„Sidabrinės gervės“ apdovanojimų belaukiant

Paklausėme kino kritikų, ką jie mano apie neseniai paskelbtas „Sidabrinės gervės“ nominacijas ir pačius apdovanojimus apskritai. Ar nominacijos padeda susidaryti įspūdį apie kino kūrėjų gyvenimą ir kokie buvo kino metai? Kokius filmus patys išskirtų kaip svarbiausius? Kokią funkciją įgavo apdovanojimai? Ar tai šventė saviems, ar vis dar kino sklaidos renginys?

Elena Jasiūnaitė

Ten, kur yra kinas, nacionaliniai apdovanojimai būtini. Jie skirti tam, kad prisimintume, pastebėtume, išskirtume tuos, kurie tais metais buvo geriausi. Būtent dėl to – dėl geriausių iš geriausių – „šventė kino bendruomenei“ (svarbi, žinoma, ir ji) neturėtų būti aukščiau už sklaidą, kuri vis dėlto skelbia žinutę ir Lietuvos, ir užsienio žiūrovams.

Nominacijose matome ryškiausius praėjusių metų filmus. Penketukai anaiptol nėra tolygūs, tad kategorijos favoritus lengva nuspėti iš anksto. Labai džiaugiuosi matydama „Dulkes, kaulus ir stebuklus“ (nors pasigedau šio filmo geriausio scenarijaus kategorijoje), „Svečią“, „Renovaciją“, kaip ir tai, kad aktorių kategorijose paminėti Robertas Petraitis ir Ula Liagaitė.

Tiesa, balsuojant kasmet iškyla vis tas pats klausimas. Aktyviai seku lietuvių kiną (profesija įpareigoja?), stengiuosi suspėti pamatyti filmus, kurie tuo metu rodomi kino teatruose ar festivaliuose. Tačiau pažiūriu ne viską. Suskaičiavau, kad papildomos peržiūros prieš balsuojant šiemet „kainuos“ apie 16 papildomų valandų mano laiko, o tai jau darbas. Žinau, kad yra kolegų, kurie daro tą patį (norėčiau tikėti, kad jų dauguma). Bet atsidariusi balsavimo puslapį ar jau stebėdama apdovanojimus kas kartą susimąstau, kiek vis dėlto buvo balsuojama „už draugus“ ir / ar žinomas pavardes, nepasivarginus peržiūrėti visko.

Neringa Kažukauskaitė

Žinoma, kad nominacijos padeda susidaryti įspūdį apie kino kūrėjų gyvenimą ir apie tai, kokie buvo kino metai. Būtų keista, jei būtų kitaip, – juk nominacijų atrankai tikrai pateikiama bent jau didžioji dalis per metus sukurtų lietuviškų kino filmų (ne TV filmai, bet jų irgi būna). Negalėčiau prisiminti, pavyzdžiui, koks šiemet lietuviškas filmas nebuvo pateiktas apdovanojimų atrankos komisijai.

Man rodos, visi svarbiausi, tai yra reikšmingiausi nacionalinei kino kultūrai, kino raidai, filmai, sukurti per šiuos metus, pateko į „Sidabrinės gervės“ nominacijas ar dėl konkurencijos liko už nominacijų penketo brūkšnio. Džiaugdamiesi lietuviško kino tarptautiniais pasiekimais, jaunų talentų augimu, industrinių pajėgumų stiprėjimu, kartais pamirštame, kad viso to „šalutinis poveikis“ yra ir didėjanti konkurencija. Todėl už nominacijų brūkšnio gali likti ir lygiavertės meninės kokybės filmas, bet, deja, surinkęs kad ir vienu komisijos nario balsu mažiau.

„Sidabrinės gervės“ apdovanojimų funkcija aiškiai įvardinta jų nuostatuose – atrinkti ir įvertinti geriausius lietuviško kino metų darbus. Ta funkcija ir yra atliekama.

