Moteriškumas yra sudėtingas ir įvairiapusis

„Stiprios veikėjos dažniausiai yra vienmatės, tai vyrų personažų kopijos, o moteriškumas – sudėtingas ir įvairiapusis“, – sako Agata Turkot, Wojciecho Smarzowskio filme „Namie geriausia“ („Dom dobry“) vaidinanti Gošką. Už šį filmą ji pelnė prestižinį Zbigniewo Cybulskio apdovanojimą geriausiai jaunajai aktorei. O „HBO Max“ platformoje neseniai įvyko šešių dalių serialo „Moterų pragaras“ („Piekło kobiet“, rež. Anna Maliszewska), kuriame Turkot atlieka pagrindinį vaidmenį, premjera. Pateikiame aktorės ir Anetos Kyzioł pokalbio, publikuoto savaitraštyje „Polityka“, fragmentus.

Daugiau nei 2 mln. žiūrovų kino teatruose, visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimas, Zbigniewo Cybulskio premija už Goškos vaidmenį, rekordinis 13 nominacijų skaičius Lenkijos kino apdovanojimuose „Orły“. Wojciecho Smarzowskio filmas „Namie geriausia“ – didžiulės sėkmės pavyzdys.

Gavau šimtus žinučių iš moterų. Bijojau, kad jos norės kokios nors konkrečios mano paramos, pagalbos, o aš nesugebėsiu to suteikti, taip pat ir psichologiškai. Tačiau dažniausiai tai buvo tiesiog noras padėkoti, kad nutylėtą smurto šeimoje istoriją iškėlėme į dienos šviesą, arba poreikis pasakyti, kad aš taip pat buvau toje vietoje, bet jau nesu, jau vyksta pokyčių procesas. Manau, tai, jog šis filmas buvo sukurtas, ši istorija papasakota, tiems, kurie patyrė smurtą šeimoje, reiškia didžiulį palengvėjimą ir viltį, kad jei yra filmas ir apie jį tiek daug kalbama, dabar niekas nebegalės taip lengvai sumenkinti jų asmeninės istorijos. O galbūt ir smurtautojai pagalvos, prieš ką nors sužeisdami.

Suvokti, kad filmas gali kam nors padėti, yra nuostabu. Tačiau „Namie geriausia“ – tai ir nesėkmės. Gdynės festivalyje žiuri jį visiškai ignoravo, Varšuvos kino festivalyje gavome apdovanojimus už vaidybą, bet pats filmas – ne. Galbūt jis pasirodė pernelyg kontroversiškas? Buvau įsitikinusi, kad tai universaliausias Wojciecho filmas ir kad jį rodysime festivaliuose visame pasaulyje. Tai ne visai pavyko. Po peržiūrų įvairiose vietose pajutau, kad tema, kurią pasirinkome, ir natūralistinis jos pateikimo būdas – be jokių sušvelninimų – vis dar yra tabu. Ir ne tik pas mus.

Tai pirmas pagrindinis jūsų vaidmuo kine, ir iš karto labai sudėtingas. Smarzowskis jį parašė būtent jums, kai 2021 m. suvaidinote Leą jo antrosiose „Vestuvėse“. Didelis pasitikėjimas iš abiejų pusių.

„Vestuvės“ – mano debiutas kine. Atranka buvo milžiniška, man atrodė tiesiog neįmanoma, kad iš tų šimtų merginų būtent aš gavau vaidmenį. Džiaugiausi galimybe vaidinti pas tokį žinomą režisierių ir tokiame filme, kurio tema mane labai domina. Visa tai lėmė, kad norėjau visiškai atsiduoti darbui. Ši patirtis mane išmokė, kad filmuojantis scenose, reikalaujančiose daug emocijų, reikia visą laiką būti labai budriai ir laikytis griežtos savidisciplinos. Nes vėliau atsiriboti nuo šio būsenos ir grįžti į pradinį tašką be galo sunku. Tai buvo svarbi pamoka, ir džiaugiuosi, kad ji galėjo vykti saugiomis sąlygomis, nes Wojciecho filmavimo aikštelės yra išskirtinės – ten susiformuoja šeima.

Ar „Vestuvės“ buvo gera repeticija prieš Goškos vaidmenį filme „Namie geriausia“?

Be abejonės, ši patirtis man padėjo geriau pasiruošti. Skaitydama scenarijų jau žinojau, kokios mano silpnosios vietos, o prodiuseriai pasiūlė man pagalbą – aktorių trenerės Anos Skorupos konsultacijas.

Tai dar viena nauja profesija po intymių scenų koordinatorių. Kaip vyko jūsų bendradarbiavimas?

