Kinas
Paskelbta 2026 m. Kanų kino festivalio programa. Šiais metais ji išlaiko retą pusiausvyrą tarp pripažintų meistrų ir naujų vardų: pagrindiniame konkurse – ir garsių kūrėjų sugrįžimai, ir ilgai laukti debiutai. Programoje susitiks skirtingų kartų ir geografinių regionų autorinis kinas – nuo Asgharo Farhadi, Pedro Almodóvaro ir Paweło Pawlikowskio iki Valeskos Grisebach, Léos Mysius bei Na Hong-Jino. Niekas neturėtų likti nuviltas. Tie, kurie laukė Nicolo Windingo Refno ar bent jau Quentino Dupieux, nekonkursinėje programoje ras „Jos asmeninį pragarą“ („Her Private Hell“) ir „Pilną Filą“ („Full Phil“). Kas nekantrauja pamatyti Almodóvaro „Karčias Kalėdas“ („Amarga Navidad“), Cristiano Mungiu „Fjordą“ („Fjord“) ir Ryûsuke Hamaguchi „Staiga“ („Soudain“), gali pradėti statymus dėl prizų pasiskirstymo.
Pirmiausia galime vėl pasidžiaugti dėl latvių – į konkursinę „Ypatingo žvilgsnio“ programą atrinktas Viesturo Kairišo filmas „Ulja“ („Uļa“) apie legendinę Latvijos krepšininkę Uļjaną Semjonovą, gimusią Lietuvoje. Veiksmas vyksta Latvijoje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Filmo herojė Ulja (Karlis Arnolds Avots) auga atokioje Šiaurės Lietuvos kaimo sodyboje sentikių šeimoje, o jos neįprastas ūgis verčia artimuosius abejoti, ar tokiai aukštai merginai šiame pasaulyje apskritai yra vieta. Kai klasės nuotrauka patenka į krepšinio trenerių rankas, Ulja išvežama į Rygą prisijungti prie garsios komandos, tačiau jai nelengva patikėti savimi, priimti save ir rasti teisingą kelią, kad iš sutrikusios paauglės taptų pasaulinio lygio sporto asmenybe.
Dar vienas latviškas akcentas – „Minotauras“ („Minotaur“). Tai Andrejaus Zviagincevo sugrįžimas į kiną po kone dešimties metų. Siužeto centre – rusų oligarchas, kurį 2022 m. užgriūna kompanijos žlugimas ir žmonos neištikimybė. Festivalio direktorius Thierry Frémaux filmą palygino su Claude’o Chabrolio „Neištikima žmona“ (1969). „Minotauras“ neišvengiamai bus vadinamas „rusų filmu“. Tarp jo kūrėjų iš tiesų daug rusų, palikusių šalį: pats Zviagincevas, jo nuolatinis operatorius Michailas Kričmanas ir dailininkas scenografas Andrejus Ponkratovas, bent jau kai kurie aktoriai (tarp jų – Varvara Šmykova ir Anatolijus Belijus, daugelis kitų vardų plačiajai auditorijai mažiau žinomi). Tačiau „Minotauras“ buvo filmuojamas Latvijoje, jį prodiusavo prancūzų kino kompanija.
Bent jau iš pirmo žvilgsnio rimčiausi pretendentai į „Auksinę palmės šakelę“, be Zviagincevo, – Almodóvaras su „Karčiomis Kalėdomis“, kurios jau dabar rodomos Ispanijos kino teatruose. Kritikai filmą pavadino „išpažintine autofikcija, tyrinėjančia ribas tarp fikcijos ir realybės“, taip pat pabrėžė, kad Almodóvaras toliau plėtoja „Skausmo ir šlovės“ (2019) idėjas, tačiau jau komedijos registre. Taip pat Pawlikowskis, kurio „Ida“ (2013) kažkada aplenkė „Leviataną“ (2014) per „Oskarų“ apdovanojimus. Jo naujasis filmas „Tėvynė“ („Fatherland“) – tai airių rašytojo Colmo Tóibíno romano „Burtininkas“ ekranizacija. Knygos ir filmo pagrindinis veikėjas – Thomas Mannas, kuris su dukra keliauja po Vokietiją Šaltojo karo metais (gerai pažįstami režisieriui). Nobelio premijos laureatą vaidina Hannsas Zischleris, o jo dukrą Eriką – Sandra Hüller. Prie Pawlikowskio vėl prisijungė nuolatinis jo filmų operatorius Lukaszas Zalas.
