Ar fašizmas gali sugrįžti?

„Priešingai, nei atrodo, fašizmas nebuvo vien tik Vokietijos reiškinys. Verta pamąstyti, ar mums negresia pavojus jį pakartoti“, – sako aktorė Sandra Hüller, sukūrusi vaidmenis „Kryčio anatomijoje“ bei „Interesų zonoje“ ir atsidūrusi 2023–2024 m. kino sezono dėmesio centre.

Pateikiame Januszo Wróblewskio pokalbio su aktore, publikuoto savaitraštyje „Polityka“, fragmentus.

 

Visi apie jus kalba kaip apie didžiausią sezono žvaigždę.

Malonu, bet man tai nelabai rūpi. Po „Tonio Erdmano“ (2016) sėkmės taip pat kilo triukšmas, daviau kelis interviu, ir šešerius metus buvo tyla. Po to nieko neįvyko. Net ir dabar, kai du mano mėgstami filmai, kuriuose atlikau pagrindinius vaidmenis, laimėjo svarbiausius Kanų kino festivalio prizus, daugelis žmonių mane vis dar menkai prisimena. Tai išmokė į tokias spekuliacijas žiūrėti labai atsargiai. Šlovė ateina staiga ir taip pat greitai praeina.

 

Dauguma aktorių to siekia.

Kai esi pripažintas, gali būti lengviau. Gaunate daugiau pasiūlymų, bet ne visada įdomių. Dėl kelis mėnesius trukusių streikų daug puikių aktorių negalėjo reklamuoti savo filmų. Esu vokietė, dirbu Europoje, manęs nesaistė Amerikos profsąjungų taisyklės. Galėjau duoti interviu, todėl turėjau tam tikrą pranašumą. Tai dariau tik tada, kai tikrai reikėjo, nes man patinka bendrauti su žurnalistais, bet viešumos nemėgstu.

 

Ar buvo sunku kurti populiarios rašytojos, kaltinamos vyro nužudymu, vaidmenį filme „Kryčio anatomija“?

Su Justine Triet pirmą kartą dirbau kuriant „Sibilės viliones“ (2019), filme atlikau antraplanį isteriškos režisierės vaidmenį. Šį kartą Triet scenarijų rašė specialiai man, net davė herojei mano vardą. Tačiau perskaičiusi jį turėjau daug abejonių. Mane užvaldė vaizduotė, į vaidmenį įdėjau per daug savęs. Iš scenarijaus nebuvo aišku, kas tragedijos kaltininkas. Nors viskas sukasi apie tyrimą, prisipažinimus, teismą, o tai turėtų padėti lengviau įminti mįslę, man nebuvo aišku. Ar vyras iškrito pro langą dėl nelaimingo atsitikimo, ar jam kas nors padėjo? Pasipylus šūsnims faktų ir aplinkybių, inkriminuojančių heroję, spaudžiau paaiškinti. Triet šyptelėjo, vengdama deklaracijų. Ji taip ir neatskleidė, ką apie tai mano. Prispausta prie sienos, patarė man vaidinti taip, tarsi moteris būtų nekalta. Gerai, bet ką tai reiškia? Ji kalta, bet aš turiu apsimesti, kad nekalta? Kaip suprasti šį patarimą? Kaip man juo pasinaudoti?

 

Jūs, kaip ir žiūrovai, jautėtės sutrikusi.

Tuomet supratau, kad filmas visai nebūtinai turi būti apie tai, „kas nužudė“. Tiesiog analizuodamas elgesį, klausydamasis, ką herojė sako gindamasi, dėliodamas tolesnę informaciją apie jos santuoką ir santykius, kiekvienas – taip pat ir aš – turi pats nuspręsti, kas ir kodėl įvyko. Priklausomai nuo to, kaip keisis žmogaus požiūris, emocijos herojės atžvilgiu, tokį atsakymą jis ir pasirinks.

 

Šį dvilypumą galima matyti beveik visą laiką. Iš veikėjos sklinda tikrumas, kad ji yra už bet kokio įtarimo ribų, tačiau kartu ji neatrodo kaip gedinti žmona ir motina, o tai neabejotinai veikia jos nenaudai.

