Daugiau nei pramoga

Žiūrime, komentuojame, gyvename jais ir su jais. Serialai tapo kur kas daugiau nei pramoga. Naujausias pavyzdys – HBO serialas „Paskutinieji mūsiškiai“ („The Last of Us“, 2023) pagal populiarų videožaidimą, pasirodžiusį prieš dešimtmetį. Puiki aktorių vaidyba, operatoriaus darbas, įtaigiai perteikiantis postapokaliptinį civilizacijos irimą, netikėtos šalutinės siužeto linijos ir pandemijos atgarsiai lėmė, kad apie Craigo Mazino ir Neilo Druckmanno kūrinį kalbėjo, rašė ir skaitė ne tik serialo bei žaidimo gerbėjai, bet visi. Kordicepso, parazitinio grybelio, kuris seriale užvaldo žmogaus organizmą ir grasina sunaikinti civilizaciją, tema buvo įtraukta į rimtų žurnalų rubrikas. Jausmingas epizodas, kuriame vaizduojama Bilo ir Frenko meilė bei bendras gyvenimas, tradiciškai sukėlė įniršį dėl „LGBT propagandos“. 48-erių Pedro Pascalis sulaukė nesuskaičiuojamų internetinių susižavėjimo išraiškų, tačiau taip pat tapo pretekstu rimtesnėms sociopsichologinėms sexy daddy fenomeno analizėms. Ką jau kalbėti apie internetinių gerbėjų meno kūrinių srautą.

Pramogų, kultūros ir socialinio gyvenimo sankirtoje įvykiu tapo ir kitas HBO serialas „Palikimas“ („Succession“, 2018–2023), kurio paskutinis ketvirtasis sezonas neseniai prasidėjo. Žiniasklaidos magnatų pasaulyje vykstantis serialas – tai ir satyra apie iki kaulų smegenų supuvusius turtuolius, ir jaudinanti šeimos drama, ir niūrus šiuolaikinės Vakarų kapitalistinės demokratijos portretas. Tačiau Jesse’o Armstrongo serialo vizualinė plotmė su prabangiais limuzinais, Manhatano penthauzais, privačiais lėktuvais, sraigtasparniais ir jachtomis veikia žiūrovų vaizduotę taip pat stipriai, kaip ir neatremiami dialogai, netikėti siužeto posūkiai ir aktorių charizma. Serialo garderobas sulaukė atskiros paskyros instagrame, apie Rojų „tylios prabangos“ (angl. quiet luxury) tendencijas nuolat rašo mados žurnalai, jas mėgdžioja tie, kurie siekia tapti aukštosios klasės atstovais.

„Netflix“ hitas „Valdovės gambitas“ („The Queen’s Gambit“, 2020) sukėlė pasaulinį susidomėjimą šachmatais, tos pačios platformos „Keisti dalykai“ („Stranger Things“, 2016–2024) iškėlė 8-ojo dešimtmečio vidurio dainas į topų viršūnes, o Trečiadienės Adams šokio scena iš kito serialo „Trečiadienė“ („Wednesday“, 2022) greitai peržengė interneto ribas – ją bandė atkurti net mokyklų direktorės. Demonstracijose prieš abortų įstatymų griežtinimą JAV ir Lenkijoje žmonės žygiavo vilkėdami raudonais apsiaustais ir baltais gobtuvais – Margaret Atwood romano motyvais sukurto televizijos serialo „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“, 2017–) herojės apranga. Panašų poveikį turėjo ir „Kortų namelis“ („House of Cards“, „Netflix“, 2013–2018), kuris savo žiūrovams įteigė arba sustiprino įsitikinimą, kad politika yra ne kas kita, kaip ciniškas ir brutalus žaidimas dėl valdžios.

Daugelį dešimtmečių televizija buvo laikoma pigia masine pramoga. Išimčių buvo nedaug. Viena jų, pranašaujanti artėjančius pokyčius, – Davido Lyncho ir Marko Frosto „Tvin Pyksas“ („Twin Peaks“, 1990–1991). Šio detektyvinio serialo herojė, paauglė Laura Palmer, personažas ne tik išgalvotas, bet ir miręs, 1990 m. pateko tarp žurnalo „People“ išrinktų labiausiai intriguojančių žmonių. Klausimas „Kas nužudė Laurą Palmer?“ sukosi visų galvose, neišskiriant ir Michailo Gorbačiovo. Po daugelio metų JAV prezidentas Barackas Obama pasirodys esąs serialo gerbėjas. Kartą jis bandė iš HBO vadovo išgauti, ar Džonas Snou išgyveno dramatišką penktojo „Sostų karų“ („Game of Thrones“, 2011–2019) sezono finalą. „Pone prezidente, čia net ir jūsų lygio priėjimo prie informacijos neužtenka“, – buvo jam atsakyta. O minėtą Džoną Snou vaidinantis Kitas Haringtonas prisiminė, kad tuo metu gatvėje jam žmonės šaukė: „Ar tu išgyvenai?! Sakyk, ar išgyvenai?!“

