Sekso ikona Mae West ir Lietuva

Šių metų rugpjūčio 17 d. sukako 130 metų, kai gimė aktorė, dramaturgė ir sekso ikona Mae West (1893–1980). Ta proga rugsėjį Vilniuje vyksiančio ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ repertuare galime rasti net tris šios aktorės filmus, tai didžiausias kada Lietuvoje rodytas aktorės filmų blokas.

Jubiliejaus proga verta plačiau susipažinti su Mae West biografija ir kūryba, tačiau knygų ir straipsnių, skirtų šiai ekrano ir scenos legendai, ir taip jau apstu, tad siūlau į aktorės biografiją pažvelgti kiek kitaip – ieškant ir išryškinant joje sąsajas su Lietuva. Žinoma, lietuviški motyvai čia atsitiktiniai ir reti, bet jų gerokai daugiau, nei galima tikėtis, tad dėliojasi visai smagi ir žaisminga kultūrinė mozaika – pažvelkime į ją.

Mary Jane West gimė Niujorke, imigrantės iš Vokietijos, korsetų modelio ir pardavėjos Mathilde’s, bei gatvės boksininko, veikiausiai su vietos mafija bendradarbiavusio Jacko Patricko šeimoje. Buvo vyriausia iš trijų – turėjo seserį ir brolį – išgyvenusių šeimos vaikų, dar viena, vyresnė Mae sesuo mirė kūdikystėje. Nuo mažens jautė potraukį prie muzikos ir šokio, sugebėjo puikiai pamėgdžioti pažįstamus žmonės, tiek vyrus, tiek moteris. Skatinama motinos dar vaikystėje įsitraukė į mėgėjų sceninius konkursus, o būdama keturiolikos jau šoko ir dainavo su vodevilio profesionalų trupėmis. Dar po kelerių metų, 1911-aisiais, debiutavo Brodvėjaus scenoje. Vaidino kritikų supeiktame ir nenusisekusiame, vos aštuonis vaidinimus ištempusiame spektaklyje „A la Brodvėjus“. Nors spektaklis peiktas, Mae West kritikų buvo išskirta kaip originali ir savito humoro jausmo atlikėja. Tai netrukus padėjo gauti vaidmenį gerokai sėkmingesniame Brodvėjaus pastatyme – „Vera Violeta“ (1911). Šis spektaklis antruoju pasirodymu Brodvėjuje tapo ne tik Mae’i West, bet ir kitam atlikėjui – Seredžiuje gimusiam dainininkui, aktoriui Alui Jolsonui (1886–1950), pirmajai šio straipsnio lietuviškos mozaikos detalei.

Abu aktoriai tuo metu į Brodvėjaus sceną nešė, čia populiarino iš afroamerikiečių klubų pasiskolintą kultūrą. Alas Jolsonas yra neatskiriamas nuo žodžių „džiazo dainininkas“, Mae West tuo metu scenoje taip pat derino džiazo ir bliuzo muziką, buvo viena pagrindinių shimmy šokio judesių, kai kojoms nejudant šokama judinant pečius, populiarintoja tarp baltaodžių publikos. Dviejų žvaigždžių karjeroje irgi yra panašumų – abu pirma išpopuliarėjo scenoje, nors šiandien labiausiai prisimenami dėl vaidmenų kine, į kurį atėjo vėlai (Jolsonas 1926 m., būdamas 40-ies, West – 1932 m., sulaukusi 38-erių), jau išgarsėję ir praturtėję kitur. Abiejų karjera kine buvo intensyvi, tačiau palyginti trumpa, mat į kiną abu jau atėjo kaip išskirtiniai personažai – Alas Jolsonas kaip Džiazo dainininkas, o Mae West kaip Deimantinė Lil (Diamond Lil), šiuos personažus nuolatos ir vaidino, kol žiūrovai jais persisotino.