Kitas žinomas „Oskaro“ laureatas, dalyvaujantis konkurse, – Hamaguchi su Prancūzijoje nufilmuotu filmu „Staiga“. Šio veiksmas vyksta senelių namuose, įsikūrusiuose Paryžiaus priemiestyje. Vietos vadovė susidraugauja su sunkiai sergančia teatro režisiere. Filmo centre – aktorių Virginie Efiros ir Tao Okamoto duetas. Kaip įkvėpimo šaltinį Hamaguchi mini knygą „Tu ir aš – liga staiga paaštrėja“, parašytą vėžiu sergančios filosofės Makiko Miyano ir jos draugės, medicinos antropologės Maho Isono. Ir, žinoma, režisierius dėkoja prancūzų kino dvasiai, „sukūrusiai jo režisūrinę viziją“.
Dviejų „Oskarų“ ir daugkartinis Kanų kino festivalio laureatas iranietis Asgharas Farhadi sugrįžta į Žydrąjį Krantą su Prancūzijoje nufilmuotomis „Paralelinėmis istorijomis“ („Histoires parallèles“). Praėjus dvylikai metų po savo ankstesnio prancūziško projekto „Praeitis“, Farhadi atkuria tragiškus 2015 m. „Bataclan“ teatre surengto teroro akto įvykius. Jam padeda prancūzų kino žvaigždės Isabelle Huppert, Vincentas Casselis, Catherine Deneuve, Pierre’as Niney ir kt.
Galiausiai dar vienas kadaise Kanų kino festivalyje pristatytas „Oskaro“ laureatas vengras László Nemesas („Sauliaus sūnus“, 2015) sukūrė ne tik prancūzišką, bet ir biografinį filmą apie nacionalinį didvyrį – vieną svarbiausių Pasipriešinimo figūrų Jeaną Mouliną. Dramos „Moulinas“ pagrindinį vaidmenį atlieka Gilles’is Lellouche’as, o antagonistą nacių nusikaltėlį Klausą Barbie įkūnijo Larsas Eidingeris. Atrodo, kad naujajame filme režisierius toliau plėtos pagrindinius savo kūrybos motyvus, ar tai būtų aukos ir budelio santykiai, ar asmeninės dramos atspindžiai kolektyvinio žlugimo fone.
Pagrindiniame konkurse dalyvauja ir ankstesnis „Auksinės palmės šakelės“ laureatas rumunas Mungiu su savo pirmąja drama anglų kalba. Jo „Fjordas“ – tai aukščiausias tarptautinio kino standartas: vaidina „Oskaro“ nominantai Renate Reinsve ir Sebastianas Stanas, Norvegijos peizažai, universali smurto kalba bei susikalbėjimo sunkumai, susiję su tradicijomis ir vertybėmis. Filmas pasakoja apie rumunų kilmės tėvą ir norvegę motiną, persikeliančius su šeima į ramų kaimą. Tačiau draugystė su kaimynais greitai virsta vietinių gyventojų įtarimais dėl netradicinių vaikų auklėjimo metodų, kuriuos taiko atvykėliai.
