Iš Rytų nieko naujo?

Saulės Bliuvaitės filmas „Akiplėša“ šiuo metu rodomas Vokietijos ir Prancūzijos kino teatruose. Pasirodė ir recenzijų – įdomu, kaip jį vertina užsienio kritikai. Mat Lietuvoje tarp kritikų kilo šioks toks apsistumdymas, kaip derėtų „Akiplėšą“ suvokti. Tai paskatino svarstymus apie skirtingas kritikų mokyklas ir kartas, kas, bent jau mano kuklia nuomone, skamba kaip iš piršto laužtas reikalas (kino kritika užsiima pernelyg margas pulkas žmonių, kad būtų galima kalbėti apie kažkokias mokyklas; o kartos argumentas dažniausiai pasitelkiamas, kai tavo nuomonė nesutampa su kieno nors kito), ar elementarų moralizavimą – tikrą nacionalinę pasiją. Tad pažvelkime, kaip „Akiplėšą“ traktuoja vokiečių, prancūzų ir kitų šalių kritikai.

„Le Monde“ kritikas Borisas Bastide’as filmą vertina palankiai ir teigia, kad „Akiplėša“ žymi perspektyvios režisierės gimimą. Pasak jo, „Akiplėša“ (tarptautinis pavadinimas „Toxic“ – „Toksiška“) turi dvi siužetines gijas: vienoje abi herojės atlieka daugybę formalumų ruošdamosi modelių mokyklos atrankai, o kitoje jos klaidžioja po apleistas vietas. Bastide’as atkreipia dėmesį, kad aplinka filme yra savarankiškas personažas. Jaunų merginų ateities nebuvimas tiesiogiai atsispindi grėsmingoje betono ir plieno aplinkoje, kurią jos bando paversti prieglobsčiu ar žaidimų aikštele ir iš kurios svajoja vieną dieną ištrūkti. Ši trintis tarp įkalinimo ir išsilaisvinimo idėjos ryški visame filme – pradedant režisūra, kai bendrus kadrus, kuriuose herojės yra tik vienas iš elementų, keičia iš arti nufilmuoti kadrai.

Bastide’as taip pat teigia, jog vienas didžiausių „Akiplėšos“ laimėjimų yra tai, kad filmas neapsiriboja savo pavadinimo programa. Nors Bliuvaitė įžvelgia toksiškumą kraštovaizdyje, santykiuose, vyriškume ir grožio standartuose, ji neatsisako suteikti savo herojėms ryžto ir nesiekia jų nubausti už laisvę, kurią jos išdrįsta prisiimti. Galiausiai kritikas prieina išvadą, kad „Akiplėša“ – tai žavus standartų iškraipymas, išryškinantis daugelio nuo normos nutolusių kūnų grožį. „Saulei Bliuvaitei patinka šokis, švelnumas, džiaugsmas, užsidegimas, svajonės, rizika, grubumas ir nukrypimai, o ne suvaržyti kūnai ir gražios, paklusnios merginos, kurios mįslingai šypsosi į kamerą. Tikėkimės, kad šį nepagarbos skonį ji išlaikys dar ilgai“, – taip savo recenziją baigia Bastide’as.

„Cahiers du Cinéma“ kritiko Elie Bartino vertinimas griežtesnis: jis rašo, kad filmas „buksuoja“. Pasak jo, „Akiplėšos“ paradoksas – priešprieša tarp režisierės žvilgsnio ir jos intencijų. Kai dominuoja pirmasis, ekranas atgyja. „Tai bendri miestelio planai, kuriuose žmonės sustingsta, o debesys visu greičiu plaukia per dangų. Kūnai, kuriems gresia įstrigti šiame niūriame pasaulyje, bando sulaužyti kadro fiksaciją, išsiverždami iš jo visai kaip tas automobilis, „dreifuojantis“ ratu stovėjimo aikštelėje. Kai viršų paima žinutė, užgoždama pasakojimą, švelnus stebėjimas virsta įžeidžiu vujarizmu su sadistiniais polinkiais. Ilgi stambūs planai rodo merginų peštynes arba į liežuvį duriamą adatą auskarui įverti, o mechanizuoti kūnai vaikščiojimo pamokose filmuojami iš priekio arba viršaus, kad sustiprintų industrinę iliuziją. Žmonės tampa mašinomis, kurių egzistencija priklauso tik jais žaidžiančiai režisierei. Saulei Bliuvaitei įdomu ne tiek tai, kad dėl grožio reikia kentėti, kiek tai, kad grožis bus paaukotas tų, kurie turi galios jį valdyti. Galios, kuria ji galiausiai piktnaudžiauja. „Akiplėša“ daugiau mėgaujasi nei demaskuoja; ji pateisina savo pavadinimą ir palieka mus lengvai negaluojančius“, – rašo Bartinas.

