Kinas
Ambicingas ir apdovanojimų sezonui pasiruošęs „Maestro“ (rež. Bradley Cooper, JAV, 2023, „Netflix“) po blizgiu saldainio popierėliu – meilės istorija – slepia stereotipinį, nuobodų scenarijų bei kapitalistiniu išnaudojimu kvepiančią kūrybingo ir garsaus menininko gyvenimo istoriją. Retas kino režisierius ar scenarijaus autorius atsispiria pagundai kurti biografinę dramą apie ryškias, savo laiku kontroversiškomis laikytas asmenybes, dažniausiai besisukančias meno ir pramogų pasaulyje, tačiau neretai toks užmojis baigiasi tik neskoningu siekiu monetizuoti tariamai skandalingus šių žmonių gyvenimo aspektus.
Toks įspūdis kilo ir žiūrint „Maestro“. Bradley Cooperio įkūnijamas kompozitorius, dirigentas ir pianistas Leonardas Bernsteinas, į muzikos istoriją įėjęs kaip vienas pirmųjų Amerikos dirigentų, sulaukusių pasaulinės šlovės, filme išnaudojamas maksimaliam emociniam ir finansiniam efektui pasiekti. Rezultatas geriausiu atveju kelia susižavėjimą garso takeliu, dailininkų darbu ar kitais vizualiniais elementais, tačiau palieka blogą skonį burnoje. Niekas neneigia Bernsteino genialumo, bet žiūrėdami filmą, be „kenčiančio talentingo menininko“ stereotipo, apie kompozitoriaus gyvenimą mažai ką sužinome. Dar blogiau – kyla klausimas, ar filmas apie Bernsteiną iš viso būtų sukurtas, jei ne jo romantiniai santykiai su vyrais, esant susituokusiam su aktore Felicia Montealegre (Carey Mulligan).
Leonardo ir Felicijos meilės istorija filme atrodo netikroviška. Gal tai lemia manieringa ir vietomis stipriai perspausta vaidyba, gal santykius paskandinantis linijinis nuobodus pasakojimas, tačiau labiausiai kliūva stereotipinis dėl genialaus kūrėjo vyro pasiaukojusios moters / žmonos motyvas. Felicija stipri, savarankiška ir ne mažiau talentinga nei Leonardas, bet filme visas dėmesys sutelkiamas į tariamą jos pasiaukojimą ir atsidavimą Leonardui, kuris, švelniai tariant, neatsako tuo pačiu. Kūryba ir aktyvus socialinis gyvenimas, nuolatiniai Leonardo romantiniai santykiai su vyrais pamažu išsekina vyro dėmesio besiilginčią Feliciją, tačiau ji lieka ištikima tradiciniam moters vaidmeniui. Ir nors Felicija porą kartų filme mini žinanti, „kas iš tikrųjų yra Leonardas“, ji neatrodo nuoširdi. Galiausiai tenka pripažinti, kad to, ką jai gali duoti vyras, negana. Filmo pabaigoje Leonardas slaugo vėžiu sergančią Feliciją, taip galbūt stengdamasis grąžinti jai „skolą“.
Nepaisant įmantraus grimo, stilingų kostiumų, manieringų judesių ir intensyvių monologų, žiūrovams taip ir nelemta sužinoti, koks Leonardas buvo iš tikrųjų. Jo asmenybė redukuojama iki seksualinės orientacijos ir kūrybinės melancholijos. Žiūrovai netgi nesužino, kodėl jis kuria muziką, kas jį gyvenime stumia į priekį, galiausiai – ką jis gauna ir duoda santykiuose su Felicija. Nuspėjama ir šabloniška istorija apie besikankinantį menininką ir kantriai jo laukiančią žmoną neįdomi, nepaisant to, kokias žymias asmenybes scenarijaus autoriai pasirinks pasakojimui.
„Maestro“ įsimena dėl operatoriaus Matthew Libatique’o darbo ir todėl tikrai vertas žiūrovų dėmesio. Filmas apskritai leidžia pajusti kokybiško kino malonumą. Daugelis kadrų sukonstruoti taip, kad pasako daugiau nei vaidyba ar dialogai. Tačiau kiekvieno filmo širdis yra istorija, o „Maestro“ paprasčiausiai jos neturi.
