvistas lankydavausi įvairiuose Vakarų Kranto kaimuose. Fiksavau daugybę temų, kūriau vaizdo įrašus internetui ir dirbau operatoriumi su kitais kūrėjais. 2005 m., kai judėjimas prieš Izraelio okupaciją pasiekė Bil'iną, nuvykau ten kartu su kitais izraeliečiais aktyvistais – pirmiausia tam, kad palaikyčiau žmones. Tačiau būdamas dokumentininkas ėmiau galvoti, kaip šiuos įvykius parodyti ekrane.

Iš pradžių mane nustebino tai, kad daugybė žmonių viską filmavo, ypač demonstracijas, todėl jaučiau, jog šia konkrečia tema man nelabai yra ką pasakyti. Su šveicaru Alexanderiu Gutchmanu pradėjome ieškoti naujų kampų ir požiūrio taškų, susijusių su okupacija. Mano pirmasis trumpametražis dokumentinis filmas vadinosi „In Working Progress“. Kurdami jį nuvykome į nausėdijų statybvietes Bil'ine ir filmavome statybininkus, kurie buvo palestiniečiai. Pamatėme ryškų prieštaravimą: tie patys žmonės, statantys nausėdiją, vėliau eidavo į demonstracijas ir protestuodavo prieš tas statybas.

Kurdami kitą filmą „Interrupted Streams“ mudu su Alexu norėjome labiau įsigilinti į žmonių gyvenimą, paliesti vidines, mažiau plika akimi matomas okupacijos pasekmes. Vanduo atrodė puiki metafora, rodanti, kaip okupacija prasiskverbia į kiekvieną kasdienybės sritį, todėl kurdamas šį filmą su Alexu Bil'ine praleidau daugiau nei du mėnesius. Tuo metu daug kalbėjausi su vietiniais apie jų vaikystę, svajones, lūkesčius ir ateities planus. Daugelis šių pokalbių vėliau mane įkvėpė parašyti užkadrinį tekstą „5 sudaužytoms kameroms“ ir tapo bendradarbiavimo su Emadu pagrindu.

Praleidau ten daug laiko – tai buvo pirmas kartas, kai izraelietis panoro apsigyventi kaime, o ne tik atvykti į demonstraciją. Buvau labai šiltai priimtas, ir manau, kad vėliau tai padėjo kaimo žmonėms manimi pasitikėti, nes parodžiau nuoširdų rūpestį.

Tuo pat metu filmavo ir Emadas. Pirmaisiais metais, kai pradėjo filmuoti, manau, jis apskritai nebuvo matęs jokio dokumentinio filmo, kol atvyko kiti režisieriai kurti apie taikų judėjimą. 2006 m. pasirodė filmas „Bil'in, mano meile“ („Bil'in Habibti“). Jo režisierius izraelietis Shai Carmeli-Pollakas daug dirbo su Emadu ir patarė kada nors sukurti savo filmą.

Pažinojau Emadą, nes jį pažinojo visi. Jis filmavo ne vienus metus. Filmavo kaip aktyvistas, kėlė vaizdo įrašus į jutubą, teikė medžiagą teisininkams kaip įrodymą, o vėliau pradėjo ja dalytis su naujienų agentūromis bei televizijos kanalais ir tapo laisvai samdomu „Reuters“ operatoriumi. Vėliau jam kilo mintis sukurti filmą, kurio dėmesio centre būtų bičiulis Adeedas.

Problema buvo ta, kad Shai šią temą jau buvo išplėtojęs filme „Bil'in, mano meile“, sulaukusiame tarptautinės sėkmės. Kai Emadas 2009 m. man paskambino, tai įvyko per organizaciją „Greenhouse“ – kino vystymo fondą. Su bendru draugu Emadas kreipėsi į „Greenhouse“, kad padėtų sukurti filmo koncepciją. 2009 m. žuvo Emado draugas Philas, ir buvo kilusi mintis sukurti filmą apie Adeedą ir Philą, panaudojant medžiagą su Philu. Tai turėjo būti jo atminimo įamžinimas, tačiau sumanymas nepavyko, nes paraiška buvo pernelyg ideologinė, ir prodiuseris pasitraukė. Emadui reikėjo bendražygio, todėl jis pasiūlė mano kandidatūrą „Greenhouse“ atstovams, šie man paskambino ir ėmė įtikinėti prisijungti. Iš pradžių nenorėjau, nes didžiąją filmo dalį būtų sudariusi Emado filmuota medžiaga. Nežinodamas detalių įsivaizdavau, kad bus tiesiog daug demonstracijų, akcijų – tam tikra „Bil'in, mano meile“ aktyvistinė versija, o man tai nebuvo įdomu.

