Kinas
Praėjus vos dienai po Viktoro Orbáno triuškinančio pralaimėjimo atsistatydino Nacionalinio kino instituto (NFI) vadovas Csaba Kaélas. Ilgametis Orbáno patikėtinis pagal išsilavinimą – režisierius, tačiau „Fidesz“ valdymo laikotarpiu nusprendė daryti politinę karjerą. Pasitelkdamas įvairias įmones, jis daugelį metų laimėdavo fiktyvius konkursus dėl didelių projektų, pavyzdžiui, tradicinių fejerverkų, rengiamų rugpjūčio 20-ąją valstybinės šventės proga. Taip pat dirbo ankstyvosiose Orbáno vyriausybėse kaip patarėjas ir viešųjų ryšių specialistas, veikdamas užkulisiuose. Csabos Kaélo pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip glaudžiai per pastaruosius 16 metų Vengrijoje buvo susipynusi korupcija ir politinis nepotizmas.
Kai 2011 m. iš esmės buvo pertvarkyta Vengrijos kino rėmimo sistema ir įkurtas Nacionalinis kino fondas su Holivudo prodiuseriu Andy Vajna priešakyje, kai imti vertinti scenarijai, ir fondas, kaip valstybės finansuotojas, reikalavo galimybės turėti „galutinį žodį“ dėl remiamų filmų, daugelis baiminosi blogiausio. Tačiau Vajna subūrė kompetentingą ekspertų komisiją ir rėmė, pavyzdžiui, 2016 m. „Oskaru“ už geriausią tarptautinį filmą apdovanotą László Nemeso dramą „Sauliaus sūnus“ („Saul fia“), taip pat Ildikó Enyédi filmą „Apie kūną ir sielą“ („Teströl és lélekröl“), kuris 2017 m. laimėjo „Auksinį lokį“ Berlyno kino festivalyje. Vajnos vadovavimo laikotarpiu nebuvo kuriami ir patriotiniai epai, šlovinantys vengrų tautą. Tik 2019 m., po Vajnos mirties, Kaélui tapus „vyriausybės įgaliotiniu“ kino industrijos klausimais, vengrų kino tarptautinė reputacija ėmė smukti.
Nacionalinio kino fondo įpėdinis – Kino institutas – centralizavo kino rėmimą ir beveik neberėmė mažesnių filmų, kurie neatitiko „Fidesz“ kanono. Tiesa, buvo programa „Inkubatorius“, skirta debiutiniams filmams. Tačiau pastaraisiais metais nepriklausomos komisijos atrinkti projektai tiesiog nebebuvo remiami.
„Fidesz“ visatos filmai
Vietoj to NFI vis dažniau finansavo nekenksmingus pramoginius filmus, pavyzdžiui, mielą miuziklą „Kaip galėčiau gyventi be tavęs?“ („Hogyan tudnék élini nélküled“, rež. Dénes Orosz, 2024) arba nacionalistinių nuotaikų persmelktus didelio masto filmus, tokius kaip „Mes susimovėme“ („Elk*rtuk“, rež. Keith English, 2021), agitacinį filmą prieš buvusį socialistų ministrą pirmininką Ferencą Gyurcsány, kuris 2006 m. per privatų pokalbį prisipažino apgavęs Vengrijos rinkėjus. Taip pat buvo remiami labai brangūs filmai, tokie kaip viduramžių drama „1242 – vartai į Vakarus“ („1242 – A Nyugat kapujában“, Péter Soós, 2025), kurioje drąsūs vengrai, visiškai nepaisydami istorinių faktų, išgelbėja Europą nuo mongolų įsibrovėlių.
Patriotinis filmas apie karą Afganistane „Drakonai virš Kabulo“ („Sárkányok Kabul felett“, rež. Zsombor Dyga, 2025), kuriame vaizduojama, kaip vengrų kariai išgabeno iš šalies daugiau nei 450 afganistaniečių ir europiečių likus nedaug laiko iki talibų sugrįžimo į valdžią, iš viso kainavo 15 milijonų eurų ir yra vienas iš trijų brangiausių vengrų filmų per visą istoriją; tačiau jį norėjo pamatyti tik 26 000 žiūrovų. Tai buvo katastrofiškas fiasko.
Įdomu ir tai, jog Kaélas pats sau skyrė penkis milijonus eurų, kad galėtų sukurti patriotinį šokių filmą „Vengrų vestuvės“ („Magyar Menyegzö“, 2025), tačiau dėl ideologinių ir politinių priežasčių atmetė daug žymesnių režisierių – Kornélio Mundruczó, György Pálffi, Ferenco Töröko ar Szabolcso Hajdu – naujus projektus. „Vengrų vestuvių“ veiksmas vyksta 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir pasakoja apie liaudies šokėjus iš vengrų mažumos Rumunijoje. Istorijos centre – mėgėjas roko muzikantas, vykstantis į Rumuniją prekiauti ikonomis. Be to, jis turi padėti gražiai vengrų kilmės merginai iš Rumunijos persikelti į Vengriją, sudarydamas fiktyvią santuoką. Kaip ir galima tikėtis, jie įsimyli vienas kitą. Režisūriškai įtikinamos tik šio folklorinio filmo, kuris kino teatruose sulaukė net 180 000 žiūrovų, šokių scenos.
