Didžiausias privalumas – kolegų pripažinimas

Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą nacionaliniams kino apdovanojimams. Šįkart Nataliia Serebriakova kalbina lenkų kino kritiką Jakubą Majmureką. Jis nuolat bendradarbiauja su pagrindinėmis Lenkijos žiniasklaidos priemonėmis, tokiomis kaip dienraštis „Gazeta Wyborcza“, leidiniai „Krytyka Polityczna“, „Aspen Review“ ir „Kino“. Šiame pokalbyje Majmurekas kalba apie Lenkijos nacionalinius kino apdovanojimus „Ereliai“ („Orły“), jų reikšmę ir vietą platesniame Lenkijos bei tarptautinio kino kontekste.

Ar galėtumėte papasakoti „Erelių“, Lenkijos kino apdovanojimų, istoriją?

Lenkijos kino apdovanojimai, dar vadinami „Ereliais“, yra teikiami Lenkijos kino akademijos. Pirmą kartą jie buvo įteikti 1999 metais. Akivaizdu, kad jie įkvėpti panašių apdovanojimų, kuriuos teikia kitos nacionalinės kino akademijos, pavyzdžiui, Amerikos kino meno ir mokslo akademija bei Prancūzijos kino akademija. Taigi jie seka „Oskarų“ ir „Cezarių“ pavyzdžiu. Kaip ir „Oskarų“ atveju, kino profesionalai kasmet balsuoja už geriausius filmus tam tikrose kategorijose. Šios yra panašios į „Oskarų“: apdovanojama už geriausią filmą, geriausią režisūrą, geriausius aktorių vaidmenis ir pan. Taip pat rengiama ceremonija, per kurią šie apdovanojimai įteikiami. Nominantai paskelbiami prieš iškilmingą vakarą, o kas nugalėjo, neatskleidžiama iki apdovanojimų ceremonijos. Tai labai panašu į „Oskarus“. Manau, šis formatas gerai žinomas žiūrovams visame pasaulyje.

Ar apdovanojimų ceremonija transliuojama per televiziją?

Jei atvirai, nežinau, ar transliuojama kasmet. Kartais tikriausiai taip, kartais – ne. Bet tai nėra renginys, kuris domina plačiąją visuomenę. Taigi tai ne tas pats, kas „Oskarai“ – didžiulis televizijos renginys, sulaukiantis milžiniškų reitingų ir didžiulės auditorijos.

Ar yra skiriamas publikos apdovanojimas?

Taip, yra ir žiūrovų prizas, kurį skiria portalo „Wirtualna Polska“ skaitytojai. Tačiau, kaip jau minėjau, iš esmės tai Kino akademijos, tai yra profesionalų organizacijos, skiriami apdovanojimai. Tai industrijos įvertinimai: profesionalai apdovanoja savo kolegas. Darbas tokiose srityse kaip režisūra, scenarijų rašymas ir aktorystė yra vertinamas ir apdovanojamas kitų kino profesionalų.

Žinau, kad daugiausia „Erelių“ istorijoje apdovanotas filmas – Jano Komasos „Kristaus kūnas“ (2019), o po jo – Wojciecho Smarzowskio „Namie geriausia“ (2025). Kodėl, jūsų nuomone, toks tamsus ir nerimą keliantis filmas apie smurtą šeimoje pelnė tiek daug apdovanojimų?

Manau, jis tiesiog buvo pripažintas geriausiu praėjusių metų filmu. Apskritai Smarzowskis šiuose apdovanojimuose yra labai gerai vertinamas. Tai ne pirmas jo filmas, sulaukęs pripažinimo; anksčiau apdovanoti ir tokie filmai kaip „Vestuvės“ (2004) bei „Rožė“ (2011). „Namie geriausia“ labai stiprus kūrinys. Manau, vienas geriausių Smarzowskio filmų per daugelį metų. Jis taip pat sulaukė nemažos finansinės sėkmės – galbūt ne milžiniškos, bet vis dėlto reikšmingos. Daug žmonių šį filmą žiūrėjo kino teatruose, o spaudoje jis buvo plačiai aptariamas.

Taigi manau, kad apdovanojimai tikrai pelnyti. Tai buvo rimtas pretendentas į geriausio metų filmo titulą. Aktoriai taip pat nusipelnė apdovanojimų, kaip ir režisūra. Šiose kategorijose filmas buvo stiprus, galbūt šiek tiek mažiau – scenarijaus srityje, nes manau, kad scenarijus galėjo būti geriau parašytas. Vis dėlto visiškai suprantama, kad filmas pelnė tiek daug apdovanojimų.

