Man reikia žinoti, kad turiu kūrybinę laisvę

„Prasti reikalai“ („Poor Things“, Airija, D. Britanija, JAV, 2023) pasirodė praėjus penkeriems metams po pastarojo Yorgoso Lanthimoso filmo, tačiau prie jo buvo dirbama kur kas ilgiau. Režisierius škotų rašytojo Alasdairo Gray’aus 1992 m. romaną tuo pačiu pavadinimu perskaitė daugiau nei prieš dešimtmetį ir ne vienus metus bandė jį ekranizuoti. Lanthimosas iškart susižavėjo neįprasta Gray’aus heroje Bela Bakster (Emma Stone, kuri neseniai pelnė „Auksinį gaublį“ kaip geriausia komedijos arba miuziklo aktorė). „Alasdairas suteikia Belai galimybę laisvai keliauti po pasaulį, atrasti naujus dalykus ir kurti savo asmenybę, – aiškina režisierius. – Man atrodė, kad tai labai įdomi moters brendimo istorija Viktorijos laikų pasaulyje.“

„Prasti reikalai“ – tai groteskiška  moters emancipacijos istorija. Iš esmės Lanthimosas varijuoja pasipriešinimo galimybės tema, ne kartą nagrinėta jo kūryboje. Filmas pasakoja apie vaikišką moterį, kurią iš pradžių jos kūrėjas – ekscentriškas mokslininkas Godvinas Baksteris (Willem Dafoe) – laiko savo namų nelaisvėje, kol galiausiai ji įžengia į vyrų valdomą pasaulį ir su kiekvienu žingsniu keičiasi: Bela tampa dekonstrukciniu momentu, nusistovėjusios tvarkos trukdžiu. Ją taip pat galima vertinti kaip besąlygiško elgesio įkūnijimą, kuris savo laisve iš naujo interpretuoja dominuojančias vertybes ir papročius. Ji keliauja per pasaulį neturėdama nuostatų ir nepaisydama moralės normų. Taip Bela atskleidžia kitas galimybes ir veikimo būdus, slypinčius atitinkamose situacijose. Ji išsivaduoja iš represyvių taisyklių, nes šios jai atrodo juokingos ir neįpareigojančios.

Pateikiame Yorgoso Lanthimoso ir Alexo Welcho pokalbio, publikuoto portale „A.frame“, ištraukas.

Jūs turėjote galimybę susitikti su Alasdairu Gray’umi (1934–2019), jis net surengė jums ekskursiją po Glazgą. Ar šis susitikimas kažkaip pakeitė jūsų pirminę „Prastų reikalų“ koncepciją?

Tikrai ne. Labiausiai įkvėpė pats Gray’us. Nepaprastai energingas ir entuziastingas, tokia ypatinga ekscentriška asmenybė. Buvo labai šarmingas, bet nesistengė toks būti. Jam tuo metu buvo per 80 metų, bet skleidė vaikišką energiją. Kai bėgiojome po Glazgą, turėjau stengtis nuo jo neatsilikti! Be to, jis man patinka ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip dailininkas. Man daro įspūdį jo piešiniai, paveikslai ir iliustracijos. Bandėme atiduoti jam pagarbą, perteikdami jį per Willemo Dafoe personažą, nes Baksteris romane yra tarsi Alasdairo alter ego. Žiūrėjome su Willemu keletą jo vaizdo įrašų ir sakiau Willemui: „Šis žmogus buvo toks ypatingas. Jei galėtum kaip nors pabandyti jį atkartoti, būtų puiku.“ Štai kodėl Willemas filme turi škotišką akcentą. Žinoma, pats romanas buvo didžiulis ekranizacijos pagrindas ir stiprus  atspirties taškas.

Kaip prasidėjo darbas su operatoriumi Robbie Ryanu? Ką pirmiausia aptarėte?

Su Robbie esame pažįstami jau kelerius metus. Kartu kūrėme „Favoritę“ (2018) ir ši patirtis padėjo suprasti, kaip mums geriausia dirbti. Taigi, užuot daug kalbėjus apie „Prastų reikalų“ vizualinį stilių, labiau norėjosi remtis tuo, ką pradėjome daryti kurdami „Favoritę“. Pavyzdžiui, žinojome, kokie dalykai mums patiko ir ką norime pritaikyti „Prastuose reikaluose“. Atlikome daug bandymų, kad išsiaiškintume, kokie objektyvai mums tinka. Naudojome senuosius „Petzval“ objektyvus, kurie filmui suteikia savitą išvaizdą, taip pat daug plačiakampių objektyvų. Per šiuos bandymus taip pat prisiminėme, kad ruošdamiesi filmuoti „Favoritę“ buvome radę objektyvą, kuris kadre sukurdavo juodą apskritą foną. Jo „Favoritėje“ nenaudojome, nes manėme, kad visko bus per daug. Mums nepavyko rasti to paties objektyvo, bet Robbie sugalvojo panaudoti 16 mm objektyvą ir sukurti panašų efektą. Galiausiai jį ir panaudojome.

Mūsų bendrą darbą kuriant „Prastus reikalus“ sudarė tokie atradimai ir tiesiog žaidimai, nes jau buvome radę bendrą kalbą. Parodžiau jam keletą R.W. Fassbinderio filmų ir aptarėme, kaip juose juda kamera. Kitas mums svarbus dalykas – žinojome, kad tai bus pirmas filmas, kurį filmuosime studijoje. Visos dekoracijos buvo statomos studijoje, todėl žinojome, kad reikės daug dirbtinio apšvietimo, su kuriuo niekada anksčiau nebuvau dirbęs. Robbie taip pat turėjo nedaug patirties, nes „Favoritėje“ nenaudojome jokio dirbtinio apšvietimo – tik natūralią šviesą ir praktinį apšvietimą, pavyzdžiui, žvakes. Taigi norėjome įsitikinti, kad neįsprausime savęs į spąstus.

