Kinas
Austėja Urbaitė 2014 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė vaizdo režisūros bakalauro studijas. Trečiais studijų metais sėkmingai debiutavo trumpametražiu filmu „Etiudas“ (2013). Dar po metų pristatė savo diplominį darbą „Tiltai“ (2015). 2022 m. rudenį jos naujausio debiutinio ilgametražio filmo „Per arti“ tarptautinė premjera įvyko Varšuvos kino festivalyje. Iškart po to filmas buvo pristatytas Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, o kovo 23–25 d. „Per arti“ „Kino pavasaryje“ galės išvysti ir Lietuvos auditorija.
„Per arti“ – istorija apie prancūzų porą Žakliną (Anne Azoulay) ir Leoną (Arthur Igual), įsivaikinusius vaikus iš Lietuvos – Karoliną (Inesa Sionova) ir Rytį (Ajus Antanavičius). Kalbos barjerą peržengti jiems padeda jauna vertėja Gabrielė (Dovilė Kundrotaitė). Filme nagrinėjamos moralinės dilemos ir galios pozicijų klausimai, susiję su įvaikinimu.
Kaip gimė filmo „Per arti“ idėja?
Filmo idėją sugalvojau labai seniai, pamažu ji įgavo aiškesnę formuluotę. Nuo trylikos metų pradėjau dirbti su vaikais mamos organizuojamuose renginiuose. Tad nuo pat ankstyvos paauglystės vaikų tema man buvo artima. Vėliau susidūrus su šeimomis, kurios nusprendžia įsivaikinti, mano dėmesį patraukė šios situacijos trapumas. Kitokie šeiminiai santykiai, prie kurių nebuvau pratusi, supratimas, kad mažai apie tai žinau, žadino smalsumą.
Vėliau pradėjau savanoriauti vaikų namuose. Dalis tų vaikų važiuodavo į Italiją vasaroti su italų šeimomis. Kai kuriuos jų draugus italai jau buvo įsivaikinę. Ten išgirdau labai daug istorijų. Kai kurie dialogai filme „ištraukti“ tiesiai iš vaikų lūpų. Kai pradėjau rašyti scenarijų, lankiau penkių mėnesių kursus, skirtus tėvams, norintiems įsivaikinti, tapti globėjais. Žinoma, negalėjau atskleisti, kad ten ieškau medžiagos filmo scenarijui, tad buvau tarytum slaptoji agentė. Kartu su kitais išėjau kursus, ne tik stebėjau, bet ir savo kailiu pajutau, kaip vyksta pasiruošimo įsivaikinti procesas. Bandymas suprasti įsivaikinti norinčius tėvus, įvaikintų vaikų kasdienybę – abiejų pusių išgyvenimai – mane jaudino ir ridenosi į didžiulę sniego gniūžtę, kuri gimė filmo pavidalu.
Trumpametražiame filme „Tiltai“ ir debiutinėje kino juostoje „Per arti“ skamba dvikalbiai (prancūziški ir lietuviški) dialogai. Taip pat pirmajame jūsų trumpametražiame filme „Etiudas“ ir jau minėtuose greta lietuvių vaidina prancūzų aktoriai. Ar tai galima pavadinti savotišku jūsų braižu, ar tai tėra atsitiktinumas?
Tai visiškas sutapimas. Pirmame filme vaidinusi Clotilde Rigaud buvo mano meilė iš pirmo žvilgsnio. „Tiltuose“ neturėjo būti nei Prancūzijos, nei prancūzų kalbos. Istorija buvo apie merginą, kuri nusprendžia palikti šalį. Į atranką pakviečiau Clotilde, nes be galo patiko jos organiškumas. Kai supratau, kad noriu, jog ji vaidintų filme, pamaniau, kad reikia išnaudoti viską, ką ji gali suteikti personažui, jį pagilinti. Jos prancūziška kilmė yra jos asmenybės dalis, todėl filme kartais kalbama prancūziškai.
Prancūzų kalba ir kultūra mane visad labai žavėjo. Jau buvau prie jos prisilietusi, pajutusi, kas man artima ar svetima. Tad šis pasirinkimas buvo instinktyvus. Galbūt filmo istorija galėtų rutuliotis italų šeimoje, ieškant finansavimo tokį kelią man irgi siūlė, tačiau nekalbu itališkai ir taip gerai nepažįstu šios šalies kultūros. Kuriant filmą buvo labai svarbu, kad kitos šalies kultūra man būtų suprantama. Taip pat buvo reikalinga mokėti kalbą, nes dialogai vyksta dviem kalbomis. Žinau, kad galima kurti filmą su vertėjo pagalba, tačiau man tai šiuo atveju atrodė nepriimtina.
Kokią pridėtinę vertę „Per arti“ kuria dvikalbiai dialogai, be tiesioginio kalbos nesupratimo?