Ar Jano Komasos filmas „Nepageidaujama viešnia“ šiemet buvo nominuotas?

Ne. Šiemet nė vienas Komasos filmas nebuvo nominuotas geriausio filmo kategorijoje. 2026 m. geriausio filmo kategorijoje nominuotas Maciejaus Sobieszczańskio „Brolis“, Agnieszkos Holland „Francas“, Piotro Domalewskio „Ministrantai“ ir Ewos Buchwald „Gerojoje gatvėje nesivaidena“.

Ką manote apie dabartinę lenkų kino padėtį? Žinau daug lenkų režisierių, pavyzdžiui, Piotrą Domalewskį, Agnieszką Smoczyńską, Łukaszą Rondudą... ir, žinoma, Agnieszką Holland bei daugelį kitų. Ką manote apie jų sėkmę Europoje ir visame pasaulyje?

Manau, kad Lenkijos kinui šiuo metu sekasi neblogai. Yra daug įdomių režisierių, kuriems pavyksta sudominti tarptautinę auditoriją kino festivaliuose, pavyzdžiui, Pawełas Pawlikowskis su savo naujausiu filmu „Tėvynė“. Yra ir tokių režisierių, kurie puikiai pritraukia lenkų žiūrovus į kino sales, tarkim, Smarzowskis – režisierius, kuriam nebūtinai gerai sekasi tarptautiniuose festivaliuose, tačiau Lenkijos rinkoje jis sudomina didelę auditoriją ir sulaukia puikių atsiliepimų iš Lenkijos kino kritikų. Manau, kad šiandieninis Lenkijos kinas labai įvairus – kalbant tiek apie kuriančias skirtingas režisierių kartas, tiek apie jų pasakojamas istorijas, nagrinėjamas temas ir estetiką.

Lenkijos kino istorija įspūdinga: Andrzejaus Wajdos filmai, Krzysztofas Kieślowskis, Andrzejus Żuławskis...

Taip, šiemet švenčiame Wajdos metus, nes sukanka šimtas metų nuo jo gimimo. Vyksta daug šventinių renginių, kino teatruose rodomi jo filmai, taip pat vyksta diskusijos apie Wajdos palikimą ir jo tebesitęsiantį reikšmingumą Lenkijos kultūrai.

Tiesa, kad Lenkijos kino istorija labai turtinga, ir manau, kad dabar ji yra perkontekstualizuojama ir atrandama iš naujo. Kartu su Wajdos jubiliejinių renginių banga greičiausiai pasirodys įdomių leidinių, naujai nušviesiančių jo kūrybą. Televizijos teatras sukūrė labai įdomią Wajdos filmo „Viskas parduodama“ adaptaciją, taip pat paskelbta apie Żuławskio filmo „Apsėdimas“ perdirbinį. Taigi, taip, ši turtinga istorija vis dar atrandama iš naujo ir perkontekstualizuojama, o tai yra puiku.

Kokios naudos „Erelių“ apdovanojimas duoda režisieriams?

Didžiausias privalumas – kolegų pripažinimas. Tai nėra apdovanojimai, kurie pritrauktų didelę žiūrovų auditoriją. Tai ne tas pats, kas „Oskarai“. Apskritai „Erelių“ žinomumas plačiajai visuomenei gana menkas. Nemanau, kad didžioji dalis kino žiūrovų apskritai apie juos žino. Tai nėra toks apdovanojimas, kuris, jei ant plakato parašytumėte, kad filmas laimėjo dešimt „Erelių“, automatiškai pritrauktų daugiau žiūrovų į kino teatrus.

Kaip jau sakiau, tai industrijos apdovanojimai – kolegos pripažįsta kolegas. Manau, kad visuomenės pripažinimo požiūriu kur kas prestižiškesni tebėra Gdynės kino festivalio apdovanojimai, nes tai svarbiausias Lenkijos kino festivalis. Kiekvienais metais vyksta konkursas ir atranka į konkursą. Pagrindinis apdovanojimas – Gdynės „Auksiniai liūtai“ – vis dar yra prestižiškesnis nei „Ereliai“. Gdynės festivalis, paprastai rengiamas rugsėjo mėnesį, kino sezono pradžioje, taip pat gali pritraukti žiūrovų į kino teatrus. Gdynėje įvyksta daugelio filmų premjeros ir po šio festivalio jie pradedami rodyti kino teatruose.

