Ką reiškia būti vyru?

2024 m. palyginti mažai žinomas škotų rašytojas ir aktorius Richardas Gaddas išgyveno keistą patirtį, kai jo gyvenimo sunkiausi momentai tapo populiariu pramoginiu turiniu. „Netflix“ serialas „Elniukas“ („Baby Reindeer“, D. Britanija, JAV), paremtas Gaddo seksualinės prievartos ir persekiojimo išgyvenimais, sulaukė gausybės kritikų liaupsių ir tapo vienu populiariausių serialų. Netrukus HBO pasirodys naujas Gaddo serialas „Pusė žmogaus“ („Half Man“, D. Britanija), kuriame pasakojama apie dešimtmečius trukusią dviejų vyrų – mąslaus ir drovaus Najalo (Jamie Bell) bei smurtaujančio ir nepastovaus Rubeno (pats Gaddas) – draugystę. Priešingai nei „Elniukas“, šis serialas nėra pagrįstas tikrais įvykiais. Tačiau „Pusę žmogaus“ su pirmtaku sieja seksualinės sumaišties, vyriškumo, emocinio smurto ir traumos poveikio tyrinėjimas (su šiek tiek juodojo humoro). Pateikiame Gaddo interviu, publikuotų „The New York Times“ ir BBC portale, ištraukas.

Kaip kilo idėja sukurti „Pusę žmogaus“?

Ankstesniuose projektuose vyriškumo temą nagrinėjau savo paties, kaip vyro, išgyvenimų kontekste. Visose mano istorijose gvildenami universalūs žmogiški jausmai, tačiau šįkart norėjau kalbėti apie tai, ką reiškia būti vyru nuolat kintančiame pasaulyje. Man atrodo, kad diskusijos apie vyrus tapo gana intensyvios ir kartu supaprastintos. Daugiausia dėl to, kaip susiformavo visuomenė, vyrai negali išreikšti savęs, savo meilės ir pažeidžiamumo, todėl man buvo įdomu šią temą aptarti pasakojant Najalo ir Rubeno istoriją.

Kas jus paskatino serialo istoriją vystyti per kelis dešimtmečius?

Man atrodė, kad norint aptarti vyriškumą ir tai, kaip atsidūrėme ten, kur esame dabar, reikia grįžti į personažų paauglystę. Maniau, kad praėjusio amžiaus 9-asis dešimtmetis – įdomus laikotarpis, nes jis dažnai minimas kaip vienas problemiškiausių mūsų šalies istorijoje dėl tam tikrų subtilių prietarų egzistavimo. Taip pat ryšiai, kuriuos užmezgame jaunystėje, gali būti labai formuojantys – norėjau suteikti pagrindą veikėjų draugystei ir ryšiui.

Santykiai su draugai, kuriuos susirandame augdami, kartais tampa stipriausi, todėl man reikėjo vienu metu parodyti ir gerąsias, ir blogąsias to puses bei pademonstruoti, kaip glaudžiai gali susipinti gyvenimai. Taip pat niekada nenoriu žiūrovams primesti moralinių pamokų. Čia yra du vyrai, kurie tam tikra prasme kovoja dėl išlikimo. Stebėdamas Najalą ir Rubeną ilgesnį laiką, negali tikrai žinoti, kuris iš jų blogas, o kuris geras. Nenorėčiau, kad mano kūrinys perteiktų mintį, jog vyrai turėtų būti tokie ar kitokie, nes tuomet tik prisidėčiau prie didesnės problemos.

O jūs pats turite atsakymą į klausimą, ką reiškia būti vyru?

Sunku atsakyti. Pamenu, buvo išplatintas pranešimas spaudai, kuriame teigiama, kad „Pusė žmogaus“ išsamiai nagrinės klausimą, ką reiškia būti vyru. Tuo metu buvau užsiėmęs su scenarijaus rašymu, o kai ant stalo atsiduria pranešimas spaudai, tiesiog pagalvoji: neturiu tam laiko. Todėl nerimauju, kad daugelis žmonių žiūrės serialą tikėdamiesi, jog atsakysiu į beveik egzistenciškai neišsprendžiamą klausimą. Manau, būtent todėl ir kuriu, nes visada jaučiau savyje tuštumą, kurios negaliu iki galo paaiškinti. Tam tikrą sielos tuštumą, kuri galbūt kyla iš spaudimo, kurį jaučiau kaip vyras.

Su kuo susijęs tas spaudimas?

Daugelis šių dienų visuomenėje pasireiškiančių vyriškumo problemų kyla iš praeityje patirtos prievartos. Pavyzdžiui, 9-asis dešimtmetis buvo labai negailestingas tiems, kurie užaugo kitokie nei visi kiti. Tai vedė prie represijų, o tai savo ruožtu gali lemti žalingą elgesį vėlesniame gyvenime. Mano gyvenime tikrai įvyko dalykų, apie kuriuos kalbėjau viešai ir su kuriais man buvo labai sunku susitaikyti dėl klaidingų įsitikinimų, kad tai nenutinka vyrams, kad tai neturėtų nutikti vyrams ir kad vyrai neturėtų būti tokie pažeidžiami, – aš visa tai atmetu. Tiesą sakant, pažeidžiamumas ar savo didžiausių paslapčių atskleidimas atnešė man didžiausią laisvę gyvenime.

Kaip jums pavyksta pasiekti išsilaisvinimą, kuriant apie asmeninę traumą? Ar būna momentas, kai galite pasakyti: aš jau susitaikiau su ta patirtimi?

