Kinas
Po pastarojo, gan kritiškai sutikto filmo „Partenopė“ (2024) italų režisierius Paolo Sorrentino grįžta su filmu „Malonė“ („La Grazia“, Italija, 2025). Jame vaidina meistriškasis aktorius Toni Servillo, pažįstamas iš kelių Sorrentino filmų, paskiausio – „Silvio“ („Loro“, Italija, 2018), kuriame Servillo įkūnijo ekstravagantišką politiką Silvio Berlusconi. „Malonėje“ Sorrentino ir Servillo kuria išgalvoto Italijos prezidento Mariano de Sančio, tarnaujančio paskutinius šešis mėnesius iš savo septynerių metų kadencijos, portretą. Visuomenės itin mėgstamas, nuosaikus, diplomatiškas katalikas ir teisininkas, Gelžbetoniu pravardžiuojamas prezidentas, dažniau išlaukdavęs krizių pabaigos, o ne jas aktyviai spręsdavęs, susiduria su dviem (nors iš tikrųjų su trimis) dilemomis, kurios lems jo įvaizdį palikus valstybės tarnybą: ar pasirašyti eutanazijos įstatymą ir suteikti malonę dviem žmonėms, nužudžiusiems savo antrąsias puses. Eutanazijos įstatymo svarstymas teisiškai ir etiškai susipina su malonės prašymais, nes abu nuteistieji argumentuoja žmogžudystę kaip eutanazijos atlikimą savo antrosioms pusėms. O prezidentui šios dilemos įgyja emocinį svorį ir kuria filmo moralinių pasirinkimų intrigą. „Kam priklauso mūsų dienos?“ – klausia prezidento dukra Dorotėja (Anna Ferzetti) ir šis klausimas, pakartotas kelis kartus, tampa filmo ašimi.
Malonės sampratos aspektai – kaip teisinio akto, kaip krikščioniško principo ir kaip moralinės dilemos – pinami į reikšminį voratinklį, tyrinėjant iškylančius konflikto momentus (pavyzdžiui, kito kančios nutraukimo ir gyvybės šventumo). Gal Sorrentino kartais tai daro šiek tiek schematiškai, tačiau nepameta emocinio branduolio, susijusio su prezidento išgyvenama egzistencine krize. „Būti lengvam“, – tokį troškimą keliskart filme išreiškia prezidentas, kuris nuo žmonos mirties prieš maždaug aštuonerius metus jaučia laiko naštą ir aistros gyvenimui nuslopimą. Pavadinimo itališkame originale la grazia atsispindi kita reikšmė šalia malonės kaip atleidimo sampratos: tai yra gracija – elegantiškas ir besvoris buvimas, tiksliau, troškimas, kad sukaupti metai, pasirinkimai (ir netgi nepasirinkimai) nebeslėgtų ir vėl būtume „švarūs“. „Vėl“, žinoma, yra greičiau melancholiška iliuzija, bet dėl to troškimas netampa mažiau svarbus. Pavyzdžiui, kol prezidentas baiginėja savo kadenciją, kosmose paskutinius mėnesius misiją atlieka astronautas. Per vaizdo skambutį, kai sutrinka garsas, prezidentas stebi plūduriuojantį astronautą ir ilgisi šio nesvarumo būklės, kai staiga astronautas išverkia vieną vienintelę ašarą ir iš jos, didžiam prezidento suglumimui, pasijuokia. Ši scena paveikiausiai perteikia tikrąją prezidento dilemą: ne kaip senstant išsaugoti ar pasiekti lengvumo graciją, o ką reiškia trokšti gracijos, tačiau sykiu neužčiuopti jos prigimties.
Pranešimuose spaudai apie filmą skaičiau, kad Sorrentino norėjęs sukurti portretą prezidento, kuris nesiveržia į sceną, nevaldo impulsyviai, nepamina savo sąžinės dėl galios. Tai prezidentas, kuris yra teisės ir teisingumo, o ne pramogų pasaulio ir net politikos (kai šios sritys šiais laikais apmaudžiai tampa vis labiau neatskiriamos) atstovas. Sorrentino žodžiais, toks, „koks politikas turėtų būti“. Tačiau kada biurokratinis lėtumas tampa delsimu ir asmeninio neveiksnumo priedanga, atsisakant pripažinti, jog pasirinkimų našta tuomet permetama kitiems (prezidento atveju – jo dukrai Dorotėjai)? Tai itin aktuali tema šiomis dienomis, kai viename spektro gale turime politikus, besivadovaujančius trampizmo asmenybės kulto principais, kad ir pačioje Italijoje – premjerę Giorgią Meloni; o priešingoje spektro pusėje turime Senojo Žemyno biurokratus, stokojančius politinės valios ir ryžto, paskendusius begaliniuose svarstymuose ir naiviai besitikinčius „pralaukti“ visas krizes. Pakanka užmesti žvilgsnį į savo kiemą. Tad, nepaisant išreikštų idealistinių Sorrentino intencijų (ir tai tik filmui į naudą) ir tikrai charizmatiškos Servillo vaidybos, filmas suveikia kaip kritika dviem jau aptartais frontais dėl Mariano de Sančio nevienareikšmio ir niuansuoto portreto. Nerealaus pasaulio idealas ir sykiu mūsų neidealaus pasaulio realybė.
Visiškai netikėtai „Malonė“ ir prezidento personažas man priminė Peterio Sellerso vaidmenį 1979-ųjų filme „Buvimas ten“ („Being there“, rež. Hal Ashby) – tai amerikiečių kultūrinė ir politinė satyra apie protiškai sutrikusį žmogų, „plūduriuojantį“ per savo ir kitų gyvenimą, kuris paveikia juos iš esmės savo neveiksnumu. Netgi filmo pabaiga sutampa su „Malonės“ – ir Sellersas, ir Servillo pradeda levituoti, pastarasis įsivaizduojamoje kosminėje stotyje. O dar ironiškiau, kad Sorrentino pakartoja tą pačią klaidą kaip ir (nors šiaip genialus) „Buvimas ten“ – pabaigos scenos poetišką grožį pakerta komiška, bet, mano požiūriu, nereikalinga scena ir juo labiau nereikalingi vieno sakinio tolesnio personažų likimo nupasakojimai. Šie atrodo kaip kompensacija to, ko galbūt nebespėta nufilmuoti, o ne turiningas papildymas.
Kritiškiau atsiliepiant, formos ir turinio santykis kartais kėlė abejonių, kiek tikslingai jie išpildo ir papildo vienas kitą. Operatorės darbas elegantiškai žavus, o garso takelis – gan ekscentriškas, įkvėptas „The Prodigy“ stiliaus elektronikos. Momentais jis efektingai perteikia Sorrentino savitą maksimalizmą, pavyzdžiui, Portugalijos prezidento vizito scenoje, tačiau kitais atvejais lieka neaišku, kokią emociją bando iškomunikuoti. Net sukirba įtarimas, ar pats Sorrentino nebando padaryti filmo labiau jaunatviškai stilizuoto, pabūgęs, kad filmo subjektas – vyresnio amžiaus prezidentas – ir lėtas, kontempliatyvus tonas bus matomas kaip „seniukiškas“? Nepaisant šių kelių abejonių, manau, kad „Malonę“ verta žiūrėti ir vis pakartoti sau klausimą – kam priklauso mūsų dienos? Atsakymas gali būti akivaizdus, bet žinoti atsakymą ir jį suprasti nėra tas pats.