Tiesa, po „Veros Violetos“ Alas Jolsonas toliau sėkmingai kopė Brodvėjaus karjeros laiptais, kol tapo scenos superžvaigžde, kurios kinas nebegalėjo ignoruoti ir kuri buvo natūralus pasirinkimas pirmajam garsiniam filmui, o Mae West kelias į kino ekranus buvo labiau vingiuotas. Iš „Veros Violetos“ aktorė netrukus buvo išprašyta, mat scenoje atlikta šou žvaigždės – paryžietės Gaby Deslys – imitacija gerokai ją papiktino ir, dar blogiau, sulaukė audringesnės salėje esančių vyrų reakcijos nei pati žvaigždė. Mae West buvo savarankiška, originali ir nevengdavo pareikšti savo nuomonės apie kitus, dirbti su šia aktore kai kam galėjo atrodyti rizikinga. Tad visai nestebina, kad pirmą pagrindinį vaidmenį Brodvėjuje ji atliko spektaklyje, kurį pati parašė, režisavo ir prodiusavo. Pavadinimas garantavo, kad į jį dėmesį atkreips visi: „SEKSAS su Mae West“ – skelbė reklamos spaudoje. Skamba daug patraukliau nei pirminis pavadinimo variantas – „Albatrosas“.

„Sekse“ („Sex“), pasirašytame Jane Mast pseudonimu, Mae West vaidino puolusią moterį – Monrealio prostitutę Mardžę LeMont. Vieną naktį su nuolatiniu klientu, jūreiviu Gregu, grįžusi namo ji randa narkotikų perdozavusią aukštuomenės damą Klarą. Meilės ir aštrių pojūčių ieškojusią poniutę čia mirti paliko suteneris Rokis. Mardžė išgelbsti Klarai gyvybę, tačiau Klara, saugodama savo reputaciją, apkaltina Mardžę, neva tai ši ją apnuodijo, norėdama pavogti jos brangenybes. Priversta palikti Monrealį Mardžė keliauja paskui savo pragyvenimo šaltinį – laivyną. Sustojus Trinidade Mardžę pastebi ir įsimyli jaunas milijonierius Džimis Stantonas ir nežinodamas, kad Mardžė prostitutė, jai pasiperša. Tik porai kartu parvykus į Stantonų namus Mardžė sužino, kad Monrealyje išgelbėta Klara yra Džimio motina. Suprantama, anyta nesidžiaugia sūnaus išsirinkta sužadėtine. Tačiau Stantonų namuose Mardžė dar kartą išgelbsti Klarą, mat nuo pat įvykio Monrealyje moteris yra šantažuojama to paties sutenerio Rokio, kuris grasina visus jos nuotykius išpasakoti jos vyrui. Mardžė, žinodama Rokio paslaptis, pasirūpina, kad jis niekuomet nebevarstytų Stantonų namų durų. Prisipažinusi Džimiui apie savo praeitį, ji taip pat palieka Stantonų namus ir su jūreiviu Gregu išvyksta į Australiją.

Pagal nerašytas to meto moralės taisykles „puolusi moteris“, Mardžė, turėtų suprasti savo gyvenimo klaidas ir būti už jas nubausta. Tačiau Mae West veikale to nėra, Mardžė neatgailauja ir neatsiprašinėja dėl savo gyvenimo būdo. Pjesės finale neaišku, ar ji pasimokė ir nuo šiol pakeis savo gyvenimą, Australijoje gyvens „dorai“, ar tiesiog nuvykusi į Australiją toliau versis prostitucija. Paskutinius jos žodžius („I'm going straight – to Australia“) galima perskaityti ir taip, ir anaip. Negana to, „puolusios“ Mardžės personažas parodomas kaip morališkai pranašesnis nei „doros aukštuomenės ponios“ Klaros. Mat, kaip teigia Mardžė, kūno pardavinėjimas jai buvo išgyvenimo būtinybė, vienintelis pajamų šaltinis, o Klara svetimų vyrų glėbio Monrealyje ieškojo skatinama vien instinktų ir noro pasilinksminti. Pjesėje prostitutė Mardžė morališkai triumfuoja prieš aukštuomenės damą, o Mae West savo personažo žodžiais taip pat įkanda ir į teatrą – ne patį pigiausią – dviprasmiško vaidinimo siūlomų malonumų ieškoti atvykusiai publikai.