Kai kažką laikome galvoje, tai gali išaugti iki nepakeliamo lygio. Gėda, baimė, kaltė ir visi kiti jausmai, susiję su savęs kaltinimu ar pojūčiu, kad esi idiotas, sudarė didžiąją dalį mano kovos. Tai išaugo iki nepakeliamo lygio, kai jaučiau, kad visą laiką tik mėtau biliardo rutulį aplink savo galvą, o jis kaskart atšoka vis stipriau. Nebegalėjau to ilgiau laikyti savyje. Pirmas dalykas, kurį padariau prieš kam nors atsiverdamas, buvo tas, kad viską užrašiau. Manau, kad menas visada man suteikė erdvę, kurioje galėjau tyrinėti dalykus, su kuriais kovoju.

Ar liko kas nors, apie ką vis dar bijote prisipažinti?

Tikriausiai. Gyvenimo kelionė – tai bandymas susitaikyti su savimi. Seksualiai visada jaučiausi gana sutrikęs. Net dabar, sėdėdamas čia, būdamas 36 metų, kartais vis dar jaučiuosi sutrikęs. Savo gyvenime išbandžiau daugybę etikečių, bet jos niekada nesuteikė man jokio komforto. Komfortas kyla iš vidaus. Mano nuomone, vidiniam konfliktui nėra išorinio atsakymo. Neapibrėžtumas – paini gyvenimo savybė. Suvokti tai, kad galbūt niekada nestovėsiu ant tvirto pagrindo, yra priėmimo forma. Kai kurie žmonės tiesiog egzistenciškai kovoja, taip jau yra.

Papasakokite, kaip įsijautėte į Rubeno personažą, nes jūsų fizinė transformacija tikrai įspūdinga. Priaugote 23 kilogramus.

Žinojau, kad norėdamas įkūnyti personažą, kurį žmonės laiko „alfa vyru“, turiu būti raumeningas. Treniravausi šešias dienas per savaitę. Turėjau mitybos specialistą. Man ruošdavo maistą, kurį reikėjo valgyti tam tikru laiku. Nė karto nenukrypau nuo dietos, išskyrus dienas, kai filmavausi scenose be marškinėlių ir turėdavau dehidratuotis, kad raumenys būtų ryškesni.

Daug metų dirbote komiku, tačiau niekada nepataikavote masėms. Ką davė milžiniška „Elniuko“ sėkmė?

Geriausia sėkmės pusė yra ta, kad ji atveria naujas galimybes, nes man iš tikrųjų rūpi tik darbas prie kito projekto. O su šlove vis dar bandau susitaikyti, tai kelia tam tikrą diskomfortą. Esu gana drovus žmogus. Dabar visada turiu galvoti, ką darau ir kur einu. Nerimauju, kai žmonės prieina prie manęs. Jie tarsi mano paties baimės projekcijos. Aš tiesiog esu nerimastingas. Visada galvoju, kad tyko kažkas, su kuo gali būti sunku susidoroti socialinėje situacijoje.

Kaip jautėtės tapęs ne šiaip visuomenei žinomu asmeniu, bet žinomu dėl kūrinio, kuriame pasakojama apie jūsų patirtą traumą? Juk vienam žiūrovui tai buvo serialas, kurį galima žiūrėti be pertraukos, o jums – blogiausias gyvenimo įvykis. Ar dėl to jautėte diskomfortą?

Taip, tai buvo labai sukrečianti ir labai įdomi patirtis. Niekada nenorėčiau elgtis taip, lyg nebūčiau tikėjęsis, kad „Elniukas“ sulauks sėkmės. Tikrai maniau, kad taip bus. Bet ar tikėjausi, kad bus tokia sensacija? Nė sekundės. Ir, žinoma, sulaukiau daugybės nuomonių bei komentarų. Kai kurios iš tų nuomonių gana griežtos. Bet aš tam tikra prasme jau pripratau. Esu labiau susitaikęs su savimi. Anksčiau nuolat kovojau su savimi, nes negalėjau priimti tam tikrų savo savybių, arba buvau patyręs dalykų, kurių negalėjau pamiršti, buvau labai savikritiškas. Tai, kaip kalbėdavau su savimi, buvo siaubinga. Kartais manau, jog pusė gyvenimo kovos – tai tikėjimas, kad egzistuoja kažkoks jungiklis, kurį paspaudus viskas tampa gerai. Kad gyvenime gali būti toks „klik“ momentas, kai esi susitaikęs su savimi ir su visais, gali vaikščioti po kambarį, ir tau visiškai nesvarbu, ką žmonės galvoja, gali bendrauti, ir tau nesvarbu, kokį įspūdį padarei. Bet gyvenimas yra sudėtingas, sunkus, ir didžiąją jo dalį reikia susitaikyti su tuo, kad kova virs kitomis kovomis, – svarbu, kaip sugebi įveikti tuos audringus vandenis.

Atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis jūsų kūrybos susijusi su gana niūrių temų nagrinėjimu, ar manote, kad menu galima išreikšti džiaugsmą ar optimizmą? Ar galėtumėte įsivaizduoti, kad kuriate ką nors optimistiška?

Aš jau seniai galvoju apie tai, kad reikėtų sukurti kokį lengvabūdišką dalyką, bet turiu tokią teoriją: menas pasirenka tave. Kadangi mano gyvenimo suvokimas grindžiamas prieštaravimais ir vidiniu skausmu (nenoriu skambėti pernelyg gotiškai!), net jei ir imčiau kurti komediją, personažai tikriausiai vis tiek turėtų kokią nors sąsają su skausmu. Bet ši idėja mane žavi. Manau, niekada nesakyk „niekada“.

Parengė I.V.