Suteikia nesaugumo jausmą ir bejėgiškumo atspalvį. Prieš tave vyksta pokalbis, kurio tu nesupranti, ir dėl to nieko negali padaryti. Žaklina nežino, kaip be žodžių užmegzti ryšį su vaikais, o vaikai sutrikę, nes privalo integruotis į naują, jiems nepažįstamą pasaulį.
Kokią funkciją jūsų filme atlieka antikinės kultūros ženklai? Kodėl pasirinkote būtent Gorgonės mitą?
Gorgonė tapo pabaisa ne dėl to, kad padarė kažką blogo. Ji buvo labai įskaudinta moteris. Ją išprievartavo šventykloje ir už tai nubaudė. Tai moteris, kuri patyrė traumą ir tapo pabaisa. Iškyla perspektyvos klausimas: ar žiūrima į rezultatą, ar į priežastis, kodėl taip atsitiko? Gorgonės likimas asocijuojasi su Žaklinos istorija. Iš kitos pusės, Gorgonė tampa dviprasmišku simboliu – vienokia ji Gabrielės pasakojimuose, kitokia Leono mozaikoje. Ją pasirinkau, nes tai nevienareikšmis simbolis, pasiūlantis dvi skirtingas percepcijos galimybes.
Ar prieš pradėdama kurti filmą jau žinojote, koks bus jo žanras, ar jis atsiskleidė vykstant procesui?
„Per arti“ scenarijus nuo pat pradžių buvo rašomas orientuojantis į psichologinę dramą. Filmo personažai susiduria su savo vidiniais demonais ir tai paverčia jį savotišku psichologiniu trileriu. Tad natūralu, kad filmas pradžioje yra arčiau dramos žanro, nes veiksmas vyksta labiau buitiniu lygmeniu, bet kai veikėjos stoja į akistatą su savimi, pasikeičia jų vidinė nuotaika ir įvyksta žanrinis posūkis.
Filmuose „Tiltai“ ir „Per arti“ ryški nesusišnekėjimo problema. Nė viename nerandama atsakymo. Koks jūsų asmeninis šios problemos sprendimas?
Kurdama šiuos filmus niekada nemaniau, kad nesusišnekėjimas yra pagrindinė tema. „Tiltuose“ pagrindinė problema, mano nuomone, – baimė mylėti, suklysti, išlaisvinti jausmus ir prarasti jau sukurtą ryšį. Todėl ir sprendimas ten – rizikuoti. Man atrodo, kad „Tiltuose“ nesusišnekėjimas atsiranda dėl komunikacijos apie savo jausmus trūkumo. Apskritai nesusišnekėjimas gyvenime yra daugelio problemų šaltinis, tad turbūt todėl jis išnyra kaip problema. Jeigu atskleisčiau nesusikalbėjimo problemos sprendimą filmo „Per arti“ kontekste, man atrodo, atimčiau žiūrėjimo malonumą iš filmo dar nemačiusiųjų, tad to nedarysiu. O gyvenime ne visada įmanoma įveikti šią problemą, nes kiti žmonės turi teisę tavęs nesuprasti, yra žmonių, kurie tarpusavyje niekada nesusišnekės, su tuo kartais irgi reikia susitaikyti.
„Tiltuose“ nagrinėjami poros santykiai, o „Per arti“ – šeiminiai. Ar pagausėjus veikėjų susidūrėte su sunkumais, kaip tinkamai, visavertiškai atskleisti visus penkis personažus ir jų tarpusavio santykius?
Tai iš tiesų buvo didelis iššūkis, nes man atrodė svarbu skirti pakankamai laiko kiekvienam personažui. Prieš filmavimus labai kruopščiai tam ruošiausi. Filmuojant sekti vienu metu penkis žmones, ypač kai nėra galimybės scenas filmuoti chronologiškai, buvo be galo sunku. Man labai padėjo Jorūnė Greičiūtė, kuri buvo atsakinga už scenarijaus tęstinumą. Paprastai scenarijaus tęstinumo profesionalas seka, kad daiktai būtų tinkamose vietose, personažų judesiai atitiktų surepetuotus ir panašiai. O Greičiūtės pozicija šiame filme buvo šiek tiek kitokia. Man buvo svarbu, kad ji žinotų, ko aš konkrečioje scenoje noriu iš kiekvieno veikėjo. Tarkim, kai jie penki sėdi prie stalo ir aš koncentruojuosi tik į kelis veikėjus, jos darbas buvo pasakyti, jei kažkuris kitas išeina iš linijos.
Kodėl filme „Per arti“ šalia įsivaikinti nusprendusių tėvų atsiranda vertėja iš Lietuvos – Gabrielė? Kuo ši veikėja praturtina santykių plotmę?
