Visi „Interesų zonos“ žiūrovai turėtų pamatyti šią kino klasiką
Viena labiausiai sukrečiančių šių metų juostų – Jonathano Glazerio istorinė Holokausto drama „Interesų zona“ (2024) – mezga įdomų dialogą su garsia Čekoslovakijos juodojo humoro satyra „Kremuotojas“ („Spalovač mrtvol“, 1969). Nors filmus skiria daugiau nei penkiasdešimt metų, juos sieja blogio tema. Pagal Ladislavo Fukso romaną sukurtą kino klasiką gegužės 12, 19 ir 26 d. kviečia pamatyti „Skalvijos“ kino centras.
„Kremuotojo“ veiksmas vyksta 4-ojo dešimtmečio Prahoje. Karelas Kopfrkinglas, sentimentalus krematoriumo darbuotojas, tiki, kad kremavimas yra šventa jo misija, o įkvėptas budizmo teigia, jog mirtis yra tikriausias išsivadavimas iš žmogiškųjų kančių. Užsikrėtęs antisemitinėmis idėjomis Kopfrkinglas fanatiškai susitapatina su tariama savo vokiška kilme ir pats imasi įgyvendinti ambicingą geresnės ateities viziją.
„Interesų zonoje“ Aušvico koncentracijos stovyklos komendantas Rudolfas Hoesas su žmona Hedviga sau ir savo vaikams kuria svajonių gyvenimą čia pat už stovyklos sienos. Žodžiais ir vaizdais nenusakomas smurtas tiek idiliškus namus, tiek žiūrovą pasiekia tik fone nuolat lydinčių vaiduokliškų balsų pavidalu. Kaip ir „Kremuotojas“, J. Glazerio darbas taip pat paremtas literatūros kūriniu – rašytojo Martino Amiso romanu.
„Skalvijos“ programų vadovė Eglė Maceinaitė sako, kad įdomu pasižiūrėti ir palyginti šiuos du filmus.
„Šiame filme satyriškai, sutirštintai, tiesmukai rodomas žmogus, kuris kaip tuščias indas, be jokio filtro sugers visas idėjas, padėsiančias pasiekti savo tikslų. Net jeigu dėl to reikėtų paaukoti artimiausius žmones. Filmo humoras juodas – pavyzdžiui, gyvūnas čia garbinamas, o žmogus matuojamas matematiškai, pagal karsto dydį. Filme epizodiškai vis pasirodo keista porelė, jiedu nuolat pykstasi, stebisi, nesupranta – paradoksaliai jie atstovauja žmogiškumui, kai Kremuotojo saldi šypsena tampa vis atgrasesnė. Manau, šį filmą dar įdomiau pamatyti pasižiūrėjus Jonathano Glazerio „Interesų zoną“ – kaip dar vieną blogio studiją, ir nors priėjimas čia kiek kitoks, visgi atsikartoja panašūs motyvai, veidmainystė, idilė, žydinčios gėlės, už kurių slepiasi kita tikrovė“, – lygina ji.
„Interesų zonos“ anonsas: https://youtu.be/r-vfg3KkV54
Tiek „Interesų zonoje“, tiek filme „Kremuotojas“ pagrindiniai personažai yra vidurinės grandies dalys – ne vadovai, o vykdytojai, pavaldiniai, turintys viršininkus. Abu profesionaliai, pareigingai atlieka savo darbą, kuris siejasi su mirtimi. Karelui tai yra sielų gelbėjimas nuo žemiškų kančių, Rudolfui Hoesui – logistinis ir architektūrinis iššūkis, kurį reikia išspręsti. Veikėjų motyvacija – statusas, šeimos gerovė. Ir nors viešai jie dedasi esantys idealūs šeimos vyrai, juodu sieja ir neištikimybė, daranti žmogiškesniais.
Makabriška, bauginanti, trikdanti, tamsi ir aktualumo nepraradusi J. Herzo satyra dažnai pristatoma kaip visų laikų geriausias Čekoslovakijos kino filmas. Tai – kompleksiškas kūrinys: iš vienos pusės – psichologinė siaubo komedija, iš kitos – socialinis komentaras. Režisierius rodo Čekoslovakijos visuomenės moralinį nuosmukį autoritarinio režimo sąlygomis. K. Kopfrkinglio istorija rodo, kaip įtakingas asmuo patenka į ideologijos spąstus ir praranda moralę, tuo tarpu visuomenė lieka pasyvi ir neveiksni, leisdama nacizmui plisti.
Vienas lankomiausių filmų buvo uždraustas
J. Herzas gimė 1934 m. dabartinėje Slovakijoje žydų šeimoje. Vaikystėje buvo išsiųstas į Ravensbriuko koncentracijos stovyklą. Ši tamsi žymė atsispindėjo ir jo kūryboje – Herzas mėgo žanrinį kiną, ypač – siaubo, tamsius, makabriškus elementus ir temas, juodąjį humorą.
Aktyvus kino bendruomenės narys nebuvo tapatinamas su Čekoslovakijos Naujosios bangos kūrėjais, kurie mokėsi FAMU (režisūros Herzas mokėsi dukterinėje įstaigoje DAMU). Jautėsi atskirtas nuo šio judėjimo – jo žodžiais tariant, buvo laikomas „lėlininku, ne režisieriumi“. Viena iš priežasčių galėjo būti tai, kad Herzas vengė atvirai socialinių ir politinių temų, būdingų Naujosios bangos filmams. Išimtimi tapo antras režisieriaus pilnametražis darbas „Kremuotojas“.
„Kremuotojo“ anonsas: https://youtu.be/yMOT553AyAE
„Kremuotojas“ pasirodė 7-ajame dešimtmetyje kaip ir tokie žinomi filmai kaip „Nakties deimantai“ (rež. Jan Němec, 1964), „Saulutės“ (rež. Vera Chytilova, 1966) ir „Marketa Lazarova“ (rež. František Vlačil, 1967). Šiuo laikotarpiu Čekoslovakijoje kino kūrėjai galėjo kurti laisviau.
Filmo premjera įvyko po Prahos pavasario nuslopinimo. Juosta iškart tapo populiari – 1969 m. Čekoslovakijoje buvo trečioje vietoje pagal žiūrovų lankomumą. 1973 m. komunistų partijos įsakymu „Kremuotojas“ buvo uždraustas ir į kino ekranus sugrįžo tik 1989-aisiais.
Nors dėl šios juostos Herzui kilo sunkumų kuriant tolimesnius filmus, jis tapo svarbiu proveržiu jo karjeroje, kuri vystėsi sėkmingai. Dalis autoriaus darbų tapo kultiniais.
L. Fukso romano „Lavonų degintojas“ ekranizacija Kino klasikos vakaruose bus rodoma tris sekmadienius iš eilės – gegužės 12 d. filmą pristatys kino kritikė Neringa Kažukauskaitė, gegužės 19 d. – kino kritikė Izolda Keidošiūtė, o gegužės 26-ąją – kino kritikas Narius Kairys. „Interesų zonos“ seansai vyks gegužės 9, 16, 18 d.
Nuo 2014 metų „Skalvijos“ kino centras rengia pasaulio kino klasikos rodymus Vilniuje ir kituose miestuose. Filmus pristato kino kritikai, autorinius filmų plakatus kuria dizaineriai.