71-ojo Kanų festivalio nugalėtojas japonas Hirokazu Kore-eda (už „Vagiliautojus“, 2018) filme „Avytė dėžutėje“ („Hako no Naka no Hitsuji“), kurio pavadinimas, regis, yra nuoroda į „Mažąjį princą“, žiūrovus nukels į ateitį, kur technologijos gali kompensuoti žmogiškąsias netektis. Vaiką praradusi pora mokosi gyventi po vienu stogu su robotu, į kurį persikėlė žuvusio sūnaus siela. Kore-eda ne pirmą kartą dirba poetinės tanatologijos srityje (jo antrasis ilgametražis filmas „Po gyvenimo“ (1998) vaizdavo pomirtinį gyvenimą kaip praeities prisiminimų atspindžių labirintą), tačiau čia net pavadinimas rodo alegorinį pobūdį.
Šalia šių grandų – visiškai nauji vardai: prancūzai Emmanuel Marre, Léa Mysius, Jeanne Herry ir Charline Bourgeois-Tacquet, austrė Marie Kreutzer, kurios filme „Švelnus monstras“ („Gentle Monster“) kartu nusifilmavo Léa Seydoux ir Catherine Deneuve, ispanai Javieras Ambrossi ir Javieras Calvo. Jų tautietis Rodrigo Sorogoyenas, kurio filme „Mano meilė“ („El ser querido“) vaidina dar vienas Javieras – Bardemas, yra geriau žinomas, tačiau į pagrindinį konkursą jis taip pat pakviestas pirmą kartą. Jis debiutuos su ambicinga šeimos drama apie kartų konfliktą: „Mano meilė“ pasakos apie kelerius metus nesimačiusių tėvo režisieriaus ir dukters aktorės susitikimą filmavimo aikštelėje. Regis, kažkur girdėta?
Pirmą kartą pagrindiniame konkurse ir vokietė Valeska Grisebach su filmu „Svajonių nuotykis“ („Das Geträumte Abenteuer“). Jos ankstesnis minimalistinis filmas „Vesternas“ (2017), rodytas „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, sukėlė tikrą sensaciją. Berlyno kino mokyklos atstovė Kanuose pristatys savo pirmą per devynerius metus sukurtą filmą – jo veiksmas rutuliojasi Bulgarijos, Graikijos ir Turkijos pasienyje, kur vokiečių kilmės herojė bando padėti savo draugui migrantui įvykdyti neteisėtą sandorį.
Bene įdomiausias naujas konkurso dalyvis – žiuri pirmininko Park Chan-wooko tautietis, drąsus eksperimentuotojas ir formalistas Na Hong-Jinas („Geltonoji jūra“, „Verksmas“). Jo ambicingame projekte, kuris vadinamas brangiausiu Pietų Korėjos filmu, „Viltis“ („Hopeu“) kartu su korėjiečių aktoriais vaidina Michaelas Fassbenderis ir Alicia Vikander.
Nekonkursinėje programoje taip pat gausu žinomų vardų, nors Holivudo studijų sąraše beveik nėra. Vis dėlto tarp dalyvių – ir Stevenas Soderberghas („John Lennon. Paskutinis interviu“), ir Ronas Howardas („Avedon“ – apie legendinį fotografą Richardą Avedoną), ir net Johnas Travolta, kuris netikėtai debiutuoja kaip režisierius. Jo nuotykių filmas visai šeimai „Naktinis skrydis į vieną pusę“ („Propeller One-Way Night Coach“) nufilmuotas pagal paties aktoriaus 1997 m. išleistą knygą vaikams.
Be to, nekonkursinėje programoje bus rodomas naujasis japonų siaubo kino meistro Kiyoshi Kurosawos „Samurajus ir belaisvis“ („The Samurai and the Prisoner“) ir gyvo klasiko iš Vokietijos Volkerio Schlöndorffo „Apsilankymas“ („Heimsuchung“).
Kaip ir kiekvienais metais, prie jau paskelbtų filmų neabejotinai prisidės dar keletas pavadinimų. Tai pat netrukus bus paskelbti prestižinių lygiagrečių sekcijų – „Dvi režisierių savaitės“ ir „Kritikų savaitė“ – dalyviai. Iki 79-ojo Kanų kino festivalio pradžios liko šiek tiek daugiau nei mėnuo.
7md inf.
