Mirtis kaip pasikartojančio žaidimo taisyklė

Animacinė „Švilpiko diena“, įpinta į vaizdo žaidimo struktūrą. Įsimintinas garso takelis ir kerintys vaizdai, užduodantys toną istorijai, turinčiai daugiau potencialo nei galiausiai atrakina. Jeigu nenorite, kad kartočiausi, čia galite ir sustoti. Bet „All You Need Is Kill“ (Japonija, 2025) – filmas apie pasikartojimus, slegiančias traumas ir mirties kasdienybę (kasdienę mirtį) – nusipelno daugiau. Dar vienas kabliukas – filmas įdomiausias ne tada, kai skaičiuoja, kiek dar kartų ir kokiais skirtingais būdais pagrindinė herojė gali žūti, o tada, kai klausia, kas nutinka žmogui, kuriam mirtis tampa potencialiu išsigelbėjimu iš merdinčio gyvenimo.

Ken’ichirô Akimoto filmas anksti atveria pagrindinių veikėjų Ritos ir Keiji kasdienybę perveriančią laiko kilpą ir įvelia juos į tą pačią dieną. Už viso to slypi prieš metus į Žemę atkeliavusi paslaptinga invazinė gėlė gigantė, pavadinta Darol vardu. Kai vieną dieną iš jos vidaus „išsprogsta“ sunkvežimio dydžio monstrai, kurių galvos primena groteskiškus gėlių žiedus, Rita, susidūrusi su vienu jų, miršta, tačiau iškart pabunda. Lyg po blogo sapno. Procesui kartojantis, Rita kas rytą pramerkia akis toje pačioje lovoje, su tuo pačiu žadintuvo aliarmu. Keičiasi tik jos reakcija – nuo baimės ir sumišimo iki sutrikimo ir visiškos nevilties.

Jei konceptas skamba pažįstamai, priežastis paprasta: Dougo Limano „Ties riba į rytojų“ („Edge of Tomorrow“, 2014) su Emily Blunt ir Tomu Cruise’u taip pat sukurtas pagal 2004 m. Hiroshi Sakurazaka romaną „Viskas, ko tau reikia – žudyti“ / „All You Need Is Kill“. Tiesa, tiek knygoje, tiek „Ties riba į rytojų“ pirmuoju smuiku groja vyrai, o animacinis filmas į pirmą planą iškelia Ritą, tampančią filmo centru.

Jau nuo pat pirmųjų filmo scenų – kataklizminio, biblinę pasaulio pabaigą primenančio Ritos košmaro, užburiančios elektroninės muzikos ir veikėjos žodžių „Aš skęstu“ – darosi aišku: už jos tamsių sapnų, uždarumo, atsitraukimo nuo žmonių ir noro bet kokia kaina iš laiko kilpos ištrūkti tik savo jėgomis slypi gilios žaizdos. Tačiau mėginimas atsiverti ir papasakoti apie savo patirtį nieko nesuprantantiems kolegoms pasirodo bergždžias. Juk savanoriai, padedantys aiškintis, ko į Žemę atvyko Darol, pjaustydami ir sprogdindami jos šaknis, tą pačią dieną kaskart išgyvena viską užmiršdami. Tad Rita imasi užduoties išgelbėti save bei pasaulį ir nutraukti laiko kilpą vienui viena.

Pasakojimo pagrindas – vaizdo žaidimą primenanti mirti–mokytis–kartoti struktūra. Filmas veikia pagal logiką, kuri šiuolaikiniam žiūrovui pažįstama beveik instinktyviai. Miršti, atsibundi, bandai dar kartą, mokaisi iš klaidų, nueini truputį toliau. Kiekvienas bandymas virsta treniruote, informacija ir būdu priartėti prie kito sprendimo. Tokia struktūra filmui suteikia aiškų ritmą ir įtampą: žiūrovas stebi ne tiesiog kelionę, o pasikartojantį procesą, kuriame Rita vis aiškiau perpranta naujojo pasaulio taisykles.

Tiesa, nors mokymasis iš savo klaidų ir anime stiliaus kovos scenos su gėlėmis monstrais – svarbi filmo dalis, jo esmė vis dėlto yra Ritos emocinis pasaulis ir jos pačios augimas, kova su savo traumomis, kurias ir įkūnija milžiniškos pabaisos. Visa tai pasiekia naują lygmenį, kai ji susipažįsta su Keiji. Jis ne tik yra įstrigęs laiko kilpoje kartu su ja, bet ir daugybę dienų padėjo jai kautis su monstrais iš šalies, likdamas pilkuoju kardinolu. Įdomiausia žiūrėti į jų santykį ir bandančią atsiverti Ritą, jos pirmą šypseną ir juoką.

Čia slypi daugiausia filmo potencialo – pasakojime apie traumas, egzistencinį nuovargį ir prasmės paiešką pasaulyje, kuriame jautiesi visų paliktas. Nors Rita žino, kas jai nutiks, ir gyvena su viso to atmintimi, tik turėdama su kuo pasidalyti savo vienatve, tik artėdama prie žmonių, tai yra Keiji, ji ima suprasti, kad išeitis vis dėlto yra.

Nors filmo pasikartojimai yra jo scenarijaus varomoji jėga, tuo pat metu tai ir pagalys, trukdantis krumpliaračiams suktis visu pajėgumu. Vietomis istorijos vystymosi tempas sulėtėja, o į pirmą planą stoja vizualinė filmo pusė, kuri dažnai net stipresnė už dialogus. Tai suprantama, nes „All You Need Is Kill“ kūrė STUDIO4°C – studija, siejama su drąsia, stilizuota ir neretai eksperimentine animacija. Tai matome ir Darol vaizduose, kuriuose ateivių grėsmė tampa beveik hipnotizuojančia forma, ir epinėse mūšių scenose, kuriose animacija leidžia pasauliui atrodyti ne tik pavojingam, bet ir deformuotam.

Panašiai veikia ir filmo muzika, ypač teminė filmo daina „Tsuretette“ – devyniolikmečio japono AKASAKI J-pop kūrinys. Yasuhiro Maedos kurtas garso takelis – viena jungiamųjų gijų, padedančių išlaikyti emocinį filmo stuburą net tada, kai scenarijus pradeda klibėti, ypač pačioje pabaigoje. Muzika palaiko įtampą, suteikia energingą pulsą ir leidžia pajusti slegiantį laiko kilpos svorį. Apskritai muzika preciziškai perteikia Ritos būseną: susikaupimą, išsekimą ir slogų žinojimą, kad viskas vėl kartosis. Svarbu ir tai, kad net filmo pabaigoje Keiji ir Ritą suartina muzika – Keiji paklausia, ko ji visada klausosi per ausines.

Nepaisant paskubintos kulminacijos ir atmosferą prasklaidančio polinkio aiškinti veikėjų veiksmus, „All You Need Is Kill“ kaip visuma veikia – ne tik kaip filmas apie laiko kilpą, bet ir kaip žvilgsnis į ribinę žmogaus patirtį, kurioje (iš)gyvenimas nebėra laimėjimas. Tai greičiau dar vienas bandymas suprasti, dėl ko verta grįžti ir kokią patirtį turi pereiti išgyti norintis žmogus.