Antra, nežinojau, kodėl turėčiau prisidėti, nes nesu prodiuseris. Esu režisierius ir scenaristas. Nemanau, kad ten būtų atsiradę vietos mano indėliui.

Trečia, kurti filmą kartu su palestiniečiu nepaprastai sunku. Ir ne tik todėl, kad mus abu teistų. Jį už tai, kad pasirinko dirbti su manimi, mane – už tai, kad dirbu su juo.

Tačiau pagalvojau: o kas, jeigu... Žinojau viską, ką Emadas patyrė gyvenime. Žinojau, kad jis pateko į avariją, buvo suimtas, prarado kameras. Pasakiau sau: jeigu pavyktų papasakoti istoriją iš jo asmeninės perspektyvos, paversti jį filmo ašimi, personažu, sukurti jam užkadrinį tekstą – tai būtų puiki galimybė. Politiniu požiūriu būtų prasminga, nes įgalinčiau jo balsą. Asmeniškai tai buvo nelengva, tačiau politiškai – svarbu. Norėjau padėti suskambėti jo balsui, o ne brukti savąjį ar kurti dirbtinį „balansą“ (dėl ko politiniu atžvilgiu nebuvau tikras). Galimybė pamatyti gyvenimą jo akimis galėjo tapti labai jautria, stipria patirtimi.

Tad atvykęs į pirmąjį susitikimą peržiūrėti medžiagos siekiau suprasti, kaip susieti visus įvykius per jo asmeninį gyvenimą. Žinojau, kad Adeedas ir Philas buvo jo draugai, žinojau jo brolių istorijas, kurios buvo svarbios judėjimui, bet daugiau nieko.

Pradinė idėja buvo filmas apie Adeedą ir du draugus – trijų bičiulių istorija. Vėliau pamačiau kadrus, kaip pagyvenęs vyras savo kūnu užstoja kelią kariniam visureigiui, neleidžia išvežti žmogaus į kalėjimą. Paklausiau Emado, kas šis žmogus. Jis atsakė: „Tai mano tėvas, jis neleidžia kariams išsivežti mano brolio.“ Įsivaizdavau, ką Emadas jautė tą akimirką, kai priėmė sprendimą filmuoti, o ne daryti ką nors kita. Staiga jis tapo sūnumi, o ne vien operatoriumi. Paklausiau, ar norėtų kurti filmą apie save, ir jis tam neprieštaravo. Tai nebuvo lengvas sprendimas. Jį galėjo pasmerkti už tai, kad naudoja viso kaimo istoriją savo asmeniniam pasakojimui. Kita vertus, jam tai glostė širdį, tad jis sutiko.

Vėliau peržiūrėjome dar daugiau medžiagos. Sužinojau, kad Gabreelis, Emado sūnus, gimė likus savaitei iki demonstracijų pradžios Bil'ine. Pasakiau Emadui: „Tai nepaprastai svarbu. Tai tavo sūnus; per jį galime nutiesti pasakojimo liniją.“

Daug medžiagos buvo nufilmuota man jau prisijungus prie projekto. 2009–2011 m. Emadas filmavo jau visai kitaip, nes nutarus filmą kurti šia kryptimi trūko kadrų, siejančių asmeninius išgyvenimus su socialiniais reiškiniais. Todėl atsirado scenos, kur Emado žmona Soriah prašo jo liautis filmuoti, kur jis vedasi Gabreelį į demonstraciją ar kur žmona guldo sūnų miegoti. Šie epizodai nufilmuoti vėliau. Emadas stengėsi kuo greičiau užfiksuoti šią medžiagą, kad suformuotume pasakojimo liniją, kuri iš pradžių nebuvo suplanuota.