„Sidabrinė gervė“ – šventė saviems, kino bendruomenei, ir tai iš tiesų yra svarbu. Šventės reikalingos ir bendrumo pojūčiui stiprinti, ir kaip proga pasidžiaugti kolegų darbais bei pačiam išgirsti taip reikalingą komplimentą. Žinoma, tai ir kino sklaidos renginys, skatinantis didesnį žiūrovų dėmesį lietuviškam kinui. Tai reikšminga ir būtina plėtojant komunikaciją apie Lietuvos kiną.

Rūta Oginskaitė

Manau, kad nominacijos ir patys apdovanojimai yra žaidimas, padedantis atkreipti dėmesį, nes žiniasklaida lengvai kimba už sąrašų ir mėgsta juos skelbti, publika mėgsta juos skaityti ir reaguoti. Žaidimas, bet rimtas, svarbus. „Sidabrinės gervės“ nominacijos, kaip turbūt ir visų menų rūšiavimo praktika, skatina kalbėti apie naujus filmus, džiaugtis ar ginčytis kiekvienam dėl savo favoritų. Taigi, nominacijos yra ir kino sklaida, ir tam tikras kūrėjų įvertinimas. Prisidėčiau prie nuomonės, kad rinkti po penkis nominantus labai dosnu. Vis dėlto ar tikrai gaila gero žodžio talentingam kūrėjui už pavykusį darbą? Tai juk tik sąrašai, o autoriams jie reiškia daug.

Nominacijos padeda susidaryti vaizdą apie metų filmus panašiai, kaip žymiausi turistiniai objektai reprezentuoja miestą, tačiau argi miestas yra tik tai, kas populiaru, ir argi vertingas kinas yra tik tas, kuris nominuojamas? Visada šokiruoja skaičiavimai – kiek nominacijų pelnė („susižėrė“, „susišlavė“, „iškovojo“) kuris filmas. Šita sportinė, militaristinė antraščių leksika neturi nieko bendro su kino vertinimo vertybėmis. Ar tie filmai, kurie „susirinko“ aštuonias („Danka“), septynias („Svečias“), net šešias („Dulkės, kaulai ir stebuklai“) nominacijas, yra keliais punktais prastesni už tuos, kurie „užsitikrino“ po vienuolika? Galutinį rezultatą lems balsuotojų nuomonių suma. Balsuotojais tampa kino profesionalai, pareiškę tokį norą, ir ankstesni „Sidabrinės gervės“ laimėtojai. Lyg ir konkretu, tačiau anonimiška. Gerbiamieji, o jūs tikrai randate laiko išsamiai pasižiūrėti visus nominuotus filmus ir aptarti juos bent su savimi? Kas iš esmės atsakingas už tai, kurie filmai ir kūrėjai laimės: balsų skaičius ar balsuojantieji? Štai čia, manau, yra didžiausia „Sidabrinių gervių“ migla, verta rimtų diskusijų.

Man labiausiai rūpi dokumentika, todėl itin džiaugiuosi, kad dokumentinių filmų esama ir tarp studentiškų, ir tarp trumpametražių, ir tarp mažumos bendros gamybos filmų nominantų, kur dokumentika konkuravo su vaidybiniu kinu. Metai buvo turtingi gero ir įvairaus kino, tiek dokumentinio, tiek vaidybinio, o kadangi pati šiemet dirbau atrankos komisijoje, mano balso esama kiekvienoje nominacijoje ir būtų nekorektiška dabar dėti atskirus akcentus. 

