Apdovanojimai kaip etalonas

Pokalbis skirtas Latvijos nacionaliniams kino apdovanojimams „Lielais Kristaps“ (ceremonija vyksta sausio pabaigoje–kovo pradžioje) – jų istorijai, struktūrai ir vaidmeniui šalies kino industrijoje. Latvijos nacionalinio kino centro direktorė, menų daktarė, kino kritikė, istorikė ir kelių knygų apie kiną autorė Dita Rietuma dalijasi mintimis apie apdovanojimų įtaką ir dabartinę Latvijos kino padėtį. Ilgametė laikraščio „Diena“ kultūros žurnalistė, lektorė ir daugelio tarptautinių žiuri narė Rietuma turi ilgametę patirtį tiek kino kritikos, tiek kino politikos srityse.

Ar galėtumėte papasakoti apdovanojimų „Lielais Kristaps“ („Didysis Kristoforas“) istoriją?

„Lielais Kristaps“ istorija – ilga ir reikšminga. Tai vieni seniausių kino apdovanojimų Baltijos šalyse. Pirmoji ceremonija įvyko 1978 m., o apdovanojimai buvo skirti 1977 m. sukurtiems filmams. Taigu netrukus šie apdovanojimai švęs savo 50-metį. Sovietmečiu juos įsteigė Latvijos kinematografininkų sąjunga. Nepaisant daugybės politinių ir kultūrinių pokyčių, tradicija išliko ir tebėra svarbi Latvijos kino industrijos dalis.

Šiandien „Lielais Kristaps“  finansuoja Latvijos nacionalinis kino centras – valstybinė įstaiga. Kas trejus metus centras skelbia viešą konkursą, per kurį atrenkamas ceremonijos rengėjas ir organizatorius. Paprastai konkurse dalyvauja tik vienas ar du pretendentai, o pastaraisiais metais renginį organizuoja Latvijos kinematografininkų sąjunga. Ji taip pat sudaro žiuri, į kurią kviečia tiek vietos profesionalus, tiek tarptautinius ekspertus. Finansavimas skiriamas iš valstybės biudžeto, o visoms su renginiu susijusioms veikloms tenka palyginti nedidelis biudžetas – apie 80 000 eurų.

Šie apdovanojimai apima daugybę kategorijų – beveik trisdešimt – ir aprėpia visas kino kūrimo sritis, nuo montažo iki režisūros. Nominacijų skaičius didesnis nei „Oskarų“ ar Europos kino apdovanojimų. Dėl to ceremonija paprastai būna labai ilga ir dažnai trunka apie tris valandas.

Ar galėtumėte paaiškinti, kaip veikia „Lielais Kristaps“ žiuri? Kiek yra narių ir kas jais gali būti?

Žiuri sistema gana sudėtinga. Pagrindinė žiuri yra tarptautinė, paprastai susidedanti iš penkių narių. Bent du iš jų – užsienio kino profesionalai, tai padeda užtikrinti platesnį ir įvairesnį požiūrį. Prieš pagrindinei žiuri priimant sprendimus vyksta svarbus parengiamasis etapas. Vietinės profesionalios žiuri, sudarytos iš Latvijos kino industrijos atstovų, atsakingos už nominantų atranką. Šių žiuri nariai yra įvairių profesinių organizacijų – kinematografininkų sąjungos, kritikų, scenaristų, prodiuserių asociacijų ir režisierių gildijos – atstovai. Pavyzdžiui, pernai šiose žiuri dirbo apie šešiolika specialistų. Jų užduotis ypač sudėtinga, nes jie turi peržiūrėti visus pateiktus filmus ir nuspręsti, kurie iš jų bus nominuoti.

Tad tarptautinė žiuri galiausiai nusprendžia, kas taps nugalėtojais? Kaip ši žiuri atrenkama?

