Kinas
„Suzume“ („Suzume no Tojimari“, Japonija, 2022) – pirmoji mano pažintis su Makoto Shinkai anime filmais. Todėl mane suintrigavo užsienio kino kritikų sutarimas, kad „Suzume“, nors ir vizualiai stulbinantis anime, nesiekia to paties režisieriaus filmų „Tavo vardas“ (2016) ir „Orų mergaitė“ (2019) animacijos kokybės. Savo ruožtu galiu pasakyti, kad tai, ką pamačiau kino salėje, buvo viena gražiausių ir įsimintiniausių animacijos patirčių – pusę laiko praleidau iš nuostabos išpūtusi akis. Be abejo, mintyse „Suzume“ nuolat lyginau su Hayao Miyazaki šedevrais, tik jie man jau kelia švelnios nostalgijos jausmus, o Makoto Shinkai vizualine prasme sugebėjo ne tik atimti žadą, bet ir kuriam laikui perkelti į kitą pasaulį, primindamas, kodėl tokios svarbios kokybiškos kino patirtys.
Pagrindinė herojė septyniolikmetė moksleivė Suzumė, netekusi mamos per 2011 m. Tohoku regione įvykusį žemės drebėjimą ir jo sukeltą cunamį, gyvena su teta ir, atrodo, niekuo neišsiskiria iš bendraamžių. Žiūrovas gana greitai įtraukiamas į veiksmo sūkurį, kai Suzumė keliaudama į mokyklą sutinka patrauklų jauną vyrą vardu Souta Munakata, kuris ieško durų. Suzumė, pajutusi jam neapsakomą trauką, keliauja į vietą, kurion ji pasiuntė Soutą. Apleistame karštųjų srovių kurortiniame miestelyje ji randa duris, vedančias į kitą, jai iš pirmo žvilgsnio nepažįstamą pasaulį, tačiau į šį pasaulį Suzumei kol kas nelemta patekti. Vandenyje pastebėjusi ir ištraukusi katės statulėlę, Suzumė pati to nesuprasdama duoda pradžią įvykiams, kurie pakeis jos ir aplinkinių gyvenimus.
„Suzume“ paliečia labai daug temų, gal net per daug. Istorijai rutuliojantis darosi sunku suprasti, kokie veikėjai susiję su kuriomis temomis ir kaip filme formuojama naratyvinė visuma. Nėra abejonių, kad vizualiai filmas arti šedevro, tačiau pati istorija greitai tampa „klampi“ ir vietomis ištęsta. Suprantu, kad buvo nuspręsta iš dalies Suzumę stereotipiškai vaizduoti kaip karštai įsimylėjusią paauglę, kuriai racionalus įvykių vertinimas tampa neįmanomas, nes juk MEILĖ. Suzumės jausmų objektas – vyresnis vyras, kuris (staigmena) turi mistinių galių ir atsakomybių, neleisiančių romantiškiems jausmams toliau vystytis. Kažkur girdėta? Man nuolat knietėjo kreiptis ir Suzumę su klausimu – ką tu darai? Norisi pagirti tai, kad Suzumė sukurta kaip netobula herojė (jauna moteris), kuriai būdingos ydos, klaidos ir kvaili sprendimai, tačiau stereotipinis paaugliškų fantazijų vaizdavimas trukdė joje pamatyti ką nors daugiau nei hormonų audras. Neįmanoma meilė nėra naujas motyvas anime filmuose, todėl sukėlė daugiau nuobodulio nei empatijos pagrindinei herojei.
Mitologiniai filmo aspektai pasirodė įdomesni. Žemės drebėjimų samprata Japonijoje grįsta mitu, kad po sala gyvena Namazu – milžiniškas šamas. Siekiant, kad Namazu nesimuistytų ir nedrebintų Japonijos, jį saugojo dievas Takemikazuchi, pasitelkęs stebuklingą akmenį. Šiuos Namazu mito elementus filme lengva atpažinti. Stichinių nelaimių, šiuo atveju Japonijai skaudžių žemės drebėjimų ir cunamių, pasekmės individams ir visuomenėms – dar vienas „Suzume“ naratyvinis sluoksnis. Suzumė nėra iki galo susitaikiusi su motinos netektimi, todėl labai asmeniškai priima filmo įvykius ir jaučia didelę kaltę. Tad gana lengva pajausti pagrindinės veikėjos skausmą. Taip pat žiūrovams neturėtų būti svetimas Suzumės noras būti mylimai.
Dar šiek tiek apie istorijos „klampumą“. Kai atrodė, kad filmo kulminacija jau pasiekta, Suzumė parodė neįtikėtiną užsispyrimą ir tarsi tarė Makoto Shinkai: „Ne, aš tokios pabaigos nepriimu!“ Atsisakymas gyvenimą priimti tokį, koks jis yra, tiek filosofiniu, tiek praktiniu požiūriu gali turėti įvairiausių pasekmių. Šiame filme toks požiūris veda pagrindinę veikėją link dar didesnių pavojų, tad filmo moralas gali likti sunkiai apčiuopiamas ar net nesuprastas. Galima matyti, kad aukštinamos tokios individų savybės kaip drąsa (kartais kvaila drąsa), pasiaukojimas, aklas tikėjimas savo tiesa, nemąstant apie platesnį vaizdą. Gal Shinkai norėjo parodyti, kad tai yra romantiška, bet tokiai skeptikei kaip aš tai pasirodė lyg naratyvinio potencialo švaistymas.
„Suzume“ tikrai vertas žiūrovų dėmesio. Galbūt ne visi tokie reiklūs istorijų pasakojimo nuoseklumui kaip aš. O ir jausmų šiame filme netrūksta. Galiausiai naratyvines nuodėmes „Suzume“ galima atleisti, kai akys salsta nuo vienos geriausių šių laikų animacijų.