Būtent HBO nuopelnas, kad serialai atsikratė pigios, daugiau ar mažiau nuvalkiotos pramogos šleifo. Kaip kabelinė televizija, gaunanti pelną iš prenumeratos, o ne reklamos, ji galėjo sau leisti kurti sudėtingesnio siužeto kūrinius, paliečiančius svarbias temas ir nevengiančius kontroversijų. Su dviprasmiškais personažais, seksu ir keiksmažodžiais. Amžiaus pradžios serialai, tarp kurių – Davido Chase’o „Sopranai: mafijos kronika“ („The Sopranos“, 1999–2007), Davido Simono „Blakė“ („The Wire“, 2002–2008), Alano Ballo „Šešios pėdos po žeme“ („Six Feet Under“, 2001–2005) ar „Karo vilkai. Desantininkai“ („Band of Brothers“, 2001), padėjo rastis „prestižinės televizijos“ terminui.

Atsiradęs prestižas, didėjantys biudžetai ir žiūrovai, kurie vis daugiau savo gyvenimo veiklų perkelia į internetą (o kino teatrai virsta paauglių pramogų parku), į serialų pasaulį priviliojo geriausius režisierius ir Holivudo žvaigždes.

Daugėjant namų kino platformų, vis aršiau konkuruojama dėl žiūrovų laiko ir pinigų. Todėl serialų nuolat daugėja, o kritikai ir žiūrovai skundžiasi dėl kiekybės kokybės sąskaita, nes siekiant sumažinti nesėkmės riziką dažniausiai pateikiama daugiau to, kas jau sulaukė sėkmės, nesvarbu, ar tai būtų priešistorės, ar tęsiniai, ar perdirbiniai. Taip atsirado kiti terminai: aukso amžius ir televizijos pikas – viršūnė, nuo kurios kelias esą veda tik žemyn.

Judančių paveikslėlių narkozė

Karantinas parodė, kad serialai – pirmo būtinumo prekė. Jie padėjo užmušti laiką, pagerinti nuotaiką ir numalšinti nerimą. Taip nuo prestižinės televizijos amžiaus pradžioje atėjome iki šiandieninės komforto televizijos, kuri panaikina skirtumą tarp gero ir blogo, meno ir pramogos, iššūkių ir streso mažinimo.

Neseniai, kai „Netflix“ pasirodė komedija „Paslaptinga žmogžudystė 2“ („Murder Mystery 2“, 2023), kurioje Jennifer Aniston ir Adamas Sandleris vaidina savamokslius detektyvus, „Time“ žurnalistas klausė: ar didelis filmo populiarumas reiškia, kad dabar rodysime / žiūrėsime bet ką? Ir ar nereikėtų tam sugalvoti kokio nors naujo termino, nes gal tai jau nebe žiūrėjimas, o judančių paveikslėlių narkozė?

Serialų kūrėjai ir platintojai įvaldė internetinius žiūrovų pritraukimo ir įtraukimo būdus. Serialų sezoniškumas skatina ilgalaikius emocinius ryšius su veikėjais, juos stiprina epizodų ir sezonų pabaigoje pateikiamos staigmenos, tačiau ne mažiau svarbi ir rinkodara. Algoritmai kiekvienam žiūrovui siūlo vis kitus kūrinius, parinktus pagal tai, kas jam patiko anksčiau. Esame skatinami žiūrėti ištisus sezonus iš eilės, kai vienas po kito einantys epizodai įsijungia automatiškai, beveik nepastebimai, ir žiūrovas staiga supranta, kad jau ketvirta ryto. Arba, priešingai, epizodai pateikiami kas savaitę, siekiant metodiškai formuoti serialo gerbėjų bazę ir kartu atgrasyti gerbėjus nuo perėjimo pas konkurentus, o tai, esant nevaldomai infliacijai ir dėl to mažėjant kai kurių žiūrovų išlaidoms, kelia platformoms realią grėsmę. Yra ir tokių serialų, kurių epizodų trukmė skirtinga – pritaikyta prie žiūrovų gyvenimo būdo ir tvarkaraščio. Trumpesniems epizodams lengviau rasti laiko (ir pateisinti jų pasirinkimą) dienos metu, o ilgesniems – vakare ir savaitgalį.

Taip pat kuriamos scenos, turinčios potencialo tapti viral (labai greitai išpopuliarėti internete): akį traukiantys kadrai, įsimintinos replikos, kurias lengva panaudoti vadinamuosiuose memuose, saspensas, skatinantis žiūrovus dalytis savo emocijomis ir sukurti bendruomenės įspūdį. Interviu su aktoriais ir kūrybine komanda, kuriuos galima rasti internete po kiekvieno epizodo, taip pat padeda palaikyti susidomėjimą serialu. Žvaigždės svarbios, tačiau bendras įspūdis toks, kad serialų industrijoje, kitaip nei kine, ypač turinčiame ambicijų, svarbiausia yra žiūrovas, jo lūkesčiai ir emocijos.