Ar dažnai lankydavotės Bil'ine, kai prisijungėte prie filmo? Koks buvo jūsų vaidmuo?

Kai prisijungiau, turėjau šimtus valandų Emado medžiagos, dar šimtus valandų kitų operatorių kadrų, tačiau nebuvo jokios rišlios istorijos ar aiškios krypties, išskyrus tai, kad filme turi būti Philas ir nesmurtinis judėjimas. Taigi sukūriau pasakojimą – penkių sudaužytų kamerų koncepciją, Gabreelio, Soriah ir paties Emado personažus ir parašiau užkadrinį tekstą. Kalbėdavomės kiekvieną savaitę. Važiuodavau pas Emadą, filmuodavome, aptardavome tekstą, peržiūrėdavome medžiagą, kartu galvodavome, kokias scenas dar reikėtų nufilmuoti. Visada laikėmės taisyklės: kai manęs nereikia, Emadas filmuoja vienas – aš ten nebūnu, nebent kadre turi pasirodyti pats Emadas (pvz., kai jis rodo penkias sudaužytas kameras arba ligoninės scenoje). Aš konstravau filmą Emadui. Tai buvo jo gyvenimas, ir jis kalba apie jį tiesiogiai – tai jo patirtis.

Vyko bendradarbiavimas – ne tik mano ir Emado, bet ir daugelio žmonių iš „Greenhouse“ komandos. Vėliau, kai pradėjome dirbti su montuotoja Véronique Lagoarde-Ségot, ji padarė tikrus stebuklus. Sukūriau struktūrą, tačiau man nepavyko padaryti istorijos tokios lengvai suprantamos, kad bet kuris tarptautinis žiūrovas tiksliai suvoktų, kas vyksta, ir emociškai tai išgyventų. Tai padarė būtent Véronique. Pasakojime taip pat buvo daug pasikartojimų, nes pati okupacija yra monotoniška ir pasikartojanti. Tai vargina žiūrovą, atsiranda jausmas, kad viskas be pabaigos; Véronique suteikė filmui vystymosi pojūtį.

Norėčiau sugrįžti prie „Greenhouse“. Kaip jie įsitraukė į filmą?

„Greenhouse“ yra Viduržemio jūros regiono vystymo projektas. Jį inicijavo Izraelio kino fondas, tačiau Izraelio vyriausybė jo nefinansuoja. Idėja – suburti kūrėjus iš arabų šalių, Izraelio ir Turkijos į seminarus kartu su Europos, Amerikos ir Vakarų profesionalais, kurie teikia mentorystę įvairiomis temomis.

Prisijungiau, kai „Greenhouse“ jau buvo projekto dalis. Jie atliko svarbų vaidmenį kuriant pasitikėjimą tarp mūsų su Emadu. Taip pat padėjo ieškoti investuotojų bei viešinti projektą.

Kartu kai kurios arabų šalys ir kūrėjai kartais skeptiškai žiūrėdavo į „Greenhouse“ dėl boikoto ir kitų politinių priežasčių. Mums buvo aišku, kad pats filmas kur kas svarbesnis už šiuos klausimus. Izraelio pusės dalyvavimas buvo, nors ir ne vyriausybiniu lygiu.

Pokalbis su Emadu Burnatu

„5 sudaužytos kameros“ yra ir jūsų asmeninė istorija, ir Bil'ino gyvenimo metraštis. Kaip su Guy nusprendėte, kad jūsų asmeninė linija taps svarbia filmo dalimi?

2005 m., kai mano kaimo žmonės pradėjo protestus ir demonstracijas, nusprendžiau pasiimti kamerą ir eiti į gatves, vedamas kelių tikslų: apsaugoti save ir aplinkinius, tapti liudininku ir naudoti vaizdo medžiagą interneto svetainėms, jutubui ar kitiems žurnalistams. Kaimas darėsi vieningesnis, taikus judėjimas stiprėjo, žmonės atvykdavo mūsų palaikyti. Į kaimą atvažiuodavo net Izraelio aktyvistai. Kiti atvykdavo kurti dokumentinių filmų ir prašydavo mano medžiagos, nes buvau vienintelis kaimo operatorius, dokumentuojantis kasdienybę.