Taip, „Lielais Kristaps“ nugalėtojus renka tarptautinė žiuri. Jos nariai paprastai kviečiami konsultuojantis su pagrindiniais kino industrijos atstovais. Dažnai tai būna kino festivalių, kultūros įstaigų ar kino industrijos atstovai iš kitų Baltijos šalių arba iš šalių, palaikančių glaudų profesinį bendradarbiavimą su Latvija kino srityje. Pavyzdžiui, ankstesnių „Lielais Kristaps“ žiuri sudėtyje buvo atstovų iš Lietuvos – buvęs Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas, prodiuserė Marija Razgutė ir kiti.

Kas transliuoja ceremoniją?

Ją paprastai transliuoja Latvijos televizija (LTV) – šalies visuomeninis transliuotojas. Transliacija pritraukia didelę auditoriją, ir LTV dažniausiai būna patenkinta jos reitingais. Kai kurios ceremonijos buvo sėkmingesnės už kitas reitingų atžvilgiu. Norėčiau ypač pabrėžti 2024 ir 2025 m. „Lielais Kristaps“ ceremonijas, kurias režisavo Matīss Kaža. Jis yra „Oskarą“ pelniusio animacinio filmo „Potvynis“ scenaristas ir prodiuseris, be to, patyręs teatro režisierius. Abiejų ceremonijų išskirtinumas – novatoriškas formatas ir ambicinga meninė vizija.

Deja, dėl finansinių suvaržymų 2026 m. „Lielais Kristaps“ ceremonija buvo gerokai kuklesnė tiek savo mastu, tiek ir forma. Ateityje organizatoriams greičiausiai teks laikytis santūresnio formato, nes šiuo metu nėra jokių perspektyvų padidinti ceremonijos biudžetą.

Ar visuomenė domisi šiais apdovanojimais?

Taip, apdovanojimai turi gerą reputaciją ir yra plačiai pripažįstami kaip svarbus Latvijos kultūros gyvenimo reiškinys. Daugybė žiniasklaidos priemonių skiria dėmesio ir eterio laiko tiek nominantams, tiek nugalėtojams, taip padėdamos didinti visuomenės susidomėjimą jų kūryba.

Latvijos kino industrijai „Lielais Kristaps“ labai svarbūs. Jie yra ne tik kasmetis nacionalinės kino scenos įvertinimas, bet ir aukščiausias profesinis pripažinimas Latvijos kine. Šie apdovanojimai išlieka svarbus meninių ir profesinių pasiekimų etalonas, kai pagerbiamos visos industrijos specialybės ir prisidedama prie nacionalinio kino žinomumo didinimo.

Kaip apibūdintumėte dabartinę Latvijos kino raidą? Ar ji labiau orientuota į dokumentinius, ar į vaidybinius filmus?

Šiandien Latvijos kinas yra gana įvairiapusis, mes remiame visų rūšių kiną – dokumentinius, vaidybinius ir animacinius filmus. Kiekviena kategorija turi savo privalumų. Dokumentinis kinas Latvijoje turi ypač gilias šaknis, siekiančias 7-ąjį dešimtmetį ir vadinamąją Rygos poetinio dokumentinio kino tradiciją. Šis palikimas gyvuoja iki šiol. Yra tiek patyrusių režisierių, tiek jaunosios kartos atstovų, kuriančių puikius dokumentinius kūrinius, nors šie filmai tarptautiniu mastu kartais lieka mažiau pastebimi.

Pastaraisiais metais ypač sėkminga tapo ir animacija. Latvija priėmė strateginį sprendimą remti ilgametražius animacinius filmus, nors jų gamyba yra brangi ir reikalaujanti daug laiko. Tai lėmė įspūdingus pasiekimus. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais keli Latvijos animaciniai filmai buvo nominuoti Europos kino apdovanojimams. Tai gana retas atvejis mažos šalies kinui. Tokių filmų kaip „Potvynis“ sėkmė „Oskaruose“ yra išskirtinė ir gali būti laikoma unikaliu reiškiniu.

