Divų metai

81-ojo Venecijos kino festivalio „Auksinis liūtas“ atiteko Pedro Almodóvaro dramai „Kitas kambarys“ („The Room Next Door“, Ispanija, JAV), kurioje Tilda Swinton ir Julianne Moore vaidina dvi drauges, susiduriančias su savo mirtingumu. Isabelle Huppert vadovaujama žiuri pademonstravo prielankumą ir tokiems nerangiems kūriniams kaip Brady Corbeto „Brutalistas“ („The Brutalist“, JAV, D. Britanija, Vengrija) ar politiškai aktualiems filmams, pavyzdžiui, Walterio Salleso „Aš vis dar čia“ („Ainda Estou Aqui“, Brazilija, Prancūzija, Ispanija).

Kiekvienas reikšmingas režisierius sąmoningai ar ne stengiasi sukurti bent vieną filmą dviem pagrindinėmis temomis – meilės ir mirties. Almodóvaras visada kūrė filmus apie meilę, bet kartais atrodo, kad šią temą paprasčiausiai išsėmė kažkur ties „Pasikalbėk su ja“ (2002) etapu. Į mirtį iš pradžių žvelgė žaismingai, pasitelkęs žanrą, pavyzdžiui, ankstyvajame „Matadore“ (1986), paskui tapo rimtas filme „Viskas apie mano mamą“ (1999), dar rimtesnis – „Skausme ir šlovėje“ (2019). „Kitas kambarys“ kalba apie neišvengiamos mirties baimę ir jos įveikimą. Ne per stoicizmą ar humorą (jo filme beveik nerasime, o tai nebūdinga Almodóvarui), bet per užuojautą, empatiją. Rūsti elegija apie mirtį virsta tylia ode draugystei.

Almodóvaras pirmą kartą sukūrė filmą, kuriame režisūriniai sugebėjimai mažiau svarbūs nei aktorių talentas. „Kitas kambarys“ vienareikšmiškai yra aktorių filmas, pačia kilniausia šio žodžio prasme. Dar niekada Swinton nevaidino su tokiu atsidavimu, bebaimiškumu, atvirumu. Moore rodo kitokios savybės stebuklus – jos herojė turi labai mažai ką pasakyti, dažniau klausosi, bet daro tai taip jautriai ir dėmesingai, kad tampa idealia žiūrovo tarpininke, susiejančia jį su drama. Būtent dėl Moore „Kitas kambarys“ tampa filmu ne tik apie mirtį, bet ir apie draugystės prigimtį – nesavanaudišką savanorišką ryšį tarp žmonių, kuris net ir beviltiškoje situacijoje suteikia vaiduokliškos vilties.

Nepaisant temos, „Kitas kambarys“ anaiptol nėra širdį glostanti drama. Priešingai, emocijos čia prislopintos. Almodóvarą domina kiekvieno žmogaus teisė į orią mirtį, kurią iš herojės bando atimti pati pasaulio tvarka. Filmo idėjinė šerdis – etinis ir politinis eutanazijos klausimas. „Lydėti kitą žmogų paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis – didelis įgūdis. Tam reikia pagarbos, tolerancijos, švelnumo. Empatijos, kurios šiandien taip trūksta daugeliui politikų. Filmas nėra politinė deklaracija. Tai kreipimasis į žmogiškumą. Už kiekvieno žmogaus teisę gyventi ir mirti be kančių“, – sakė Almodóvaras.

81-asis Venecijos festivalis greičiausiai įeis į istoriją kaip didžiųjų kino divų šventė. Po to, kai 2023 m. dėl JAV aktorių streiko ant raudonojo kilimo buvo palyginti ramu, šiemet tokios žvaigždės kaip Angelina Jolie („Marija“, rež. Pablo Larraín, Italija, Vokietija, Čilė, JAV), Cate Blanchett („Atsakomybė“, rež. Alfonso Cuarón, D. Britanija, JAV) ir Nicole Kidman („Babygirl“, rež. Halina Reijn, Nyderlandai, JAV) užtikrino, kad gerbėjų plojimai būtų aistringi.