Man esminis filme keliamas klausimas yra ne apie herojės kaltę, o apie galią ir nepriklausomybę santuokoje – kokia erdvė lieka partneriui. Nelygus vaidmenų pasiskirstymas, sutuoktinių varžymasis įžiebia rimtesnius konfliktus. Kai vyras, taip pat literatas, per virtuvės ginčą skundžiasi, kad jaučiasi negerbiamas, kad be reikalo pasiaukojo, tai yra kad jo karjera nesiklostė taip ryškiai kaip jos, jis sulaukia griežtos replikos. Mano herojė šaukia už jo nesėkmes ir skausmą neprisiimanti jokios atsakomybės. Kiekvienas savo nesėkmių naštą turi nešti pats.

 

Už klaidas retai būna atsakinga tik viena pusė.

Iš tiesų, tai nėra paprasta. Ji stipresnė, ji pasirenka „vyrišką“ strategiją. Tvirtina neturinti ko slėpti, o paskui matome, kad ji kažką nutyli, nesako visos tiesos, bando manipuliuoti. Jos vadinimas feministe nieko nepaaiškina. Žiūrovas tikriausiai taip pat negali jos perprasti.

 

Ar jums patinka vaidinti tokius šaltus, atstumiančius personažus?

Jie visai nėra tokie. Neseniai vėl žiūrėjau „Kryčio anatomiją“ ir galvojau, kuriuo momentu personažas sudaro įspūdį, kad yra šaltas. Tikrai nežinau, iš kur tokia nuomonė. Nes, užuot puolusi į neviltį, ji nuosekliai laikosi faktų? Nes yra aštraus proto? Nes ne visiems šypsosi?

 

Aušvico koncentracijos stovyklos komendanto Rudolfo Hösso žmonos Hedwigos, kurią vaidinote filme „Interesų zona“, kaltė neginčijama.

Susidurti su jos personažu buvo didžiulis iššūkis. Iš pradžių net atsisakiau vaidmens. Mano reakcija buvo grynai fizinė: pasidarė bloga, tarsi tuoj imsiu vemti – taip bijojau šios temos. Iki tol vengiau vaidinti nacių moteris. Šiuolaikinis menas, ypač kinas, pernelyg dažnai atkuria stereotipus, iškraipo tikrovę. Kai kurios mano kolegės, vaidinančios su SS uniforma, rengia fotosesijas, pozuoja, joms tai atrodo juokinga. Aš įžvelgiu čia kažką labai nederama. Ilgai apie tai diskutavau su režisieriumi Jonathanu Glazeriu, kuris mane patikino, kad jo ketinimai priešingi. Apie Holokaustą jau daug kalbėta, mus užplūdo Holokausto banga, kurios aš, vokietė, net negaliu kritikuoti. Mane įtikino tai, kad turime sukurti filmą apie nacius kaip paprastus žmones. Nieko neperdedant apmąstyti, kaip įmanoma gyventi gyvenimą, kurį daugiausia lemia neapykanta ir godumas.

 

Hedwiga tvarko namus, augina penkis vaikus, prižiūri sodą ir šunį, o jos vyras kiekvieną rytą uoliai eina į darbą pro stovyklos vartus su užrašu „Arbeit macht frei“, esančius greta jų svajonių rojaus.

Kalbame apie blogio banalumą. Kodėl egzekutorius susikuria idilę prie sienos, už kurios marina badu, stumia į dujų kameras, degina žmones ir laiko tai normaliu dalyku? „Interesų zona“ primena siaubo filmą, kurio veiksmas vyksta sode, o netoliese auga krūva lavonų, nematomų ekrane. Vaidindama skirtingus personažus, paprastai juos pamilstu. Kuo daugiau laiko su jais praleidžiu, tuo labiau juos suprantu. Tačiau čia nieko panašaus neįvyko, netgi priešingai. Nenorėjau užmegzti mentalinio kontakto su Hedwiga, ką jau kalbėti apie tai, kad suteikčiau jai savo emocijų. Jas mieliau pasilikdavau aukoms. Ji man kėlė tik pasibjaurėjimą ir aš nieko negalėjau padaryti. Taigi panaudojau visą savo aktorinį meistriškumą, kad jos atžvilgiu išlikčiau nuošalyje, kad nepajusčiau jai empatijos, neįsigilinčiau į jos vidų, nesidomėčiau, ar ji pajėgi mylėti, ar jos santykiai laimingi.