Idėją sukurti „5 sudaužytas kameras“ man pakišo draugas. Jis paklausė: „Kodėl nesukuri savo filmo? Juk tai tavo istorija.“ Pagalvojau: taip, tai mano istorija; tai palietė mane, mano sūnų, mano draugus. Pradėjau filmuoti draugus, augantį sūnų Gabreelį, gryninti istoriją. Ši istorija ir idėja jau buvo subrendusi, tad vėliau pasiūliau Guy Davidi prisijungti prie projekto – bet ne tam, kad užmegztume „Izraelio ir Palestinos bendradarbiavimą“. Jis buvo Izraelio aktyvistas, tad pakviečiau jį palaikyti mane kuriant šį palestinietišką dokumentinį filmą.

Jis pateikė minčių apie gamybos procesą. Vėliau kilo daug kūrybinių idėjų, kaip sukonstruoti filmą, kad Vakarų žiūrovas geriau suprastų šią istoriją, padėtį ir temą. Taigi, tai mano istorija, mano požiūrio taškas ir asmeninė perspektyva apie kasdienybę ir augantį sūnų.

Filmo pradžioje teigiate, kad filmuojate norėdamas išsaugoti prisiminimus, o pabaigoje atveriate gilesnį lygmenį: tai ir būdas gyti, susidurti su gyvenimu, išgyventi.

Kai sujungi viską – meną, idėją, jausmą, ryšį su vieta ir kasdienį gyvenimą, – sukuri paveikų meno kūrinį. „5 sudaužytos kameros“ sulaukė gerų vertinimų ir padarė poveikį visame pasaulyje. Manau, žiūrėdami šį filmą žmonės geriau supranta situaciją ir yra labiau sujaudinti, nes viską mato per mano istoriją, mano gyvenimą – jie jaučiasi esantys to gyvenimo viduje. Yra daug filmų šia tema, bet daugumą jų sukūrė žmonės, atvykę iš kitos šalies. Jie iš tiesų neišgyveno šios realybės, nepatyrė kančios ir nejaučia to, ką jaučia Vakarų Krante gyvenantys žmonės. Kai pasakoju, tai kyla iš vidaus, iš mano jausmų. Tai nėra tiesiog pokalbis ar interviu. Todėl tai persiduoda žiūrovui – pamatai, ką iš tiesų reiškia ten būti.

Esate ir žurnalistas, ir dokumentinio kino kūrėjas. Kokie, jūsų akimis, yra žurnalistikos ir dokumentinio kino panašumai bei skirtumai?

Kurti šią dokumentiką man reiškė pasakoti apie savo gyvenimą, savo istoriją, savo skaudulius. Žurnalistika parodo tik dalį istorijos. Tačiau aš gyvenu šalia temos – matau, kas vyksta mano kaime, su mano žmonėmis. Sujungti tai su menu, kinu ir montažu man buvo be galo svarbu. Tai nebuvo tik noras sukurti bet kokį filmą. Pažįstu daug režisierių: jie tiesiog atvažiuoja, kažką nufilmuoja, susirenka medžiagą ir išleidžia filmą. Mano padėtis kitokia. Mano tikslas – sukurti filmą, kuris neatsiejamas nuo manęs ir mano aplinkos. Man tai nėra verslas ar siekis išgarsėti. Man daug svarbiau, kas vyksta mano kaime ir kokia yra mano žinutė – turiu tikslą pasiekti žmones visame pasaulyje. Štai kodėl man svarbu kurti kiną.

Kokių vertinimų sulaukėte dėl to, kad dirbote kartu su Izraelio režisieriumi?

Priežastis, kodėl nusprendžiau dirbti su Guy, – jo paties tapatybė kaip Izraelio aktyvisto, o ne siekis atstovauti konfliktui „arabai prieš Izraelį“. Kai kreipiausi į jį kviesdamas prisijungti, sutarėme, kad nedarysime iš to politikos ir nepaversime bendradarbiavimu tarp Izraelio ir Palestinos. Pasakiau, kad jis atvyksta palaikyti ir padėti, o pats filmas yra mano, – tai palestinietiškas filmas. Tai mano istorija, mano šeimos istorija, mano kaimo istorija.

Parengė I. V.