Nors Mae West kritikai jos kurtus personažus dažnai kaltindavo amoralumu, kiekvienas jų turėjo savitą moralinį stuburą. Aktorė vaidino seksualiai laisvus, tačiau ne amoralius personažus. Sunkiai Mae West kūriniams sektųsi užkabinti ir to laikotarpio teatro bei kino kritikų pamėgtą (beje, ir Lietuvoje) „pornografijos“ etiketę. Štai Lietuvos literatūros ir meno archyve, Kino filmų cenzūros fonde, rastas leidimas antrajam filmui su Mae West (ir pirmam, kuriame ji atlieka pagrindinį vaidmenį) „Jos suvedžiotas“ („She Done Him Wrong“, rež. Lowell Sherman, 1933, leidimas išduotas pavadinimu „Lady Lou“) rodyti. Stebėtina, kad prie filmo apie visus miesto vyrus pažįstančią ir dovanas iš jų neatsisakančią imti burleskos dainininkę, filmo apie į Pietų Ameriką merginas pardavinėjančius mafiozus, Lietuvos kino cenzoriai, mėgę skaičiuoti bučinių ir sijonų ilgį, nerado kaip prikibti! Filmas leistas žiūrėti visiems, be jokių iškarpymų. Cenzoriams pateiktame filmo turinyje taip pat konstatuota, kad Mae West personažas, Ledi Lu, yra „iš esmės dorovinga moteris“.

Iš tiesų, nei ilgų bučinių, nei nuogų kelių, nei kitų panašių „ištvirkimų“ Mae West filmuose nebuvo, tačiau jie kupini sekso! Šis buvo tik sugestijuojamas – gestu, katinišku murkimu ar visu kalnu vieno sakinio juokelių. Sekso scenos vyko ne ekrane, o žiūrovo vaizduotėje, kurią cenzoriams karpyti buvo gerokai sunkiau. Mae West vėl „įkando“ savo žiūrovams ir kritikams: jei šie jos kūrybą vadina pornografija, tai problema visų pirma glūdi jų pačių „ištvirkusioje“ vaizduotėje, jie įsivaizduoja gerokai daugiau, nei yra parodoma ar tiesiogiai pasakoma.

O cenzūruoti rašytoją ir aktorę bandyta ne kartą. Viskas prasidėjo dar teatro scenoje: 1927 m. vasarį, po 375 rodymų (!), policija įsiveržė į Mae West dramą „Seksas“ rodantį teatrą, uždraudė tolesnį rodymą ir sulaikė aktorių trupę. Moralės sargus veikiausiai dar labiau nei „Seksas“ papiktino tuo metu rodyti pradėtas Mae West parašytas spektaklis „Dregas“ („The Drag“), kuriame pasisakyta už homoseksualų teisę į meilę, o scenoje vaidino keletas moterimis persirenginėjančių vyrų (bet nevaidino Mae West), tad nuspręsta nušauti du zuikius vienu šūviu. Autorė už „nepadorią“ produkciją buvo nubausta 10 dienų kalėjimo ir 500 dolerių bauda, taip pat ji iš savo kišenės padengė kitiems aktoriams skirtas baudas. Kalėjime, pačios teigimu, gyveno kaip karalienė, o baudos, palyginti su vaidinimų sėkme, nebuvo tokios skaudžios, maža to – teismas ir jo atgarsiai spaudoje tapo puikiausia reklama! 1928-ųjų spektaklis „Deimantinė Lil“ („Diamond Lil“) buvo didžiausias autorės hitas scenoje, išgryninęs ir įtvirtinęs tolesnį sceninį įvaizdį – stiprios, aštrialiežuvės, visų vyrų geidžiamos ir šį geismą pelningai išnaudojančios, tačiau „iš esmės [savaip] dorovingos moters“.

Pagal „Deimantinę Lil“ sukurtas ir minėtas Holivudo filmas „Jos suviliotas“. Galime sakyti, kad šį personažą, ar skirtingas jo variacijas, Mae West vaidino visuose dešimtyje savo filmų, pradedant debiutiniu „Kiekvieną vakarą“ („Nigth After Night“, rež. Archie Mayo, 1932, tarpukario Lietuvoje „Beprotiškos nemigo naktys“), baigiant „Įkarščiu“ („The Heat's On“, rež. Gregory Ratoff, 1943). Čia taip pat siekta kontroliuoti autorės produkciją – Mae West su pasididžiavimu sakydavo, kad būtent ji yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl Holivudo studijos ėmėsi savicenzūros, 1934-aisiais įvedė vadinamąjį Hayso kodeksą. Pačios teigimu, cenzoriams kiekviename filme ji pateikdavo kelis „žaibolaidžius“ – dialogo eilutes ar scenas, kurios tikrai jiems užklius ir jie reikalaus jas išimti, o tuo pasitenkinę lengviau praleis visas likusias, autorės iš tiesų norimas scenas. Tai Mae West tikrai galėjo padaryti, mat Holivude ne tik buvo pagrindinių vaidmenų aktorė, bet ir pati rašė savo filmų scenarijus, ar bent savo personažo dialogus, taip griežtai kontroliuodama savo įvaizdį ekrane. Šis aktoriaus / scenaristo derinys to meto Holivude buvo išskirtinis.