Vokiečių kritikas Michaelis Kienzlis portale „Filmdienst“ atkreipia dėmesį, kad „Akiplėšą“ jungia „ne įprasta istorija, o svajonė apie geresnį gyvenimą. Filme dažnai susipina nuotrupos, kurios išlieka fragmentiškos ir kartais šiek tiek mįslingos. Be socialiai kritiško požiūrio ir kartais kiek per daug ambicingo stiliaus, ne visada aišku, ko iš tikrųjų siekiama filmu. Lieka nežinia, kas būtent čia yra „toksiška“. Pasak Kienzlio, filmas labiau įsimena, kai nebando priblokšti, pavyzdžiui, kai po improvizuoto vakarėlio miške Kristina pataria kitai mergaitei tik apsimesti, jog geria iš paduodamo butelio, kad vis tiek galėtų apsiginti, jei būtų užpulta. „Tačiau net jei „Akiplėšos“ forma kartais pernelyg įkyri, o pasakojimas per daug laisvas, Saulės Bliuvaitės perdėtame realizme yra žavių akimirkų“, – teigia kritikas. Jis filmą įvertino trimis su puse žvaigždutės iš penkių.

Maxi Braun žurnale „epd Film“ teigia, kad „Akiplėšos“ vizualiniai sprendimai, aplinka ir šaltas pasakojimo stilius sąmoningai skiriasi nuo tipiškų filmų apie brendimą. „Tačiau distancijuotas žvilgsnis, kurį Bliuvaitė nukreipia į savo personažus, neapsieina be problemų. Menkai apsirengusios merginos ne kartą eksponuojamos ilguose kadruose beveik kaip tableaux vivant. Taip tik atkartojamas vyriškas žvilgsnis, užuot jį kritikavus. Modelių mokyklos direktorės motyvai savanaudiški, tačiau ji pati išlieka pernelyg blanki, kad būtų tikra antagonistė. Tai pat vaikinai, skatinantys Kristiną ir Mariją vartoti narkotikus bei alkoholį, yra beveidžiai mafiozai.“

Pasak kritikės, „Akiplėša“ vengia priartėti prie savo personažų, todėl sunku su jais susitapatinti, ir tai nėra jaunų aktorių Vestos Matulytės ir Ievos Rupeikaitės, kurios puikiai įkūnija šias dvi skirtingas trylikametes, kaltė. Braun rašo, kad norėtųsi, jog filmas herojėms leistų daugiau savęs įprasminimo akimirkų, užuot iš tolo ir kartais atsainiai stebėjus, kaip jos daro klaidas ir kenkia sau. Net jei pabaiga leidžia manyti, kad vasaros pabaigoje jos šiek tiek labiau susitaikė su savimi.

Ana Grgić ir Antonis Lagarias straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Iš Rytų nieko naujo“, kuris publikuotas internetiniame žurnale „East European Film Bulletin“, atkreipia dėmesį į Bliuvaitės pasitelkiamus stereotipus. Autoriai teigia, kad po Berlyno sienos griūties dauguma tarptautiniuose festivaliuose rodomų Rytų Europos filmų paprastai vaizduoja žmones, gyvenančius sunkiomis socialinėmis ir finansinėmis sąlygomis. Skurdas, nusivylimas, migracija, politinis nestabilumas, karo traumos ir noras pabėgti iš tokio pasaulio tapo įprastais pasakojimo tropais. Pasak jų, panašiu keliu eina ir Bliuvaitės „Akiplėša“: „Filmas remiasi asmenine režisierės patirtimi, kad atskleistų, kaip toli gali nueiti paauglės merginos, norėdamos pabėgti iš beviltiško (ir akivaizdžiai nykstančio) miestelio be ateities. Filmo veiksmas vyksta skurdžiame, postindustriniame priemiestyje, kurį žiūrovai, neturėdami tikslių duomenų apie jo vietą, gali lengvai priskirti „kažkur“ Rytų Europoje.“

Grgić ir Lagarias taip pat teigia, kad filmo dėmesys estetikai, apšvietimui, kadravimui ir spalvoms rodo aiškų ketinimą patraukti plačiąją auditoriją, o tai filmui akivaizdžiai pavyko, kaip liudija Lokarno apdovanojimas. „Akiplėša“ yra gero tempo ir pateikia istoriją, galinčią patraukti žiūrovų ir žiuri narių dėmesį, taip pat ją pagrindžiančią estetiką. Tačiau tam reikėjo paaukoti sudėtingesnę ir įdomesnę politikos bei visuomenės viziją, o vietoj to pasikliauti Rytų Europos kine dažnai matomu lokalaus vs globalaus dinamika. Šia prasme „Akiplėšos“ siužetas ir stilius atrodo pernelyg pažįstami, kad padarytų ilgalaikį įspūdį, bent jau kalbant apie politinę žinutę, kurią filmas siekia perteikti. Galiausiai atrodo, kad „Akiplėša“, pateikdamas lengvai virškinamą pasakojimą, atitinkantį lūkesčius apie Rytų Europos kiną ir stiprinantį „vakarietiško“ pranašumo jausmą, yra skirtas Vakarų ir tarptautinei festivalių auditorijai. Todėl mes, kino kritikai ir kinomanai, turime savęs paklausti, koks vaidmuo tenka „Vakaruose“ įsikūrusiems aukšto lygio A kategorijos kino festivaliams, tiražuojantiems tokius lengvai vartojamus Rytų Europos naratyvus, kartojantiems jau matytas temas ir nekvestionuojantiems politinių ideologijų bei pokolonijinės tikrovės, kuri prisideda prie dabartinės situacijos“, – taip tekstą baigia kritikai.

Parengė I. V.