Iš tiesų, aktorių treneriai – gana nauja profesija, tačiau pastebiu, kad vis daugiau mano kolegų ir kolegių naudojasi jų pagalba. Nėra trenerių mokyklos, taip pat nėra vienos metodikos, kaip padėti aktoriams kurti vaidmenį, kiekvienas iš jų pats atranda savo technikas ir priemones. Paaiškėjo, kad mudviejų su Ania panašus jautrumas ir interesai, todėl susidraugavome.

Ar teatro mokyklose taikoma Stanislavskio metodika jau nebeveikia? Ar vaidmenys nekuriami per repeticijas su režisieriumi?

Manau, kad Stanislavskio metodas, kai vaidmuo kuriamas pasitelkiant savo emocijas ir patirtis, dažnai sudėtingas, jau tampa praeitimi. Wojciechas daug nerepetuoja – jis orientuojasi į kraštutines emocijas, į tai, kad jos būtų kuo tikresnės, kylančios iš vidaus. Filmuojant „Namie geriausia“ turėjau kaskadininkių repeticijas, to pakako. O su Ania prieš pradedant filmuoti susitikdavau keletą kartų per savaitę. Daug kalbėjomės apie mane ir mano baimes, taigi tai buvo šiek tiek terapinis darbas, skirtas blokadoms įveikti. Taip pat aptarėme scenarijų, o tada jau dirbome griežtai su personažu – kalbėdamosi, įkvėpdamos viena kitą, piešėme Gošką. Perėjome per atskiras scenas, bet nestatėme jų, nes tam yra režisierius, o tikrinome, koks yra konkrečios scenos potencialas, kalbant apie emocijas, kuria linkme tai gali eiti. Vėliau sutelkėme dėmesį į tai, kad stiprios Goškos emocijos nebūtų mano pačios, asmeninės. Kad tai nebūtų tas Stanislavskis, kai aš priverčiu save kažką prisiminti, kad norima emocija įvyktų manyje ir ją išreikštų personažas, nes tada aš lieku su ta patirtimi.

Ania man davė įrankių, kad apsisaugočiau, visada likčiau su personažu, pasitelkčiau vaizduotę ir empatiją, kad sukurčiau emocijas, kurios dėl to nebūtų taip stipriai susijusios su manimi. Tai prilygo lūžiui, todėl, manau, darbas „Namie geriausia“ filmavimo aikštelėje man nekainavo tiek daug. Aktorių visada klausiama, kiek laiko jiems reikėjo išeiti iš vaidmens ir ar tai buvo sunku. Vaidinti Gošką, kurią vyras įvairiai skriaudžia, buvo labai sunkus darbas, bet aš jo nesinešdavau namo.

Tomaszas Schuchardtas, vaidinantis piktadarį, rizikavo, kad dalis žiūrovų jį susies su personažu. Ar aukos vaidmuo aktoriui taip pat kelia riziką?

Aš, vaidinanti šeiminio smurto auką, rizikavau tapti svarbios socialinės problemos atstove ar ambasadore, o esu aktorė, ne aktyvistė. Gaunu daug kvietimų prisijungti prie fondų kaip veidas, dalyvauti susirinkimuose, susitikimuose. Už visus labai dėkoju, bet nesiryžtu, nes nors džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę savo vaidmenimis pasakoti apie dalykus, kurie svarbūs ir man, suteikti jiems matomumą, aš nesu tikra ekspertė, neturiu išsamių žinių. Aktoriai, kaip viešieji asmenys, dažnai laikomi įvairių klausimų specialistais, o aš visada stengiausi, kad mano pasisakymai apie smurtą šeimoje skambėtų tik su filmu susijusiose situacijose.

Taip pat kyla pavojus, kad būsite įsprausta į tam tikrą šabloną: aktorė, kurianti rimtus vaidmenis socialinėse dramose. Neseniai „HBO Max“ platformoje įvyko serialo „Moterų pragaras“, kuriame atliekate pagrindinį vaidmenį, premjera.

Kai perskaičiau „Moterų pragaro“ scenarijų, be to, kad pavadinimas itin iškalbingas (paimtas iš Tadeuszo Boya-Żeleńskio esė), nejaučiau, jog kursiu kažką panašaus į „Namie geriausia“. Taip pat todėl, kad patriarchato ir sisteminio smurto prieš moteris tema yra tiesiog aktuali, deganti ir daugybė kūrinių ją dabar labai įvairiai nagrinėja. Bet taip pat ir dėl to, kad čia veiksmas vyksta XX a. 4-ajame dešimtmetyje, o mano personažas, Helena, yra Goškos priešingybė.

Tai brandi, privilegijuota moteris, mananti, kad jei nešioja kelnes, vairuoja automobilį, yra žurnalo redaktorė ir kartais gali pasijuokti iš savo vyro, ji įkūnija modernumą ir nepriklausomybę. Tokių žmonių ir šiandien netrūksta.

