Kiekviename mūsų – du vilkai

„Kino pavasario“ atidarymo filmas Jonathano Glazerio „Interesų zona“ („The Zone of Interest“, D. Britanija, JAV, Lenkija, 2023) sekmadienio naktį pelnė du „Oskarus“ – už geriausią užsienio filmą ir už geriausią garsą. 1965 m. gimęs britų režisierius ir scenaristas išgarsėjo populiarių grupių vaizdo klipais „Karma Police“ („Radiohead“), „Virtual Insanity“ („Jamiroquai“), „Karmacoma“ („Massive Attack“) ir „Rabbit in Your Headlights“ (UNKLE). 2000-aisiais jis debiutavo kine gangsterių komedija „Seksualus niekšas“ („Sexy Beast“), 2013 m. pasirodė vienu geriausių XXI a. filmų vadinamas „Po oda“ („Under the Skin“).  

 

Ketvirtąjį Glazerio filmą „Interesų zona“ įkvėpė Martino Amiso knyga. Pernai Kanų Didžiuoju prizu apdovanotas filmas pasakoja apie kasdienį Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos komendanto Rudolfo Hösso ir jo žmonos Hedwig gyvenimą prabangiame name, kurį nuo stovyklos skiria tik siena. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Christianas Friedelis ir Sandra Hüller, operatorius – Łukaszas Żalis. Pateikiame dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ išspausdinto režisieriaus pokalbio su Mateuszu Demskiu fragmentus.

 

Susitikome Osvencime vykusioje filmo peržiūroje. Kino salė yra stovyklos teritorijoje, priešais vartus su užrašu „Arbeit macht frei“. Atitolote nuo filmavimo grupės ir ilgai žiūrėjote į tą vietą. Apie ką galvojote?

Gal apie tai, kad viskas, ką ten pamačiau, kažkaip virš manęs kybo? Stengiuosi tai suprasti, apmąstyti. Nuolat klausiu savęs, kodėl sukūriau šį filmą. Kodėl toje vietoje? Bandau pasiekti sprendimo pradžią, tą vidinį imperatyvą. Vis dėlto nesuprantu, negaliu atkurti pirmų minčių šia tema. Žiūrėdamas filmą iškart po premjeros Kanuose supratau, kad kartais jis sutampa su tuo, ką jaučiau, kai pirmą kartą atvažiavau į Aušvicą.

 

Kaip tai prisimenate?

Buvau apimtas siaubo. Tai vieta, pilna dvasių.

 

Bijote dvasių?

Netikiu jomis, esu racionalus žmogus, bet kartu nesugebu paaiškinti, kas atsitiko tą dieną. Kalbu apie energiją, vibraciją, juntamą stovykloje.

 

Ką dar prisimenate?

Pritrenkiantį kontrastą tarp stovyklos bei visos jos sunkiai prislegiančios reikšmės ir miesto, kuriame žmonės nori normaliai gyventi. Vaikai eina į mokyklą, baseiną, čiuožyklą. Klausimai kyla savaime: kaip galima norėti ten gyventi ir sava valia kvėpuoti tuo oru?

 

Prie viso to prisideda Aušvicui paklūstantis turizmas. Žmonės turi kažkur apsistoti, kažką suvalgyti, kažko atsigerti. Tai akivaizdu, bet sunku paaiškinti, sudėlioti galvoje, kai esi ten pirmą kartą. Atvažiuoji jau įsivaizduodamas, kokia ta vieta. Tik paskui tai supratau.

 

Dar yra baimė. „Interesų zonoje“ stovyklos komendantą suvaidinęs Christianas Friedelis pasakojo, jog pirmą kartą atvažiavęs į Osvencimą taip pat jautė, kad anie laikai vis dar čia tvyro, kažkaip įrašyti ore. Po kiekvieno apsilankymo jį kankino košmarai.