Ateidama į Holivudą Mae West jau buvo scenos hitas, hitu ji netruko tapti ir ekranuose. Nors debiutavo antraplaniu vaidmeniu, aktorė visiškai užgožė kitus filmo „Kiekvieną vakarą“ aktorius ir toliau vaidino tik pagrindiniu vaidmenis. Pirmieji aktorės filmai susuko žiūrovams galvas ir sulaukė milžiniškos komercinės sėkmės, o aktorės / autorės žinomumas peržengė JAV teatrų ribas ir tapo pasaulinis. Būtent dėl filmų, o ne dėl scenos šlovės, apie Mae West sužinoma ir Lietuvoje, beje, visai taip pat kaip ir apie Alą Jolsoną.

To meto Mae West kino karjeroje irgi yra lietuviškų smulkmenų, štai filme „Visu įkarščiu“ („Goin' to Town“, rež. Alexander Hall, 1934) šalia aktorės matome Užpaliuose gimusį rusų kilmės aktorių Ivaną Lebedevą (JAV žinomas kaip Ivan Lebedeff). Po revoliucijų Rusiją palikęs aktorius Holivude dažniausiai vaidindavo antraplanius Rusijos ar Pietų Amerikos aristokratų blogiukų vaidmenis, ne išimtis ir šis filmas. Čia aktoriaus personažas Pietų Amerikoje bando suvilioti netikėtai praturtėjusią Mae West vaidinamą dainininkę ir pavogti jos palikimą, tačiau Mae West įkūnijamos moterys pernelyg protingos, kad užkibtų ant tokių vyrų kabliuko.

Tiesa, patys Mae West filmai tarpukario Lietuvoje didelio populiarumo nesulaukė, daugelis jų čia net nerodyti. Kandus aktorės humoras, dviprasmiški posakiai sunkiai pasidavė vertimui ir žiūrovų liko neįvertinti. Panašaus likimo šalyje tuo metu sulaukė ir brolių Marxų komedijos bei daugelis screwball komedijos žanro filmų. Tačiau aktorės populiarumas neliko nepastebėtas, 4-ojo dešimtmečio Lietuvos spaudos pramogų skiltyse išspausdintas ne vienas aktorės portretas, aptarinėta jos karjera Holivude, gaunamas atlyginimas (aktorė vienu metu buvo daugiausiai uždirbanti moteris Holivude) ir, žinoma, išskirtinė smėlio laikrodžio figūra, dėl kurios „Lietuvos žinios“ Mae West vadino „idealia apvalių linijų moterimi“. Vis dėlto daugiausia dėmesio šalies spaudoje ji sulaukė 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai paaiškėjo, kad sekso ikona tapusi aktorė jau kelis dešimtmečius slepia faktą, jog yra ištekėjusi. Tokia žinia Lietuvos spaudoje gal būtų buvusi anokia naujiena, visokiausių skandalų Holivude nors vežimu vežk, jei ne viena smulkmena – aktorės vyras, pasirodo, buvo lietuvis!