Daugeliu atžvilgių ji tradicionalistė, tikrai ne auka – tai labai kovingas žmogus, nepasiduodantis likimo smūgiams. Be to, dalį to, kas ją ištinka, išprovokuoja pati, nes nėra visiškai tyra persona. Buvo nuostabu vaidinti heroję, kuri nėra vienmatė, seriale, pasakojančime apie moteriškos sąmonės pabudimą. Prisimenu interviu su Brit Marling, puikia aktore ir serialo, kurį dievinu, „The OA“ (2016–2019) bendraautore. Ji sakė, kad nenori vaidinti stiprių moteriškų veikėjų, nes dažniausiai jos būna vienmatės. Tai moteriškos vyrų personažų versijos. O moteriškumas yra sudėtingas, įvairiapusis: vienu metu gali būti auka, kitą akimirką – harpija, o dar kitą – suskilti ir nesugebėti priimti jokio sprendimo. Tokių personažų kine vis dar trūksta. Helena yra būtent sudėtinga, kaip ir kitos „Moterų pragaro“ veikėjos. Taip pat dėl moteriškos komandos – nuo scenarisčių iki prodiuserės Evos Puszczyńskos – niekas nekalbėjo apie moterų patirtis teoriškai.

Dažnai sentimentaliai vaizduojama, sepijos atspalviais nudažyta tarpukario Varšuva čia pasirodo rudos spalvos, šalis tampa fašistinė, moterys turi gimdyti tautos labui.

Seriale yra žiaurių scenų, taip pat daug iš pažiūros nematomo smurto, kaip antai auksinės Helenos vyro Makso, kurį vaidina Mateuszas Damięckis, mintys, kurias galima išgirsti ir šiandien: „Brangioji, prievartavimai vyksta todėl, kad yra vyrai.“ Tačiau serialas yra ir pramoga. Be socialinės tematikos, čia yra ir kriminalinė mįslė bei patrauklūs kostiumai: art deco stiliaus drabužiai ir interjerai, automobiliai. Tikiuosi, kad ši pramoginė pusė ir turtinga estetika paskatins žiūrovus pažiūrėti serialą, o po to apmąstyti jo temą ir užduoti sau klausimą, kaip per šimtmetį pasikeitė Lenkijos moterų padėtis. Pati, peržiūrėjusi visą serialą, jaučiu, kad negalima jam prikišti, jog aptariamos problemos pateikiamos schematiškai ir stereotipiškai. Visų pirma dėl dviprasmiškų herojų moterų, bet ir vyrų personažai turi daugiau nei vieną pusę.

Jūs jau buvote gerai žinoma po „Namie geriausia“, o dabar jūsų veidas puikuojasi „Moterų pragaro“ reklaminiuose stenduose. Kaip jaučiatės būdama vieša asmenybė?

Varšuvoje ramiau, nes čia gyvena daug žinomų žmonių, visi yra pripratę ir nekreipia dėmesio, galima būti palyginti nežinomam. Bet neseniai praleidau keletą dienų Sopote ir buvau šokiruota, nes kasdien mane užkalbindavo keletas žmonių. Nebuvo nieko nemalonaus, tik pokalbiai. Tačiau kai viešbutyje, prieš įeinant į sauną, mane atpažinusi moteris pradėjo pokalbį, pasijutau gana nepatogiai. Esu aktorė, bet niekada nenorėjau, kad aplink mane kiltų sąmyšis, vertinu savo privatumą. Dabar turiu būti matomesnė socialinėse medijose, nes esu įpareigota tai daryti, tačiau stengiuosi nustatyti ribas.

Ar dėl šio žinomumo sulaukiate daugiau vaidmenų pasiūlymų?

Jaučiu susidomėjimą, bet tai nereiškia, kad galiu rinktis iš gausybės vaidmenų. Pirma, kino ir serialų rinka veikia lėtai, antra, vaidmenų 30–40 metų moterims apskritai vis dar nėra tiek daug, o iš tų, kurie yra, ne kiekvienas man tinka. Taigi į savo profesiją žiūriu su nuolankumu. Mane džiugina, kad tarp pasiūlymų, kuriuos gaunu, – ne tik rimtos istorijos, bet ir romantinė komedija, šiek tiek lengvesnis socialinis filmas. Tai man leidžia jausti, kad nepatekau į stalčių su užrašu „tik sunkūs atvejai“. Taigi, ta šviesi Goškos iš „Namie geriausia“ pusė, jos džiaugsmas ir įdomi asmenybė, rodoma pirmame filmo ketvirtyje, buvo pastebėta – tai labai svarbu, vadinasi, žiūrovai, įskaitant kino kūrėjus, jos nemato tik kaip aukos. Būtent to mes ir siekėme.

Parengė I.V.