Nepriklausomųjų pasipriešinimas
Be valstybės finansuojamų filmų, Vengrijoje jau ketverius metus klesti ir novatoriška mažo biudžeto filmų scena. Tarp jų – ir sėkmingiausias metų filmas „Jaučiuosi kaip namuose“ („Itt érzem magam otthon“, rež. Gábor Holtai, 2025). Šiame visiškai nepriklausomai sukurtame žanriniame filme, kurio veiksmas vyksta niūrioje, monochrominėje Budapešto aplinkoje, moteris yra apsvaiginama ir pagrobiama. Kai atsigauna, ji supranta atsidūrusi dideliame psichopatų šeimos bute. Šie ją laiko seniai dingusia dukra. Piktoje parabolėje apie visur vyraujančią baimę šeimai priklauso visos kvartalo parduotuvės ir butai. Kai šeimos nariai eina apsipirkti, jiems nereikia mokėti; šeimos galva klausosi sovietinių dainų iš Stalino laikų. Filmą pamatė beveik 300 000 žiūrovų. Dar savaitę prieš 2026 m. balandžio 12 d. rinkimus mokytojams buvo uždrausta eiti su mokiniais žiūrėti šio filmo.
Kaip kinas Orbáno eros pabaigoje priešinosi „Fidesz“ propagandai, parodė ir dokumentinis filmas „Pavasario vėjas“ („Tavaszi Szél“) apie rinkimų nugalėtoją ir naująjį ministrą pirmininką Péterį Magyarą. Filmą režisavo Tamás Yvanas Topolánszky. „Pavasario vėjas“ pasakoja apie Magyaro, kuris buvo vedęs teisingumo ministrę Juditą Vargą (ji po skandalų 2024 m. turėjo atsistatydinti), iškilimą. Magyaras tapo informatoriumi, atvirai kalbančiu apie melagingą ir korumpuotą „Fidesz“ sistemą. Nors „Pavasario vėjas“ labai palankus Magyarui, tai nėra propaganda. Čia galima pamatyti ir Magyaro asmeninę perspektyvą, ir tai, kaip jam pavyksta greitai bei impulsyviai demaskuoti Orbáno sistemą. Magyaras akivaizdžiai sukrėstas prieš jį nukreiptų šmeižto kampanijų, grasinimų jį sunaikinti psichologiškai ir nuolat apie tai kalba. Šalyje, kurioje valstybinė televizija ir daugelis spaudos leidinių pateikia labai ideologizuotą įvykių versiją, kino teatrai išliko politiškai nepriklausomi. Tai, be kita ko, buvo susiję su tuo, kad „Cinema City“ tinklo kino kompleksai, kuriuose daugiausia ir buvo rodomas „Pavasario vėjas“, priklauso britų ir izraeliečių savininkams.
Raginimai imtis reformų
Kaip viskas galėtų klostytis po Csabos Kaélo atsistatydinimo? Vengrijos kino kūrėjai, tokie kaip Kristófas Déakas, Benedekas Fliegaufas ar György Pálfi, atviruose laiškuose ragina pertvarkyti nacionalinę kino rėmimo sistemą ir pradėti iš naujo. Nepriklausomos komisijos turėtų skaidriai priimti sprendimus ir jų kadencijos negalėtų tęstis amžinybę. Vietoj vienos centrinės rėmimo institucijos turėtų būti keli rėmimo fondai (kaip iki 2011 m.). Visų pirma numatoma regioninė kino rėmimo programa, kuri turėtų sumažinti Budapešto dominavimą kino gamybos srityje. Taip pat diskutuojama apie tarptautinės kino gamybos įnašą į Vengrijos kiną. Vengrijoje daug JAV ir Vakarų Europos prodiuserių kuria tokius filmus kaip „Brutalistas“, „Prasti reikalai“ ar „Svetimas: Romulas“, nes gauna dideles mokesčių lengvatas. Kristófas Déakas siūlo, kad bent dalis pinigų pasiektų debiutantų fondą.
Naujoji valdančioji partija „Tisza“ savo gretose turi aktorių Erviną Nagy – kino žvaigždę, tapusią politikos veikėju ir savo rinkimų apygardoje laimėjusią triuškinančia persvara. Kartais jis netgi minimas kaip naujasis kultūros ministras, kuris turėtų pasirūpinti, kad Vengrijos kine įvyktų daug pokyčių. Viltys siejamos su nauja era be ideologijos, kurioje paramą gaus visų pirma jaunas, dinamiškas vengrų kinas.
Parengė I. V.