 

O kaip, atmetus jausmus, dėl psichologijos?

Tuštuma. Kaip aktorė turėjau visiškai pakeisti savo požiūrį į vaidmenį. Su Glazeriu supratome, kad šios moters galvoje nedaug kas vyksta. Priėjome prie išvados, kad man geriausia būtų pabandyti sukurti portretą žmogaus, kuris nemąsto, jam nebūdinga savirefleksija. Todėl mano Hedwiga nuolat ką nors veikia, nuolat juda. Būtent tokią ją ir vaidinau – nuolat kuo nors užsiėmusią.

 

Ką apie ją žinojote iš anksto?

Tyrinėdama Hössų šeimą susidūriau su Niurnbergo teismo proceso įrašais, kuriuose Hedwiga liudijo nieko nežinojusi. Žinojau jos balsą, akcentą. Skambėjo dirbtinai, todėl nebandžiau  mėgdžioti. Taip pat sužinojau, kad jie abu buvo kilę iš kaimo. Jie buvo visiškai neišsilavinę, labai paprasti žmonės, kurie aklai tikėjo fiurerio žodžiais. Jų svajonių viršūnė buvo turėti nuosavą vilą, todėl, atsiradus galimybei, noriai ja pasinaudojo. O kad tokios prabangos sąlyga buvo komandiruotė į Aušvicą – na, tai visai nesvarbu. Mano tolimi giminaičiai taip pat buvo kilę iš kaimo. Prieš karą jie gyveno Tiuringijoje, netoli Frydrichrodos, miestelio, kuriame gimiau. Prisiminiau jų šukuosenas, kaip jie elgėsi, ką dėvėjo, kad nešiojo per didelius arba šiek tiek per mažus drabužius. Ir tai labai pravertė.

 

Praleisti dvi valandas su bejausmiais Hössais – tikras išbandymas žiūrovams. O ką reiškia aktorei praleisti savaites ar mėnesius tokioje monstriškoje erdvėje – juk viską filmavote Aušvice?

Dėl pandemijos ir kitų su projektu susijusių problemų filmavimo pradžia buvo kelis kartus atidėta. Glazeris nesiekė sensacijų, vengė tiesiogiai rodyti stovyklų baisumus, genocidą. Apskritai džiaugiausi, kad įgyvendinimas užsitęsė, nes tai leido aptarti ir išsiaiškinti visas detales, abejones, taip pat ir etinio pobūdžio. Teatre tai įprasta, kine – reta. Esu labai dėkinga prodiuserei Ewai Puszczyńskai už tai, kad sudarė mums patogias darbo sąlygas ir leido kurti filmą naudojantis Aušvico-Birkenau muziejaus ištekliais.

 

Jums, kaip vokietei, vaidinti Hedwigą buvo platesnio proceso, stojant akistaton su nepageidaujama praeitimi, dalis?

Prieš filmavimą aplankėme Aušvicą. Gidė mus vedžiojo po barakus, rodė krematoriumus, mačiau baisias daiktų kolekcijas: odinius batus, lagaminus, akinius, iš žydų atimtus dantų protezus. Pasąmoningai tikėjausi, kad tai mane sukrės, leis išsivaduoti iš kaltės jausmo. Ar suprantate, apie ką kalbu? Man, kaip vokietei, reikėjo patirti tokį katarsį, kad galiausiai galėčiau nustumti šias praeities šmėklas ir išsilaisvinti. Nieko panašaus neįvyko. Aušvicas taip neveikia. Nuo jo neįmanoma pabėgti. Reikia išmokti su juo gyventi iki pasaulio pabaigos.

