Kinas
Nuo įsimintino Thomo Cailley debiuto – „Meilė iš pirmo smūgio“ („Les combattants“, 2014) – praėjo kone dešimtmetis. Naujausiame režisieriaus filme „Gyvūnų karalystė“ („Le règne animal“, Prancūzija, Belgija, 2023), kurio premjera įvyko pernai Kanų kino festivalyje, subtiliai pinasi brendimo istorija ir maginė fantastika. Netolimoje ateityje vis daugiau žmonių pamažu virsta žvėrimis. Plintant paslaptingai ligai ima kisti supratimas, kas yra žmogus. Mutuojančius asmenis valdžia persekioja ir atskiria nuo visuomenės. Paauglys Emilis (Paul Kircher), kurio motina serga šia liga, netrukus pastebi pirmuosius savo transformacijos požymius ir kovoja su naujomis galiomis bei troškimais... Filme vaidina Romainas Duris, Adèle Exarchopoulos ir Tomas Mercier.
Pateikiame Thomo Cailley ir Elisabeth Franck-Dumas pokalbio, publikuoto dienraštyje „Libération“, fragmentus.
Jūsų filme meistriškai susipina įvairios temos, maginė fantastika, brendimo istorija, ekologinis nerimas... Ar tai turėjo įtakos rašant scenarijų?
Tai buvo vienas didžiausių sunkumų! Norėjau išvengti teminio požiūrio, kuris tiesiog suponuotų skirtingus „skaitymo“ lygius. Tam tikru momentu nusprendėme, kad turime pradėti nuo organiško požiūrio taško: nuo to, kas prasideda viduje ir baigiasi tuo, kas matoma išorėje, kas keičia kūną ir galiausiai pasaulį. Vadovaujantis tokiu realistiniu požiūriu filmo veiksmas vyksta pasaulyje, kuris nėra maginis, – visi tematiniai sluoksniai gali persidengti. Kitas svarbus aspektas buvo pasirinkimas nerodyti pirmosios šios revoliucijos dienos. Tai reiškė, kad mes galime neskubėti kaip žanriniame kine, kur matome į visas puses bėgančius žmones, nes juos persekioja pabaisos. Galime pasinaudoti laisve pasakoti įvairiausias istorijas – apie emancipaciją, meilę – ir nebūti valdomi trilerio mechanikos. Toks mano santykis su žanriniu kinu. Mane suformavo Steveno Spielbergo ir M. Nighto Shyamalano filmai, kuriuose itin svarbi asmeninė istorija. Juk Spielbergo „Ateivis“ būtų puikus filmas ir be ateivio.
Nuo jūsų pirmo vaidybinio filmo iki šio praėjo kone dešimtmetis. Sukūrėte serialą „Ad Vitam“ (2018) ir ilgai ieškojote idėjos antrajam filmui. Kaip supratote, kad pagaliau ją radote?
Buvo keli projektai, bet visada jaučiau, kad mano apetitas mažėja. Kine gana greitai supranti, kad nuo pirminės idėjos iki baigto filmo praeina keleri metai. Pereini gerąja to žodžio prasme destruktyvius etapus, kurie leidžia pasiekti esmę, vis atsitrenkiant į granito blokus. Po kurio laiko kažkas pavyksta. Bet jei tas blokas nėra pakankamai didelis iš pradžių, įkvėpimas išsenka. Kai perskaičiau Pauline Munier scenarijų, iškart supratau, kad šįkart viskas bus kitaip.
Kaip Prancūzijoje finansuojamas 16 milijonų vertės projektas?
Rašydamas niekada nežinai, kiek kas kainuos! Kad galėtum įvardyti skaičių, turi tiksliai žinoti, kaip viską įgyvendinsi. Pirmiausia dirbau su dailininku Frederiku Peetersu ir sukūriau visą bestiariumą, tada perėjau prie daugiau anatominių personažų piešinių ir galiausiai pradėjau kalbėtis su žmonėmis, atsakingais už „tikruosius“ efektus (grimą, kostiumus, animatroniką ir t.t.) bei skaitmeninius specialiuosius efektus. Prasidėjo maždaug metus trukęs pingpongas, kurio metu vertinome kiekvienos scenos kainą ir kalbėjomės su finansuotojais. Visas procesas buvo labai labai ilgas. Paprastai pasiruošimas filmui trunka 4–6 mėnesius, o su šiuo filmu viskas truko pusantrų metų, nuo brėžinių iki filmavimo, be perstojo kalbantis, dirbant studijoje, atsisakant vienų idėjų, ieškant kitų...