Tai visada sunkus dvasinis išgyvenimas. Pagrindiniame lygmenyje tau viskas sako: esi blogiausioje vietoje Žemėje. To neįmanoma suvaldyti. Aušvicas yra kaip žaizda, kuri niekad neužgis. Tas skausmas niekad nepraeis.

 

Panašiai kaip Christianas ir daug kitų prie filmo dirbusių žmonių, dažnai negalėjau miegoti, dar ir todėl, jog ilgai jaučiausi atsakingas už tai, kad esu kitoje sienos pusėje, kad filme priimu kankintojų perspektyvą. Dažnai savęs klausdavome: ar tik kartais nekuriame filmo, kuris niekad neturėjo atsirasti?

 

Filme rodote ne aukas, o budelius. Vietoj nusikaltimų scenų matome, kaip lagerio komendantas surengia šeimai iškylą ir skaito vaikams pasakas.

Tai baisus krūvis ir atsakomybė. Ypač jei nori perteikti tam tikrą turinį, o ne tik pasmerkti žiūrovus kančiai. Pamaniau, kad būtinai reikia kokios nors šviesos tiems šešėliams naikinti. Ilgai negalėjau jos rasti. Buvo tik tamsa. Bet neįmanoma gyventi be šviesos.

 

Keli žmonės sakė, kad galiausia ją radote. Maža to – sutikote angelą. Kaip jis atrodė?

Jis buvo devyniasdešimtmetės moters pavidalo. Ji atsirado tuo metu, kai patyriau didžiausią krizę. Kelias savaites gyvenau Osvencime. Paskambinau žmonai ir pasakiau, kad nebepajėgiu to ištverti. Aplink buvo išimtinai tamsios jėgos. Nusprendžiau grįžti, bet netikėtai su manimi susisiekė Bartekas Rainskis, su kuriuo kartu rinkome filmo medžiagą. Jis pasakė, kad rado žmogų, prisimenantį lagerį. Nuvažiavome į Bžeščes, pas Aleksandrą.

 

Aleksandra Kołodziejczyk karo metais buvo tik vaikas, bet padėjo kaliniams. Naktį palikdavo jiems maisto palei geležinkelio pylimą. Ji nebijojo rizikuoti savo ir artimųjų gyvybe.

Mane sujaudino ne tik jos istorija, bet ir tai, kaip ji tada atrodė. Ji sėdėjo ant sofos – toje pat savo kambario vietoje kaip mergaitė, filme grojanti fortepijonu. Ji pasakojo savo istoriją lango fone, iš po užtrauktų užuolaidų švietė saulė. Nemačiau nei jos veido, nei akių, tik siluetą ir šviesą aplink. Šį vaizdą gerai įsiminiau. Todėl ir mergaitė filme, labiau nei herojė iš kūno ir kraujo, yra tam tikra energija, kažkas ne visai apčiuopiamo. Kai išėjome iš jos namų, pasakiau: jeigu egzistuoja angelai, tai vieną jų dabar sutikau.

 

Kiek žinau, jūsų šaknys – žydiškos. Ar namie buvo kalbama apie praeitį?

Ne atvirai. Neturėjome giminių, kuriuos tragedija palietė tiesiogiai. Mano proseneliai kilę iš Vilniaus ir Odesos, vienas jų buvo siuvėjas. Emigravo XX a. pradžioje. Tačiau visi žmonės, su kuriais užaugau – mano tėvai, pusbroliai, – iš tikrųjų buvo labai panašūs, keistai panašūs. Virš jų tvyrojo kažkokia tamsa, eksterminacijos šmėkla. Holokausto trauma perduodama genais. Jos paliesta kiekviena karta, ji vis dar trunka, tai kiekvienos žydų šeimos tema. Kodėl taip turi būti, pradėjau savęs klausti būdamas dar labai jaunas.  

 

Ką pasakė šeima, kai sužinojo, kad važiuojate į Osvencimą?