 

Kokia filmavimo dalis buvo sunkiausia?

Po šešerius metus trukusio pasiruošimo Glazeris ėmėsi eksperimentinio filmavimo. Jis liepė pastatyti Hössų vilos kopiją netoli Aušvico muziejaus. Joje įrengė 60 mikrofonų, paslėpė 10 kamerų, kurios viską fiksavo vienu metu, todėl mes, aktoriai, nežinojome, kas bet kuriuo momentu filmuojama. Visą laiką turėjome būti visiškai pasirengę, nežinodami, ką kurią akimirką užfiksuos kamera. Režisierius ir operatorius sėdėjo pasislėpę rūsyje, o mes turėjome visą erdvę tik sau. Tai buvo paradokumentinis stebėjimas, be jokių siužeto pagražinimų. Nieko panašaus iki tol nebuvau patyrusi. Projektas buvo labai rizikingas, jis galėjo būti nesuprastas. Turiu omenyje tą visuomenės dalį, kuri mėgsta fetišizuoti mūsų rodomą gyvenimo būdą.

 

Ką norite pasakyti?

Mes mąstome kitaip. Paimkime Vokietiją, Pietų Afriką su jos apartheido, rasinės segregacijos sistema ar bet kurią kitą pasaulio vietą, kur baltieji žmonės pateisina savo komfortą ir gerovę tų, kurie miršta iš bado, sąskaita. Kiek žmonių tai daro XXI amžiuje, pasitelkdami tik sudėtingesnius argumentus?

 

Pasaulio prigimties pakeisti neįmanoma ir jūsų filmas tai bauginamai parodo.

Filme parodoma, ką žmonės gali ir kiek daug priklauso nuo jų sprendimų. Niekas Hössų neverčia nieko daryti. Jie patys pasirūpino savo likimu. Glazeris nuo pat pradžių galvojo apie šią paralelę. Kančios sukėlimas, abejingumas skausmui, žudymas – visa tai šiandien vyksta prieš mūsų akis, tik dauguma to net nepastebi, slopina. Anksčiau niekada nebūčiau išdrįsusi taip griežtai pasakyti, bet ar neatrodo, kad pradedame statyti sienas, atribojančias mus nuo tų, kuriems reikia pagalbos? Su pabėgėliais turime mažai ką bendra, jie nėra su mumis susiję, jaučiamės už juos pranašesni, tiesą sakant, esame įsitikinę, kad būtent mes nusipelnėme daugiau. Kai kurie net mieliau matytų juos mirusius, nei būtų priversti juos toleruoti šalia savęs. Tai labai trapus ledas, kuriuo žengiame. Priešingai, nei atrodo, fašizmas nebuvo vien tik Vokietijos reiškinys. Verta pamąstyti, ar mums negresia pavojus jį pakartoti.

 

Klausantis jūsų žodžių susidaro įspūdis, kad aktorystė jums reiškia daugiau nei pasirodymas scenoje ar prieš kameras.

Mano tėvai negalėjo įsivaizduoti, kad galiu būti aktorė. Jie abu buvo VDR mokytojai ir manė, kad turėčiau pasirinkti geresnę profesiją. Tačiau kai tik paaiškėjo, kad 17 metų buvau priimta į Ernsto Buscho dramos menų akademiją Berlyne, jie nustojo daryti spaudimą. Teatras, į kurį aktyviai įsitraukiau iškart po mokyklos, išmokė mane atsakomybės. Kiekvieną vaidmenį stengiuosi giliai įpinti į savo asmeninę patirtį. Daugelio mano vaidinamų personažų raktas yra man artimi žmonės, mano šeima, draugai, su kuriais juos lyginu, semiuosi iš jų įkvėpimo. Tačiau atleiskite, kad nepateikiu konkrečių detalių. Tai pernelyg intymus dalykas, kad galėčiau juo dalytis viešai.

 

Vaidinant tiek daug skirtingų vaidmenų jūs pati keičiatės?

Dėl to tikrai tapau geresne aktore, bet ar geresniu žmogumi – nežinau.

 

Parengė I. V.