Aktorė už savo kolegos, vodevilio atlikėjo, šokėjo, Franko Wallace’o ištekėjo 1911-aisiais, būdama aštuoniolikos. Pora susituokė toli nuo namų, kartu išvykę į turą po šalį. Nežinia, kas Mae West traukė tekėti – meilė, baimė, laisvė ar maištas, bet jaunikis buvo prisaikdintas apie santuoką nieko nepasakoti Mae tėvams, o po pusmečio apskritai savo sutuoktinės apleistas. Gal Frankas ir būtų užmiršęs Mae West, jei ši, kaip jis, būtų likusi tik nežymia atlikėja, bet pamačius jos veidą populiariausiuose filmuose, sužinojus, kiek pinigų ji uždirba, vyrui staiga atgijo atmintis, kad žmona jį paliko, tačiau oficialiai neišsiskyrė. Jei pora dabar išsiskirtų, tai pagal teisės normas ir turtą kažkaip reikėtų dalintis: jis jai trečdalį savo (t.y. nieko), o ji jam – trečdalį savo... Štai ir pradėjo vyras ieškoti žmonos, kreipėsi į spaudą ir advokatus, šie 1935-aisiais iškapstė santuokos liudijimo kopiją.

Iš pradžių neigusi vedybas, po kelerių metų aktorė santuoką viešai pripažino. Lietuvos žiniasklaida suūžė: pasirodo, Frank Wallace – tik sceninis slapyvardis, o štai santuokos liudijime įrašyta Frank Szhatkus, skaityk – Pranas Šatkus (viename iš vėlyvųjų savo interviu Mae West yra teigusi, kad tikroji jos pirmojo vyro pavardė „buvo neištariama“). Pasirodo, tai JAV gimęs lietuvių emigrantų vaikas, dargi neblogai pažįstamas kai kurių lietuvių išeivių. Ot turėjo smagumo Lietuvos laikraštininkai! Nors reikia juos pagirti: Amerikos lietuvio „pasiekimais“ jie nesididžiavo, vadino jį „nevykusiu mūsų tėvynainiu“, panorusiu suktai pasipelnyti.

O pasipelnyti Šatkui nepavyko. Skyrybų bylai nuėjus į teismą apie bet kokius pinigus teko greit pamiršti, mat paaiškėjo, kad Šatkus dar 1915 m. vedė antrą kartą, o apie nebaigtą pirmąją santuoką prisiminė tik antrajai iširus. 1943-iaisiais pora oficialiai išsiskyrė. Pinigų kalnų Šatkus nesusižėrė, bet sakoma, kad iš geros valios Mae West šiek tiek jam „numetė“. Pati taip pat teigė, jog žinodama, kad jau yra oficialiai susituokusi, tapusi populiari išvengė daug galimų kvailysčių.

Panašiu metu baigėsi ir Mae West kino karjera Holivude, nes per dešimt metų žiūrovai pasisotino nekintančiu jos personažu. Tačiau į šeštąją dešimtį įkopusi sekso ikona toliau tęsė sėkmingą karjerą scenoje, kūrė įspūdingus šou Las Vegase, per kuriuos ją gulinčią ant sofos į scena įnešdavo raumeningi apsinuoginę kultūristai, tarp jų ir būsimas vyras – trisdešimčia metų už aktorę jaunesnis Paulas Novakas, su kurio ji išgyveno 26 metus, iki savo mirties 1980-aisiais. 8-ajame dešimtmetyje Mae West su dar dviem filmais grįžo į kino ekranus, juose vaidino iš esmės pačią save, tiksliau, savo legendą: po aktorės kojomis toliau griuvo jauni vyrai, o ji laidė dviprasmiškus juokelius. Mae West tapo neatskiriama nuo savo kurto personažo, ir būtent šis personažas šiandien yra atsimenamas kaip Mae West.

Baigiant reikia paminėti dar vieną lietuvišką Mae West mozaikos dalį. Neilgai trukus po žvaigždės mirties apie ją buvo sukurtas biografinis televizijos filmas „Mae West“ (rež. Lee Philips, 1982), sekso ikoną jame įamžino Amerikos lietuvė aktorė Ann Jillian (Ann Jura Nauseda, arba Ona Jūratė Nausėdaitė), kurios tėvai Lietuvą paliko Antrojo pasaulinio karo metais. Ann Jillian sukurtas Mae West paveikslas sulaukė plataus kritikų pripažinimo, aktorė už vaidmenį buvo nominuota „Emmy“ apdovanojimui, o filmas vis dar yra vienintelis vaidybinis biografinis filmas, skirtas legendos karjerai, tad – tai gera stotelė platesnei pažinčiai su ja. Bet pirmiausia – pirminiai šaltiniai, t.y. pačios Mae West filmai, kurie šiandienos Lietuvos publikai gal pasirodys priimtinesni nei prieš 90 metų.