Jie buvo prieš. Iki gyvenimo pabaigos prisiminsiu tėvo žodžius: „Tegul pūva“ (angl. Let it rot). Tai reiškia, kad neturiu to liesti, turiu palikti ramybėje. Tai, kas buvo praeityje, geriau tegu ten ir lieka.

 

Iš kur toks tėvo požiūris?

Mano tėvų kartą buvo taip giliai traumuota, kad atsisakė net pirkti vokiškus automobilius. Kadaise mano tėvas kartą per metus darbo reikalais skrisdavo į Frankfurtą, bet niekad nelikdavo ten nakčiai. Darė viską, ką turi padaryti, sėsdavo į lėktuvą ir grįždavo. Kitą dieną skrisdavo atgal. Jis nenorėjo nakvoti Vokietijoje. Taip yra todėl, kad tų žmonių karo prisiminimai gyvi. Taip pat prisimenu ir aš, nors gimiau praėjus dvidešimčiai metų po karo. Žaizdos yra ir dabar. Jos niekad neužgijo ir gal niekad neužgis.

 

Koks žmogus buvo Rudolfas Hössas?

Laimei, neteko nukeliauti į tokias vietas. Nesugebėčiau įžengti į masinių nusikaltimų vykdytojo protą. Tačiau galiu pamatyti ir atpažinti žingsnius, vedančius į vietą, kurioje jis atsidurs. Man tapo atradimu, kokie groteskiški buvo Hössai, jų šeimos gyvenimo normos, bandymas susikurti rojų viloje su sodu prie pat Aušvico sienos. Rudolfas Hössas niekuo nebuvo ypatingas. Greičiau išskirtinai banalus. Kaip tuščias indas. Turėjo toks būti, kad įlietų į save žmogžudiškas idėjas ir, jo manymu, galėtų išsižadėti atsakomybės už nusikaltimus.

 

Po daugelio metų Hössų duktė sakė, kad viloje praleistas laikas buvo laimingiausias jos gyvenime, nes šeima buvo kartu, nes visi buvo laimingi. Iš jos kambario buvo matyti krematoriumas, iš kamino sklido dūmai ir liepsnos.

Jos namuose garbingiausioje vietoje kabojo tėvų portretas. Visą gyvenimą virš lovos, nors ji ir žinojo, kas jos tėvas. Ingei-Brigitt buvo septyneri, kai Hössai apsigyveno Osvencime. Ji buvo vaikas – tai buvo jos pasaulis. Kito ji nežinojo. Jei kasdien jauti tą patį kvapą, girdi tuos pačius garsus, jie tampa tavo egzistencijos dalimi. Pavyzdžiui, traukinių garsas. Inge-Brigitt augo šalia traukinių bėgių. Kalinių traukiniai buvo jos kasdienybė – juk važiavo po langais. Ji miegojo ramiai.

 

Ar išliko Hössų asmeninių nuotraukų?

Per dvidešimt. Prisimenu jas visas. Hedwig brolis žaidžia su vaikais prie baseino. Dvi mergaitės kalbina kareivį, kuris saugo vartus, kai Hössas būna darbe, kitapus mūro. Kitose matyti sodas, kuriame vaikai žaidžia vienas su kitu ir su triušiais. Įprastas šeimos albumas.

 

Įdomu, kad Hössas nepadarė nė vienos nuotraukos, kur galėtum pamatyti lagerio sieną, prie kurios šliejosi sodas. Kai tai pastebėjau, žmona pasakė: „Tavo pareiga parodyti tą sieną.“

 

Tačiau nerodote to, kas vyksta kitapus sienos. Tai, ko nematyti, papildo garsas. Traukinių bildesys, šūviai, tildomi šūksniai.