Paminėčiau nebent tuos, kurių nėra jokiuose sąrašuose: Silvestro Samuolio Vikį filme „Danka“ kaip vieną geriausių vyro vaidmenų, mažyčius, itin tikslius aktorių Dariaus Gumausko ir Vaidoto Martinaičio niekšų epizodus tame pačiame Dovilės Gasiūnaitės filme. Epizodai nenominuojami, tačiau atmintyje įsitaiso ilgam. Taisyklės neleidžia nominuoti vieno kūrėjo už kelis sėkmingus darbus, o Arvydo Dapšio Tėvas Vytauto Katkaus filme „Svečias“ yra vienas įsimintiniausių vaidmenų. Tėvas ir jo kasdienė šiluma sudaro gerą konkurenciją nominuotam Televizijos direktoriui, sustingusiam, viduje ištuštėjusiam valdžios žmogui, kurį Dapšys sukūrė Karolio Kaupinio filme „Badautojų namelis“. Puikus tame filme Algirdo Dainavičiaus suvaidintas disidentas – įtampa kuriama pauzėmis, laikysena, žvilgsniu. Šiurpiai tikri neprofesionalių aktorių Rimos Paškauskaitės ir Rolando Junevičiaus vaidmenys Šarūno Barto filme „Apsilankymas namuose“.

Rasa Paukštytė

„Sidabrinė gervė“ nuosekliai dirba gerą darbą – trankiai, blizgiai praneša, kad lietuviškas kinas yra. Ir ši paprasta žinia peržengia kultūros ir kino žmonių „burbulų“ ribas, verčia suklusti platesnę auditoriją. Atsakant į redakcijos klausimą, ar nominacijos padeda susidaryti įspūdį apie kino srities gyvenimą: jeigu žmogus visiškai nesidomi savo šalies kinu, tai nominacijos jam tuščias garsas. Daugių daugiausia – padarys įspūdį sukuriamas šalyje vaidybinio kino kiekis. Bet argi pavadinimų sąrašas gali papasakoti apie įvairovę, apie tai, jog dar visai neseniai atrodė, kad naujos (ir palyginti jaunos) lietuviško kino bangos filmai panašūs, o pasirodo – ir temomis, ir stilistika visgi skirtingi?

Šiųmetėse nominacijose paminėti (beveik) visi autoriniai, nuo apdovanojimų iki apdovanojimų sukurti ilgametražiai filmai – tai jau tapo įprastu mandagiu „Sidabrinės gervės“ ritualu. Didžioji dalis dirbančių kūrėjų, prodiuserių nori savo pavardes pamatyti nominantų sąraše, nusifotografuoti ant raudonojo kilimo – tai mielos ir nepiktybiškos visiems būdingą tuštybės dalį pamaitinančios akimirkos, be to, turinčios šiokios tokios reikšmės ir siekiant būsimų filmų finansavimo. Galima tik pasvajoti, kad daugėjant filmų mažės nominacijų skaičius ir, pavyzdžiui, iš dešimties gerų filmų rinksime tik tris geriausius. Tai būtų įdomi intriga, bet artimiausiu metu nebus. Nes šiandien įvairių kino rūšių nominacijos ir apdovanojimai nėra apie filmų turinį, perspektyvas, kino kalbos ir kino kelių paieškas, o yra apie tai, kiek visko daug ir įvairaus turime kine. Mes tuo dar neatsidžiaugėme, ir nominacijų kiekiai leidžia „švęsti šventę“. Kritikuoti ar kvestionuoti nominacijas kasmet yra už ką, bet nuolatinio „visų karo su visais“ akivaizdoje pasirenku šito nedaryti.