„Auksiniai liūtai“ gali dar labiau padidinti bilietų pardavimą, o „Ereliai“ paprastai įteikiami jau pasibaigus filmo rodymui kino teatruose. Jie gali pritraukti žiūrovų į papildomus seansus ar interneto platformas, tačiau kino lankomumo smarkiai nepadidina. Vis dėlto kartais „Ereliai“ tarsi ištaiso Gdynės festivalio sprendimus. Pavyzdžiui, Wojciechui Smarzowskiui Gdynėje nesiseka. Manau, kad festivalio žiuri sprendimai dažnai buvo neteisingi Smarzowskio atžvilgiu arba jam tiesiog nepasisekė konkuruojant su stipresniais filmais. Pavyzdžiui, 2010–2011 m. jis pralaimėjo Janui Komasai ir kitiems. 2016 m. už filmą „Voluinė“ taip pat negavo jokių reikšmingų apdovanojimų. Vėliau, manau, Smarzowskis nusivylė Gdynės kino festivaliu; net nesu tikras, ar ten pristatė filmą „Kleras“. Taigi „Ereliai“ kartais tampa erdve, kurioje kino industrija vis dar gali pripažinti Smarzowskio kūrybą, kai to nepadaro Gdynė. Šiuo požiūriu jie gali veikti kaip korekcija. Vis dėlto sakyčiau, kad Gdynės pripažinimas yra reikšmingesnis bei labiau vertinamas Lenkijos kino kūrėjų ir, be abejo, Lenkijos žiūrovų, palyginti su „Ereliais“.

Ar Lenkijoje yra profesinių kino kritikų organizacijų, pavyzdžiui, kino kritikų asociacija?

Yra kino kritikų organizacija, susijusi su Lenkijos kino kūrėjų sąjunga, bet nemanau, kad daug kino kritikų yra jos nariai. Pavyzdžiui, aš nesu jos narys ir niekada oficialiai nesikreipiau dėl narystės.

Ar Lenkijoje būna kino kritikų apdovanojimai?

Esama įvairių kino kritikų skiriamų apdovanojimų. Taip pat ir apdovanojimas „Złota Taśma“, kurį skiria su Lenkijos kino kūrėjų sąjunga susijusi kino kritikų asociacija, tačiau apie jį nėra plačiai skelbiama. Yra kritikų apdovanojimų, teikiamų per kino festivalius. Pavyzdžiui, Gdynės kino festivalyje apdovanojimus skiria kino kritikai ir festivalį aprašantys kino žurnalistai. Buvau Gdynėje keletą kartų, ir tie apdovanojimai yra gana pripažinti. Tačiau nemanau, kad būtų vienas aiškiai apibrėžtas nacionalinis apdovanojimas, pavadintas „Lenkijos kino kritikų apdovanojimu“, kuris atstovautų visų Lenkijos kino kritikų vieningam balsui.

O kaip jūs pats susidomėjote kino kritika?

Visada domėjausi kinu ir norėjau užsiimti kuo nors, kas su juo susiję, galbūt tapti kino kritiku. Studijavau kiną Krokuvos universitete ir dar būdamas studentas pradėjau rašyti bei publikuoti tekstus apie filmus. Taip ir patekau į kino kritiką – per kino studijas. Dauguma mano bendramokslių iš universiteto nėra kino kritikai. Jie dirba arba visiškai kitą, arba su kinu susijusį darbą, pavyzdžiui, kino festivaliuose, kuravimo, pardavimo, televizijos ar panašiose srityse. Kai kurie tapo mokslininkais.

Kokie lenkų filmai buvo atrinkti į šių metų Kanų kino festivalį?

Kanuose pasirodė naujas Paweło Pawlikowskio darbas „Tėvynė“. Tai bendra lenkų ir vokiečių gamyba. Filmas vokiečių kalba, tačiau tai vis tiek yra lenkų arba lenkų–britų režisieriaus filmas, kurį bendrai prodiusavo ir finansavo Lenkija.

Kaip manote, kas bus pagrindiniai pretendentai į „Erelius“ kitais metais? Gal „Tėvynė“?

Na, po Kanų kino festivalio ir tarptautinės sėkmės, įskaitant apdovanojimą už geriausią režisūrą Kanuose, filmas tikrai užima tvirtą poziciją. Vis dėlto dar per anksti prognozuoti kitų metų nugalėtojus. Dauguma lenkų filmų premjerų įvyksta Gdynės kino festivalyje, todėl manau, kad prieš pradėdami kalbėti apie pagrindinius „Erelių“ apdovanojimų favoritus turime palaukti Gdynės festivalio ir pažiūrėti, kokie filmai ten bus pristatyti.