Vaidybiniai filmai tebėra matomiausi tarptautiniu mastu, ypač dėl to, kad yra rodomi didžiausiuose festivaliuose, pavyzdžiui, Kanų, Berlyno ir Venecijos. Latvija šioje srityje taip pat turi stiprių režisierių – tiek pripažintų, tiek naujų. Tačiau šiuo metu Lietuva tarptautiniu mastu vaidybinių filmų srityje šiek tiek labiau pastebima.

Šiemet Latvija sugrįžo į Kanus su Baltijos šalių ir Lenkijos bendros gamybos filmu „Ulja“ („Uļa“, rež. Viesturs Kairišs). Ar galėtumėte pakomentuoti šį įvykį?

Labai džiaugiuosi, kad po „Potvynio“ sėkmės mums pavyko į Kanus sugrįžti gana greitai, prireikė vos dvejų metų, o tai mažoms kino industrijoms, ypač Baltijos regiono, gana retas atvejis. Paprastai mažesnių šalių kinas tokiose šventėse pasirodo ne taip dažnai.

Ar Latvijoje yra kino kritikų asociacija? Kaip galima tapti jos nariu?

Taip, Latvijoje veikia Tarptautinės kino kritikų federacijos (FIPRESCI) skyrius. Tai palyginti nedidelė organizacija, turinti apie dešimt narių. Tiesą sakant, šiuo metu ji nėra labai aktyvi.

Asociacija „Lielais Kristaps“ ceremonijos metu įteikia apdovanojimą už geriausią debiutinį filmą. Tačiau dauguma kritikų yra labai užsiėmę įvairiais darbais, dažnai dirba keliose institucijose ar universitetuose. Gyventi iš kino kritiko profesijos gana sunku, todėl jie užsiima įvairia veikla (Rygos tarptautinio kino festivalio organizavimu, dėstymu universitetuose ir pan.) ir asociacijos veiklai lieka nedaug energijos. Aš taip pat esu šios organizacijos narė ir dalyvavau steigiant FIPRESCI skyrių Latvijoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje.

Kaip jūs pati susidomėjote kino kritika?

Prieš daugelį metų, dar sovietmečiu, studijavau VGIK’e (Maskvos kinematografijos institute). Latvijai atkūrus nepriklausomybę grįžau į Rygą ir pradėjau dirbti didžiausiame mūsų laikraštyje „Diena“, kuriame 22 metus buvau kino kritikė ir kultūros skilties redaktorė. Maždaug prieš 12 metų nusprendžiau pakeisti karjeros kryptį ir pateikiau paraišką į Nacionalinio kino centro vadovo pareigas. Nuo tada mano vaidmuo smarkiai pasikeitė.

Šiandien jau nesu aktyvi kritikė tradicine prasme, visų pirma todėl, kad rašymas apie Latvijos kiną sukeltų interesų konfliktą. Kartais rašau apie užsienio filmus ir publikuoju mokslinius straipsnius. Taip pat esu Latvijos kultūros akademijos docentė ir dėstau Rygos Stradiņio universitete. Tam tikra prasme turiu dvejopą profesinę tapatybę: iš dalies esu administratorė, iš dalies – mokslininkė, o kartais vis dar ir kritikė.

Kas yra sudėtingiausia vadovaujant Nacionaliniam kino centrui?

Didžiausias iššūkis – ribotas finansavimas. Gauname daug puikių projektų paraiškų, tačiau mūsų ištekliai labai riboti. Dėl to konkurencija yra itin didelė, ir mes priversti atmesti daug vertingų projektų. Deja, Latvija turi mažiausią kino finansavimo biudžetą iš visų Baltijos valstybių. Net tarptautinis pripažinimas, pavyzdžiui, „Oskaro“ apdovanojimas, padėties žymiai nepagerino. Viena iš priežasčių – platesnis geopolitinis kontekstas, kai didelė dalis valstybės lėšų skiriama gynybai. Dėl to kultūra ir kinas patenka į sudėtingą finansinę padėtį.