Ar iš anksto žinojote, kaip turi atrodyti mutantai?
Ne, ir tai buvo jaudinantis dalykas. Mutantai vis keitėsi. Iš pradžių buvo keletas labai konkrečių idėjų, bet kai kurios, aptartos su dizaineriais, pasirodė juokingos. Nebuvo išspręstas mutacijos klausimas, ypač tai, kaip ji turėtų atrodyti, kai pasibaigs. Labiausiai struktūrizavo mintis, kad būtų apmaudu baigti su gyvūnais, kokius pažįstame realiame pasaulyje, grįžti prie tam tikro primityvizmo. Mus domino hibridiškumas, ta dalis, kurioje vis dar yra žmogiškumo. Mutantai turėjo praplėsti ribas, būti kažkas nauja, o ne nostalgiškas grįžimas į gamtą. Bet dar vienas veiksnys, aišku, buvo susitikimas su aktoriais. Jų kūnai, judėjimas darė didelę įtaką. Iš pradžių norėjau, kad Tomo Mercier personažas būtų pelėdžiukas. Tačiau kai sutikau Tomą, supratau, kad jis – joks pelėdžiukas. Taip paukštelis tapo plėšriuoju paukščiu.
Kaip dirbote su aktoriais?
Man nepaprastai pasisekė susipažinti su Paulu Kircheriu, kai jis buvo tik nusifilmavęs paauglių komedijoje („T’as pécho?“). Jo vaidyboje buvo kažkoks tyrumo, trapumo ir jėgos mišinys. Ir jis turi po truputį kiekvieno amžiaus: jis jau jaunas suaugęs, bet vis dar paauglys, jame taip pat yra ir kažkas visuotinai vaikiško. Jis man priminė Mauglį. Kadangi susipažinome labai anksti, jis turėjo laiko ne tik pasinerti į vaidmenį, įsigilinti į scenarijų, bet ir stebėti gyvūnus – kartu ėjome pas vilkus ir šunis. Paskui buvo kūrybiškesnis etapas su choreografu, kad sukurtume naują elgesio leksikoną, kitaip judintume rankas ir kojas, įsivaizduotume nežmogišką bendravimą. Pastaruosius kelis mėnesius jis lavino balsą, dūsavo, rypavo ir kitaip kvėpavo. Rezultatas buvo toks, kad į filmavimo aikštelę Paulas atvyko su labai plačia išraiškų gama.
O Tomas Mercier?
Dirbome panašiai, tik daugiau dėmesio skyrėme gyvūniškumui ir konkrečiam kalbos nykimo aspektui. Pagaminome jam putplasčio protezus, kuriuos jis galėjo nešioti namie, kad rastų naują svorio centrą ir apsieitų be rankų. Tada jis kelis mėnesius dirbo su paukščiais giesmininkais ir išmoko beprotiško triuko, kad paukščiai skleidžia garsus įsiurbdami orą, o ne jį išpūsdami. Skleisti garsą įsiurbiant orą labai skausminga gerklei ir krūtinei, bet jis išmoko tai daryti. Visi filmo garsai sklinda iš jo... Vienu pasiruošimo momentu jis net nustojo kalbėti.
Ta scena, kai jo personažas nebegali išreikšti savęs kaip žmogus, labai paveiki...
Ką nors įgydami, mutantai turi ką nors prarasti. Jei išlaikote žmogiškąsias savybes ir kartu turite gyvūnų savybių, esate superherojus. O jei visko netenki ir pasilieki tik žvėriškumą, esi pabaisa. „Gyvūnų karalystė“ – ne apie buvimą vienu ar kitu, o apie naują žmogiškumą, kuris transformuojasi ir mutuoja, pamažu ištrindamas ribą tarp mūsų ir visų kitų gyvų būtybių.
Kaip jums pavyko sukurti jauno aštuonkojo apsilankymo prekybos centre sceną?