Klausimas apie svarbiausius filmus yra asmeniškas. Man šįmet svarbiausi tie filmai, kurių autoriai siūlo netikėtą žvilgsnį ir kino kalbą, iš kasdienybės smulkmenų, savaime suprantamų dalykų išauginančią ironiškus (būtinai), liūdnus pasvarstymus apie jos didenybę rutiną ir jos ritualus. Tokie filmai yra Vytauto Katkaus „Svečias“ ir Aistės Žegulytės „Dulkės, kaulai ir stebuklai“. Bet atsigręždama į prabėgusius metus dar prisimenu tviskantį, abejingą išgyventi bandantiems paaugliams Vilnių Dovilės Gasiūnaitės „Dankoje“, jaudinančią Inetos Stasiulytės veikėjos vienatvę Karolio Kaupinio „Badautojų namelyje“, kinų restoraną ir sapnišką „Kinų jūros“ tikrovę, suaugusius, bet sunkiai bręstančius Gabrielės Urbonaitės „Renovacijos“ personažus. Žinoma, vos spėjančią keliais telefonais atsakinėti į gimtadienio sveikinimus Ireną Veisaitę ir jos gyvenimo nuostatas, apie kurias korektiškai, jaudinančiai pasakoja Giedrės Žickytės „Irena“. Tai filmai, apie kuriuos įdomu galvoti. Vis nerimčiau žiūriu į labai rimtus, simboliais ir metaforomis besisvaidančius filmus. Kuo daugiau plakatų aplink, tuo labiau vertinu subtilesnį požiūrį į žmones ir jų pasaulius.

Živilė Pipinytė

„Sidabrinė gervė“ grąžino plačiosios publikos susidomėjimą lietuvių kinu, ir tai svarbu. Tačiau laikui bėgant susidarė dvilypė situacija: ateini į kino profesionalams skirtą apdovanojimų ceremoniją, bet atsiduri nacionalinėje „Oskarų“ parodijoje, kurios scenaristai, vedėjai ir apdovanojimų teikėjai pasižymi gana specifišku humoro jausmu ir požiūriu į lietuvių kiną. Kakofoniją paryškina filmus bei jų kūrėjų mintis užgožiantis populiariosios muzikos „kompotas“, raudonojo kilimo tuštybė bei staugiantys ir baubiantys ceremonijos sirgaliai. Toks įspūdis, kad lietuvių kinas – tik reginio LRT liaudžiai fonas.

Dvilypumą atskleidžia ir nominacijos. Atrodo, kuo daugiau filmų bus nominuota, tuo garsiau skambės džiūgavimas dėl lietuvių kino pergalių ir visi salėje jausis geriau, nors, būkime teisingi, – dalis filmų akivaizdžiai silpni, jei pasitelksi dramaturgijos, režisūros ir kitus vertinimo kriterijus. Profesiniai atrankos kriterijai aukojami, kad sąraše figūruotų penki kiekvienos srities nominantai. Bijau, kad ateityje neišvengiamai rasis koks nors elitinis „atstumtųjų salonas“ – priešingybė „Sidabrinės gervės“ laureatų ir nominantų masėms.

„Sidabrinė gervė“ yra galimybė prisiminti per metus pasirodžiusius filmus. Jų dabar sukuriama daug, bet geri tokie pat reti, kaip ir anksčiau. Be abejo, nominacijos sudėlioja tam tikrus lietuviško kino gyvenimo akcentus, tik sunku spręsti apie jo kokybę. Lengviau apie tai, kas domina kūrėjus, kokios temos ar asmenybės yra populiarios, kaip keičiasi kino mados ir didėja menininkų noras visiems patikti.

Iš to, ką mačiau, šiemet svarbiausi yra Aistės Žegulytės „Dulkės, kaulai ir stebuklai“, Giedrės Žickytės „Irena“, Vytauto Katkaus „Svečias“, Maciejaus Drygaso „Traukiniai“. Tai ne vienos dienos ir ne vieno seanso filmai, nes jų kūrėjoms ir kūrėjams svarbi ne tik pasirinkta tema ar veikėjai, bet ir filmo forma, kino kalba bei vis dažniau lietuvių kine pamirštamas, tačiau skatinantis mąstyti „antrasis dugnas“. Deja, dabar vis labiau akivaizdu, kad režisieriams jų herojai tiesiog neįdomūs.