Nicole Kidman pelnė geriausios aktorės apdovanojimą už vaidmenį erotinėje dramoje „Babygirl“. Filme ji vaidina iš pažiūros nepriekaištingą įmonės vadovę. Biure ją gerbia ir myli, ji turi puikią šeimą, jos vyras (Antonio Banderas) – švelnus ir dėmesingas. Viskas sugriūva per vieną naktį, kai įmonėje pasirodo įžūlus stažuotojas (Harris Dickinson), kuris galėtų būti Kidman veikėjos sūnus, ir su skandalingu atkaklumu pradeda prie jos priekabiauti. Galiausiai herojė išlaisvina visus troškimus, kuriuos bijojo sau pripažinti. Nusistovėjęs gyvenimas plyšta per siūles, o moteris net išdrįsta prisipažinti vyrui, kad niekada nėra patyrusi su juo orgazmo.

Nepaisant kritikos pačiam filmui, daugelis sutinka, kad Kidman vaidyba – nepriekaištinga. Aktorė visada pasižymėjo nepaprasta drąsa. Kine ji pasirodė kaip geismo objektas dar Guso Van Santo filme „Mirti dėl...“ (1995) ir Kubricko „Plačiai užmerktose akyse“ (1999), vėliau – Lee Danielso „Laikraštininke“ (2012) ir Yorgoso Lanthimoso „Šventojo elnio nužudyme“ (2017). „Babygirl“ jai pagaliau buvo suteikta galimybė suvaidinti subjektą. „Tik su moterimi režisiere gali rimtai aptarti ir repetuoti orgazmą“, – teigė Kidman.

Daugelyje festivalio filmų buvo ryški demokratijų trapumo, viliojančios dešiniosios ideologijos galios ir smurto, kurį XX a. sukėlė diktatūriniai režimai, tema. Nuo Andreso Veielio „Riefenstahl“ (Vokietija) iki Joe Wrighto serialo „M: Šimtmečio sūnus“ („M - Il figlio del secolo“, Italija, Prancūzija), kuriame pasakojama apie Benito Mussolini iškilimą.

„Sidabrinį liūtą“ už geriausią režisūrą pelnė Brady Corbeto „Brutalistas“ apie išgalvotą vengrų kilmės žydų architektą (Adrien Brody), išgyvenusį per Holokaustą ir emigravusį į JAV, tačiau patekusį į kapitalizmo pinkles.

Deja, „Brutalistas“ – tai tuščių ambicijų triumfas. Galbūt taip atrodytų „idealus festivalio filmas“, jei tokį sukurti būtų patikėta dirbtiniam intelektui. Filmas nufilmuotas 70 mm juostoje ir trunka tris su puse valandos, viduryje pertraukiamas penkiolikos minučių tuščio ekrano, žiūrovus paliekant svarstyti, ar tai techniniai trukdžiai, ar kūrybinis sumanymas. Atrodo, Corbetas siekė sukurti kuo manieringesnį filmą, tikėdamasis, kad radus tinkamą formą turinys joje gims savaime. „Brutaliste“ režisierius sukaupė daugybę ambicijų ir klišių. Be abejo, istorija apie palūžusį, kankinamą genijų ir žiaurų pasaulį, abejingą jo neramios sielos problemoms, yra itin asmeniška.

Prizas už geriausią scenarijų atiteko filmo „Aš vis dar čia“ autoriams Murilo Hauseriui ir Heitorui Loregai. Filme jaudinančiai ir intelektualiai per vienos šeimos istoriją pasakojama apie karinės diktatūros laikotarpį Brazilijoje.

Tarp apdovanotųjų – ir Vincent’as Lindonas, pripažintas geriausiu aktoriumi už vaidmenį Muriel Coulin ir Delphine Coulin dramoje „Tylus sūnus“ („Jouer avec le feu“, Prancuzija, Belgija). Filmas pasakoja apie tėvą ir du beveik suaugusius sūnus, tarp kurių atsiveria lemtinga takoskyra, kai vienas iš jaunuolių prisijungia prie dešiniųjų ekstremistų grupuotės. Lindonas vaidina tėvą, darbininką. Šis nori ištraukti sūnų iš ekstremistinės grupės, bet jam pritrūksta žodžių su juo pasikalbėti. Jis nesupranta sūnaus susižavėjimo nacionalistine ideologija šaknų, o kuo labiau sūnus jaučiasi klausinėjamas ir puolamas, tuo labiau užsidaro savyje.

Parengė I. V.