Apie ją galvojome milijardais skirtingų būdų. Vienu metu ruošiantis pasirodė neįtikėtinas šiuolaikinio šokio šokėjos Victorios Belen Martinez vaizdo įrašas, kuriame ji paneigia žmogaus fizinį ribotumą. Tai labai keista ir labai gražu, sukuriamas visiško bestuburiškumo įspūdis. Susisiekėme su ja, sukūrėme choreografiją, nulipdėme jos veidą ir rankas, pagaminome lanksčius protezus, prie jų pritvirtinome apvalkalus, kuriuos valdė jos „pirmosios“ rankos, o šias turėjo pratęsti specialieji efektai. Filmavimo aikštelėje ji turėjo gaudyti objektus ir juos mėtyti, todėl specialiųjų efektų komanda sugalvojo projekcines sistemas su suslėgto oro patrankomis. Taip pat už šaldytuvų paslėpėme pusę vietinės rankinio komandos, kuri itin taikliai mėtė įvairius produktus. Kone kiekviena scena buvo tokia: Mélièso stiliaus efektai ir hipertechnologiniai kompiuteriniai triukai. Svarbiausia, kad viskas visada prasidėdavo nuo aktoriaus. Jokių žalių fonų, jokių aktorių su jutikliais. Mums labai rūpėjo šis fizinis aspektas, nes liūdino mintis kurti filmą, kuriame kalbama apie gyvų būtybių įvairovę, bet galiausiai viskas daroma kompiuteriu.
Tai taip pat viena iš priežasčių, kodėl įsitraukiame į istoriją...
Tokį hibridizavimą atlikti sudėtinga: skaitmeniniu būdu nėra nieko sudėtingesnio, kaip paimti aktoriaus kūną ir jį išplėsti. Būtų buvę lengviau be aktoriaus, su 3D personažu. Bet žiūrovui, jei dekoracijos tikros, jei saulės spinduliai krinta ant aktoriaus odos, jei bėgdamas miške jis sukelia dulkes, viskas atrodo tikroviškiau. Net 200 milijonų dolerių vertės „Marvel“ filme, kai penki kadrai iš eilės yra vien tik specialieji efektai, galiausiai suabejoji aktoriaus svoriu, jo išvaizda, odos atspalviu – tai dalykai, kuriuos pagauna akis. Hibridizuojant technikas šios problemos nebelieka. Labai nedėkinga tai, kad galima sukurti devyniolika būtybių, o jei dvidešimtoji nepavyksta, viskas žlunga. Bet kai pradėjome filmuoti, apie tai beveik nebegalvojome.
„Gyvūnų karalystė“ – gražus filmas apie paauglystę ir apie tai, ką reiškia būti šešiolikmečiu šiandien. Ar tai buvo filmo pagrindas?
Akivaizdu, kad mutacija, keičianti jaunuolio kūną, yra brendimo metafora, o visa ši iniciacijos istorija – pagrindinė pasakojimo dalis. Ja taip pat siekta parodyti tėvo ir vaiko santykius, pamatyti, kaip sūnus mokosi iš tėvo, kaip tėvas pamažu susitaiko su pokyčiu, kurio jis nenorėjo. Tačiau paauglystė nuo pat pradžių buvo susijusi ir su klausimu, ką reiškia paveldėti sergantį pasaulį. Tai leido kalbėti apie pasaulį, kuris apsiverčia aukštyn kojomis, nekeičiant jo į teigiamą pusę, bet vis dėlto atveriant optimistinį horizontą. Taip, pasaulis skursta, biomasė žlunga, tačiau filmas nesiūlo apokaliptinio pasakojimo apie vėjuotoje dykumoje klaidžiojančius žmones, jis parodo pasaulį, kuris tampa vaisingas, kuriame netikėtais būdais vėl atsiranda biologinė įvairovė. Filmas prasideda transporto kamštyje, sustabdytoje visuomenėje, užterštoje, beveik bespalvėje visatoje, į kurią paauglys nori pabėgti, bet tėvas jį tempia atgal. Galiausiai atsiduriame miške, kuriame gyvena tūkstančiai kitų nežinomų gyvybės formų, kur tėvas sako sūnui: aš tavimi pasitikiu, tu tai įveiksi ir galbūt įveiksi geriau nei mes.
Niekada nemaniau, kad šis filmas yra distopija. Man net nepatinka šis žodis. Tai utopija, ji teikia naujos pradžios, atsinaujinimo viltį.
Parengė I. V.