Reguliariai žiūriu tik literatūros premijos „Nikė“ apdovanojimų ceremoniją, vykstančią Varšuvos universiteto bibliotekoje. Ji turi terapinį poveikį. Jauki atmosfera, daug dėmesio nominantams, jų kūrybai, mintims ir pasvarstymams, protingus klausimus užduodanti ceremonijos vedėja. Ir jokio kičo.

Aistė Račaitytė

Turiu patirties dirbant „Sidabrinės gervės“ atrankos komisijoje ir puikiai suprantu, kad kai kurie sprendimai gali atsirasti ne tik po vertingų diskusijų, bet kartais – elementarios balsų daugumos principu. Filmus vertina labai įvairių sričių ir kompetencijos žmonės – taip siekiama objektyvumo, tačiau tai tikrai ne visada pavyksta. Ne tik nominacijų skyrimo, bet ir balsavimo etape. Sakydama tai vis dėlto manau, kad didžioji dalis geriausiųjų pažymimi, nors beveik kasmet atsitinka vienas kitas akibrokštas, vienas ar kitas filmas lieka nepaminėtas.

Taip pat manau, kad „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai mūsų industrijai yra labai svarbūs, bet jų nuostatus dar tikrai būtų galima tobulinti. Šie per griežti kad ir dėl nominacijų skaičiaus. Kita vertus, daug ribotumų kyla iš to, ko nepakeisime, – mūsų industrijos dydžio.

Ar tai šventė saviems, ar kino sklaidos renginys? Apdovanojimai savaime nėra sklaidos renginys, bet jie suteikia akstiną platesnei lietuviško kino sklaidai. Deja, ne visi filmai ir ne visos kino rodymo vietos tuo pasinaudoja. Formatas tikrai turi potencialo tobulėti, turinio yra į valias, tik viskam reikia tinkamos komunikacijos. O dėl šventės saviems – pasakymo, turinčio neigiamą atspalvį, – nematau absoliučiai nieko blogo. Kino bendruomenė yra verta tokios šventės.

Dėl kitų šalių apdovanojimų nesu labai įsigilinusi, bet nemanau, kad yra kažkoks reikšmingas nuokrypis. Kad renginys taptų aktualesnis visuomenei, reikėtų atviresnio formato, kitur nacionaliniai apdovanojimai siejami su nacionalinio kino festivaliais, tai suteikia daugiau galimybių filmus pamatyti ir vertinti žiūrovams. Tada ir tokia kategorija, kurios dabartine apdovanojimo tvarka smarkiai abejoju, kaip žiūroviškiausias filmas, įgautų prasmę. Tačiau suprantu ir tai, kad tokiame kondensuotame Lietuvos festivalių tinklelyje (o ir šiaip dėl konkurencijos) sunku būtų kažką panašaus įterpti.

Nors ne visus numinuotus filmus mačiau, labai nusivyliau geriausio dokumentinio filmo kategorijoje neradusi Gerdos Paliušytės juostos „Laivas“. Ne dėl to, kad prie jo sklaidos dirbau. Tai labiausiai pražiūrėtas praėjusių metų filmas. Gaila, kad komisijai pritrūko atvirumo nekonvencinei dokumentikos formai. Ir ar kartais premjera užsienio festivalyje nėra perdėtas svertas?

Mane šiek tiek liūdina, kad apdovanojimuose vis dar menkai atsispindi kino kultūros svarba. Aišku, yra „Auksinė gervė“, skiriama ne tik kūrėjams, bet man atrodo, kad šiandien kino kultūros svarba nėra vertinama proporcingai kino gamybos industrijai. Juk filmai kuriami, kad būtų pamatyti, o tam riekia puoselėti kino recepcijos sritį. Tai, kur nacionalinis kinas yra šiandien, – ne tik kūrėjų, bet ir nuosekliai turtingėjančios, profesionalėjančios kino kultūros indėlis, o tai turėtų atspindėti ne tik komisijos skiriamas apdovanojimas, bet ir nominacijos, kurias galėtų įvertinti platesnė balsuotojų kolegija.