Pagrindinis filmo akcentas – nei Gabrielė, nei Žaklina nėra vaikų motina. Abi jos buvo reikalingos keliant klausimą, kaip vaikams pasirinkti vieną iš jų. Ar jie kuria tikrą ryšį, ar ieško saugiausio varianto? Taip pat toks veikėjų pasiskirstymas leidžia atviriau klausti apie teises į kitą žmogų. Kai tėvą su vaiku sieja biologinis ryšys, iš šalies gali atrodyti, kad tai tavo vaikas, todėl su juo darai, ką nori. Mažiau ribų, daugiau bendravimo betarpiškumo. Todėl šiomis aplinkybėmis galima klausti, ar iš tiesų viskas priklauso tik nuo biologinio ryšio. Tam tikra prasme Gabrielės personažas padeda Žaklinai stoti į akistatą su savimi.
Kodėl pasirinkote dekonstruoti šeiminius stereotipus?
Nes egzistuoja kitokios šeimos. Aš nesakyčiau, kad renkuosi dekonstruoti. Mano tikslas – pamatyti kitokią, nestandartinę šeimą ir ją patyrinėti.
Kaip kilo įkvėpimas sukurti Gabrielės, jaunos moters, suvokusios savo galią ir užvaldomos tamsos, personažą?
Gabrielės personažą inspiravo jaunų žmonių, kurie bando save įprasminti anksti susilaukdami vaikų, tipažas. Jiems vaikai tampa priemone rasti savo vietą gyvenime, sparčiau įsitvirtinti. Man atrodė reikšminga kalbėti apie tai, kad jei nori vaiką išmokyti teisingų pamatinių vertybių, iš pradžių reikia susikauti su savo vidiniais demonais, išmokti priimti egoistinius poreikius, traumines patirtis, kompleksus ir baimes. Jei nesusitaikai, esi pasiglemžiamas tamsos, ji tave užvaldo. Su tuo pačiu uždaviniu vis dar vargsta Žaklina, tačiau Gabrielei tai buvo pirmas susidūrimas su savo vidine tamsa, suvokimas, kad ji nėra angelas.
„Per arti“ filmuotas Lietuvoje, tačiau veiksmas vyksta Prancūzijoje, provincijos namelyje, apsuptame gamtos. Kaip sekėsi atkurti Prancūzijos atmosferą lietuviškame kraštovaizdyje, surasti tinkamą lokaciją?
Nuo pirmų scenarijaus sakinių žinojau, kad filmas turėtų būti filmuojamas užsienyje. Ši istorija neveikia, jei Gabrielė ir vaikai yra pažįstamoje, saugioje aplinkoje. Jie negali turėti galimybės susisiekti su išoriniu pasauliu. Labai norėjau lokacijos su didinga gamta, kad šalia šitos mažų žmonių dramos, kuri jiems atrodo tokia didžiulė, būtų kalnai, vandenynas – galingesnės stichijos. Labai sudėtinga gauti didesnį finansavimą debiutui, todėl teko filmuoti Lietuvoje. Tada ėmėme ieškoti vietos, kurioje galima būtų sukurti atskirą pasaulį, priklausantį tik jiems. Net jei ta vieta būtų neegzistuojančioje erdvėje, kuri yra ne Prancūzijoje. Net jei pagrindinė filmo lokacija iš esmės būtų sapnų šalis, kurioje egzistuoja tik veikėjai ir gamta be jokios išorinės perspektyvos, kuri leistų jiems žvelgti toliau savo pačių ego. Pirma filme atsiradusi erdvė buvo ola, netoli kurios augau, todėl apie ją žinojau. Sunkiausia buvo išsirinkti namą. Galiausiai rinkomės tarp dviejų labai skirtingą aurą turinčių pastatų. Atsimenu, kai atėjome apžiūrėti filme esančio namo, operatorius Julius Sičiūnas susižavėjęs kartojo, kad jis jaučia šito namo dvasią. O aš pajutau, kad stoviu ne name, o kalne. Ir daugiau abejonių nebeliko. Tas namas – unikalus. Mums labai pasisekė.
Ką apie filmą sako jo pavadinimas, kuo jis svarbus? Juk lietuviškas pavadinimo variantas „Per arti“ ir angliškas „Remember to blink“ („Nepamiršk mirksėti“) vis dėlto turi skirtingas reikšmes.
Tikiu, kad filmo pavadinime turi būti paslėptas raktas, nuoroda, kaip jį žiūrėti. Tiek lietuviškas „Per arti“, tiek angliškas „Remember to blink“, mano nuomone, yra panašūs, nes abu reiškia viso vaizdo nematymą. Kai esi per arti situacijos, emociškai per arti, nepastebi, kas čia vyksta. Taip pat šis pavadinimas turi nuorodą į veikėjų santykius. O angliškas „Remember to blink“ apeliuoja į užsisvajojimą, gyvenimą vien savo mintyse. Tik mirksėdamas gali atsibusti ir apdoroti informaciją. Be to, man nemirksėjimas reiškia ir tai, kad žmogus mato vien šviesą ar tamsą, negeba aprėpti viso spektro, save matydamas kaip angelą, o priešininką kaip Gorgonę.
Kalbėjosi Greta Vilnelė