Kaip tai pavyko?

Nusprendėme, jog viską apšviesime iš anksto ir iš išorės arba vėl naudosime tik praktines šviesas, kad sukurtume tokią pačią scenografiją, kokia buvo filmuojant „Favoritę“. Kiekviena aikštelė buvo apšviečiama iš išorės, vadinasi, joje nebuvo jokios kitos įrangos, išskyrus kamerą ir garsą. Norėjome išlaikyti labai intymią atmosferą, todėl filmavimo aikštelėje buvo tik kamera, fokusuotojas, režisieriaus asistentas, aktoriai ir kartais garso operatoriai. Mums buvo svarbu išlaikyti nusistovėjusį darbo būdą, ir ne tik dėl mūsų, bet ir siekiant užtikrinti, kad aktoriai galėtų patogiai jaustis.

Emma ir Markas Ruffalo šiame filme yra ypač pažeidžiami. Ką jūs, kaip režisierius, darote, kad aktoriai pasijustų laisvai?

Manau, pirmiausia padeda pati medžiaga. Taip pat svarbu bendrauti su aktoriais. Su Emma esame sukūrę tiek daug dalykų, kad tapome labai artimi ir pasitikime vienas kitu. Tai suteikė itin tvirtą pagrindą kitiems žmonėms jaustis panašiai artimiems ir patogiai su mumis.

Prieš pradėdami filmuoti mes taip pat daug repetuojame, kad visi gerai jaustųsi vienas su kitu ir su medžiaga. Aktoriai susipažįsta vieni su kitais ir pradeda jausti, kad gali išbandyti bet ką ir daryti bet ką, ir kad niekas jų nesmerks, niekas iš jų nesišaipys. Kartais visi juokiamės iš to paties dalyko, ir per šias repeticijas daug juokėmės ir linksminomės, nes jos skirtos sukurti ryšiui tarp aktorių ir leisti jiems patirti medžiagą neintelektualiai. Kai patį tekstą derini su žaidimais ir apskritai kvailiojimu, viskas tampa daug lengviau, ir visi į tai žiūrime ne taip rimtai. Mažiau rimtai žiūrime ir į save, o tai sukuria atmosferą, kuriai tvyrant galime jaustis artimi vienas kitam ir pasitikėti vienas kitu tiek, kad galėtume daryti viską, ko iš mūsų reikalauja medžiaga.

Filme rodoma vyriškumo įvairovė – nuo Marko Ruffalo personažo iki Willemo Dafoe ir Ramy Youssefo. Kaip sekėsi suburti šį vyrų, kurie, regis, atspindi skirtingus Belos troškimus, ansamblį?

Šiame filme vyrauja siekis kontroliuoti Belą – net jei tai daroma rūpestingai ar subtiliai, taip, kaip tai daro tėvai arba Dafoe personažas, arba tiesiog susižavėjus, kaip tai daro Ramy, žinote, giliai širdyje būdamas geras žmogus, bet vis tiek turėdamas to laikmečio vyro bruožų. Belai bandoma primesti gana siaurą supratimą apie tai, kas yra gyvenimas ir kaip žmonės turėtų elgtis, taip pat vyrai nori ja pasinaudoti ir galiausiai ją įsimyli, nes nė vienas iš jų niekada nebuvo susidūręs su tokiu žmogumi – ką jau kalbėti apie to laikotarpio moterį, – kuris būtų toks laisvas nuo konvencijų ir nejaustų jokios kaltės, gėdos, nesmerktų nei savęs, nei kitų. Įvairūs vyrai bando daryti įtaką jos gyvenimui, ir būtent tai verčia ją augti.

Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kiek apskritai reikalingos sekso scenos. Atrodo, „Prasti reikalai“ yra tokių diskusijų opozicijoje. Ką manote apie sekso scenas savo filmuose?

Man tai niekada nekėlė problemų. Visada buvo svarbu tik tai, kas, mano manymu, tinka kiekvienam filmui ir kiekvienam personažui. Ir žmonės, su kuriais dirbau, tai suprato. Šiame filme daugiausia dėmesio skiriame moteriai, kuri nesmerkia. Ji nesmerkia nei savęs, nei kitų, kai kalbama apie nuogumą, seksą ar savo kūną. Ji į viską žvelgia su smalsumu, nesvarbu, ar tai būtų draugystė, išsilavinimas, politika, kelionės, skurdas, ar medicina. Mums reikėjo padaryti tą patį. Būtų buvę nenuoširdu, jei staiga būtume ėmę atsargiai vertinti šį konkretų ne tik jos istorijos, bet ir jos asmenybės bei charakterio aspektą.

Ar montuojant teko pakovoti dėl to, kad kas nors liktų filme?

Tikrai ne. Studija perskaitė scenarijų ir matė kitus mano filmus, todėl buvo gana aišku, ko galima tikėtis. Mes visada tam tikru metu diskutuojame apie montažą ir jo eigą, bet niekada nebuvo ginčų. Manau, kad jie gerbia mane kaip režisierių, žinojo medžiagą ir tai, ką filmuojame. Nebūčiau kūręs savo filmų, jei nebūčiau jautęs, kad turiu kūrybinę laisvę, kurią visada turėjau, nesvarbu, ar tai buvo tada, kai filmavausi su draugais, ar kuriant šiuos didelio masto kūrinius. Man reikia žinoti, kad turiu kūrybinę laisvę. Jei mano filmas galiausiai bus blogas, kaltas būsiu tik aš.

Parengė I. V.