Justinas Šuliokas

Nepaisant visų išlygų, nacionaliniai kino apdovanojimai yra vertingas renginys, padedantis susigaudyti Lietuvos kino lauke, kuris vis labiau plečiasi. Ar nominacijų ir apdovanojimų skaičius atspindi filmų meninę vertę? Žinoma, kad ne. Ar nominantų sąraše bus visi geri – ir tik geri – darbai? Kažin. Bet ar „Sidabrinės gervės“ padės pernelyg neįsigilinusiam žiūrovui – ir kritikui – nepraleisti to vieno ar dviejų metų perlų? Labai tikiuosi.

Ilona Vitkauskaitė

Nuo 2022 m., kai „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus pradėjo kartu rengti AVAKA ir Lietuvos kino centras, praėjo šiek tiek laiko. Tad, manau, visai sąžininga pagalvoti, kuo šie apdovanojimai tapo ir kaip atspindi kino industrijos gyvenimą. Nors, aišku, jie yra svarbūs vien kaip kino savigarbos ženklas – tikrai nekvestionuoju apdovanojimų svarbos.

Žvelgiant į šių ar ankstesnių metų nominacijų sąrašą, pirmiausia į akis krinta tai, kad nominacijos atrodo kaip wishful thinking. Tiesiog Lietuvos kinas dar neturi tokių pajėgumų, kad kiekvienoje kategorijoje galėtų garbingai užpildyti penkias nominacijas ir tai nebūtų kompromisas kvadratu. Tai, manau, viena didžiausių apdovanojimų problemų. Po 2022 m. socialinių tinklų skandalo, kai kilo pasipiktinimas atrankos komisijos darbu, „Sidabrinės gervės“ organizatoriai visiškai pradėjo šokti pagal kino kūrėjų, kurie apdovanojimus supranta kaip savo šventę, dūdelę. Taip „Sidabrinė gervė“ tapo gana hermetiškais apdovanojimais ir nustota galvoti apie žiūrovą, apskritai kitą funkciją, nei šventės šventimą. Tai pabrėžė kad ir praėjusių metų apdovanojimų ceremonija, kurios pagrindinė tema buvo šeima. Ką jau kalbėti apie tai, kad minėtais 2022 metais itin nepagarbiai pasielgta su atrankos komisija, ir ši situacija kartojasi kone kasmet, kai komisija yra paliekama „sušaudyti“, jei tik kyla kokia nors kontroversija. Taip pat komisijos darbas buvo apsunkintas tiek, kad net nežinau, kas galėtų turėti noro į ją eiti.

Žvelgiant į šių metų nominacijų sąrašą – vaizdas nėra labai įkvepiantis. Kaip jau esu sakiusi kitur, tik Aistės Žegulytės „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ nekelia jokių abejonių nei savo menine verte, nei profesionalumu. Tačiau kitas mane kiek sutrikdęs momentas – pagrindinėse nominacijose pražiūrėta Dovilės Gasiūnaitės „Danka“. Suprantu, filmas nėra šedevras, bet manęs niekas neįtikins, kad jis yra prastesnis už Jurgio Matulevičiaus „Kinų jūrą“ ar Igno Jonyno „Sieną“, kurie net nominuoti už scenarijų. „Kinų jūra“ ir „Siena“ gal vizualiai patrauklūs, bet nepasižymi nei minties gyliu ar originalumu, nei personažų plėtote. Apskritai atrodo kaip pastišo pastišas – viskas jau daug kartų matyta kituose filmuose, ypač ta milžiniška Vyro kančia. O Gasiūnaitės „Danka“ siūlo pas mus dar neįprastą socialiai jautrų žvilgsnį, ir veikėjai paaugliai nėra dažni. Bet kartu tai daug pasako, kas pas mus vis dar suvokiama kaip svarbu ir reikšminga.