Negryna fikcija

Dar viena strategija patraukti žiūrovų ir medijų dėmesį – tai žaidimas ties fikcijos ir tiesos sankirta. Kaip „Černobylyje“ („Chernobyl“, 2019), kuriame pasakojama apie 1986 m. SSRS įvykusią atominės elektrinės avariją. Sujungus fikciją su istoriniais tyrimais, žiniasklaidoje ir interneto forumuose pasipylė straipsniai ir diskusijos, kurių autoriai ir dalyviai ieškojo melagingų faktų ar netikslumų.

Dar yra „Karūna“ („The Crown“, 2016–2023) apie britų karališkąją šeimą. Serialo aktoriai parinkti taip, kad būtų panašūs į tikrus asmenis. Neseniai pasirodė penktasis sezonas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama nepavykusiai Charleso ir Dianos santuokai. Tačiau taip pat įtraukta prieštaringai vertinama scena, kurioje princas Charlesas su tuometiniu ministru pirmininku Johnu Majoru aptaria galimą Elžbietos II abdikaciją. „Visi seriale matomi pokalbiai yra gryna fikcija. Jie buvo sukurti siekiant dramatiškumo efekto ir rinkodaros tikslų, neatsižvelgiant į tiesą. Žmonės turėtų jį boikotuoti. <...> Tai piktybiška nesąmonė“, – laikraštyje „Mail On Sunday“ kūrėjų licentia poetica komentavo Majoras. O britų žvaigždė Judi Dench laiške laikraščiui „Times“ apkaltino serialą kuriant pigią sensaciją ir nerimavo, kad ypač amerikiečiai pramaną gali laikyti tiesa. Netgi buvo raginama prieš epizodus rodyti užrašą, kuris įspėtų, kad serialas yra faktais paremta fikcija.

„Kortų namelis“ sulaukė didelio susidomėjimo dėl politinės kūrėjų praeities, kuri suteikė „Netflix“ vizijai patikimumo. Serialas sukurtas pagal britų politiko ir artimo Margaret Thatcher bendražygio Michaelo Dobbso romaną, serialo scenarijaus autorius ir kūrėjas Beau Willimonas daug metų dirbo Demokratų partijos politikų rinkimų kampanijose, o politinis konsultantas Jay Carsonas – prezidento Billo Clintono spaudos sekretoriumi ir Hillary Clinton rinkimų kampanijos štabe. Savo ruožtu „Palikimo“ konsultantai, užtikrinantys seriale vaizduojamo pasaulio patikimumą, yra žmonės, dirbantys liūdnai pagarsėjusiam vienam procentui. Neseniai parodyta scena, kurioje Loganas Rojus (Brian Cox) slankioja po savo ATN televizijos redakciją, yra vienos iš scenarisčių prisiminimas. Ji dirbo laikraščio „Wall Street Journal“ redakcijoje, kai 2007 m. jį nusipirko Rupertas Murdochas, pasaulinės korporacijos „News Corp“ vadovas ir, be kita ko, „Fox“ televizijos savininkas. Murdochas pirkinį atšventė sakydamas kalbą darbuotojams. Seriale Loganas užlipa ant platformos, sukrautos iš popieriaus paketų, ir sako motyvacinę kalbą, kurioje skamba raginimai perpjauti gerkles opozicijai ir „būti šūdinais piratais“. Teigiama, kad iš tikrųjų Murdochas kalbėjo mažiau vaizdingai.

Be pabaigos

Naujų įspūdžių ir peno internetinėms diskusijoms bei memams galima rasti ir senuose serialuose. Pavyzdžiui, „Bafi, vampyrų žudikė“ („Buffy the Vampire Slayer“, 1997–2003), serialas apie paauglę blogiukų žudikę, tapo ne tik garbinimo, bet ir feministinių analizių objektu. Po daugelio metų paaiškėjo, kad serialo filmavimo aikštelė buvo toksiška darbo vieta. „Draugai“(„Friends“, 1994–2004), priešingai, žeidžia jaunosios kartos jausmus, nes čia nėra etninės įvairovės ir propaguojama storumo fobija, o tai periodiškai sukelia internetines diskusijas ir keiksmus, taigi ir vėlesnes susidomėjimo serialu bangas.

Simbiozėje su socialinėmis medijomis gyvuojantys serialai tapo ne tik kultūros ar pramogų, bet ir (virtualaus) socialinio gyvenimo dalimi. Ir meninė kokybė yra tik vienas iš vertinimo parametrų, svarbus tam tikroms auditorijoms. Binge watching lydi hate watching – žiūrėjimas siekiant pasijuokti ir išlieti sarkazmą bei ironiją interneto komentaruose.

O platformos užtikrins, kad medžiagos netrūktų. Neabejotinai bus įdomių ir netikėtų premjerų, nes vidutinybių sraute visuomet pasitaiko brangakmenių. Pavyzdžiui, pastaruoju metu „Apple TV“ sekėsi – pasirodė puikus „Atskyrimas“ („Severance“, 2022) ir išradingas „Didysis prizas“ („The Big Door Prize“, 2023–).

Taip serialai valdo masinę vaizduotę mastu, neįsivaizduojamu kitoms kultūros šakoms.

Pagal užsienio spaudą parengė I. V.