Kartais nieko nereikia rodyti. Tie garsai galvoje sužadina vaizdus, kuriuos juk kiekvienas nešiojasi savyje. Šiame kontekste stipriausiai mane veikė Otto Dov Kulkos knyga „Mirties metropolijos peizažai. Apmąstymai apie atmintį ir vaizduotę“ („Landscapes of the Metropolis of Death. Reflections on Memory and Imagination“) – vienas skausmingiausių, sunkiausių išgyvenusiojo Holokaustą liudijimų. Mane taip pat įkvėpė kalinių piešiniai – jie dažnai primena atminties atplaišas, iš kurių sunku sudėlioti visumą. Taip mano galvoje atsirado tie atgarsiai, ta nepakeliama kakofonija, kurianti papildomą nerimą, baimių nuojautą. Atrasti stovyklos skambesį buvo neatsiejama nuo tiesos apie ją suradimo.

 

O kaip su tiesa apie Hössą? Apie beširdį žudiką, kuris prieš mirties bausmės įvykdymą rašė laiškuose žmonai ir vaikams: „Priėjau kartų suvokimą, kokius sunkius nusikaltimus žmonijai padariau <...>. Kaip tai tragiška: esu ramios prigimties, geraširdis, visada paslaugus žmogus ir tapau didžiausiu žudiku, kuris šaltai ir sąmoningai vykdė kiekvieną įsakymą.“ Ar tikite, kad gailėjosi?

Kaip jau sakiau, Hössas viduje buvo tuščias. Vadinasi, galėjo išsižadėti atsakomybės ir moralinių apmąstymų. Kiekvienas mašinos sraigtelis daro tai, kas jam priklauso, sąžiningai laikosi taisyklių, visada padaro savo darbą, kad viršininkai būtų patenkinti. Paskui, kai atsidūrė teisme, Hössas tapo nuolankus naujiems ponams. Niurnbergo tribunole atsidūrė jo bendradarbiai, nes jis juos įskundė.

 

Per teismo procesą jo psichiką tyręs Stanisławas Batawia pabrėžė, kad Hössas nebuvo nei psichopatas, nei kokių nors nusikaltėliškų polinkių ar sadistinių tendencijų turintis žmogus. Jis buvo linkęs paklusti autoritetams ir nuo jaunystės pratęs atlikti visas pareigas bei vykdyti įsakymus. Batawia mėgo pridurti, kad tokių žmonių sutinkame dažnai.

Nemanau, kad koks nors režimas pasitelktų psichopatus svarbiausioms užduotims atlikti. Tačiau reikia turėti omenyje, kad fašizmas, kaip ir kiekvienas ekstremizmas, gali kurti sadistus. Hössas ir į jį panašūs buvo funkcionieriai režimo, kuris skelbė: „Kuo būsi linkęs nužudyti daugiau žmonių, tuo geresnis patriotas būsi mūsų akyse.“ Jam galėjo atrodyti, kad daro tvarką. Tame nebuvo nieko ypatingo.

 

Iki galo nežinote, kodėl sukūrėte šį filmą, bet kaip apibūdintumėte jo žinutę? Taip pat turint omenyje Ukrainos, Izraelio situaciją?

Tai perspėjimas. Bet ne kitiems, o mums patiems. Nuolat priimame sprendimus, kurie su mumis lieka. Nemėgstu mąstyti apie kiną kaip apie gyvenimo mokytoją, ko gero, man rūpi sužadinti tam tikrus refleksus žiūrovo pasąmonėje. Kad žiūrovui suktųsi galva, kad jis pajustų baimę, kad jam skaudėtų skrandį. Tarsi po oda, į jo vidurius sunktųsi nuodai, nuo kurių negera. Neturi būti pasirinkimo, ar tą toksinę medžiagą praryti, ar išspjauti.

 

Taip pat nuolat kartoju, kad filmas yra pasakojimas apie tai, jog kiekviename mūsų slypi du vilkai: vienas vilkas yra geras, kitas – blogas. Priklausomai nuo to, kurį šeri dažniau, tokiu vilku ir tampi. Tai paprasta tiesa, bet ji vis dar kažkur mumyse.

 

Parengė Kora Ročkienė