Apie moterų teises nuobodžiai

Ne vieną šimtmetį moterims buvo draudžiama „joms netinkanti“ veikla, profesinė karjera, finansinė nepriklausomybė. Net ir šiandien pasitaiko situacijų, kai moteris tampa pirmąja konkrečioje srityje, darydama karjerą ar ko nors pasiekdama. Moterų teisių ir lyčių lygybės klausimai politiniame ir socialiniame kontekstuose vis dar aktualūs. Įdomu pasižiūrėti, kaip kino ir serialų kūrėjai pasakoja istorijas apie moterų padėtį XIX a., siekdami paskatinti žiūrovus susimąstyti apie moterų teises. Tokie serialai kaip „Teisė pagal Lidiją Poet“ („La legge di Lidia Poët“, rež. Guido Iuculano ir Davide Orsini, Italija, 2023) nėra skirti tik atsipalaidavimui, nors tonas ir atmosfera linksta į komedijos žanro pusę. Matydamas jaunos moters frustraciją profesiniame kelyje ir kliūtis, kurias tenka įveikti siekiant savo tikslų, nori nenori susimąstai apie lyčių (ne)lygybės mastą ir pasekmes. Serialas paremtas Lidios Poët (1855–1949), pirmosios advokatės Italijoje, gyvenimo motyvais.

Nors tema ir aktuali, o serialas gana kokybiškas, pasakojimas – pernelyg paprastas ir nuobodus. Jei esate detektyvų gerbėjai, pasigesite intrigos ir jau pirmoje serijoje suprasite, kas yra nusikaltėlis. Nusikaltimai, kuriuos Lidija (Matilda De Angelis) padeda išnarplioti, nėra nei intriguojantys, nei genialūs, o tai kenkia serialo žavesiui. Kiekvienos serijos istorijos šablonas kartojasi: kalėjime atsiduria nekaltas žmogus, o Lidija, iš kurios teismas atėmė teisę dirbti advokate, apsiima tą žmogų išgelbėti nuo nepagrįstos bausmės arba mirties. Tai nėra paprasta, nes kiekviename žingsnyje Lidiją lydi skeptiškai ir net priešiškai nusiteikę aplinkiniai, kurie mano, kad moters vieta namuose, o ne viešame gyvenime. Pasitelkdama išmonę, drąsą ir ryžtą, Lidija susitvarko su kylančiais iššūkiais bei įrodo net ir savo arogantiškam broliui Enriko (Pier Luigi Pasino), taip pat advokatui, kad yra ne iš kelmo spirta.

Vis dėlto pamėgti pagrindinę veikėją sunku. Jei esate matę Enolos Holms ekranizacijas, galite palyginti šių į panašią situaciją patekusių merginų vaizdavimą. Millie Bobby Brown, atliekanti Enolos vaidmenį, turi nepalyginti daugiau charizmos ir gebėjimų žiūrovui emociškai perteikti kasdienio ir istorinio seksizmo absurdą. Matila De Vangelis, kuriai šiuo metu klijuojama kylančios Italijos kino žvaigždės etiketė, sakyčiau, ne itin tinkama tokiam vaidmeniui: jos vaidyba pasirodė „per minkšta“, nepakankamai radikali veiksmams, kurių tenka imtis pagrindinei veikėjai.

Seriale plėtojama meilės linija apskritai nuobodi ir nuspėjama. Jakopas (Eduardo Scarpetta) iš pirmo žvilgsnio atrodo storžieviškas ir tikslingai Lidiją erzinantis personažas. Jų romantinių santykių istorija šiek tiek primena žalingą vyrų simpatijos reiškimo būdą – „jis tampo tave už plaukų, nes tu jam patinki“. Apskritai dauguma serialo personažų sukurti pernelyg remiantis klišėmis ir stereotipais. Lidijos brolis Enriko nepritaria jos siekiams, bet vėliau šiek tiek atlyžta pamatęs, kad jos teorijos ir detektyviniai įgūdžiai visai neprasti, ko ir buvo galima tikėtis. Nėra nė vieno sudėtingesnio personažo, kurio istorija tikrai jaudintų, todėl gana sunku įsijausti į serialo pasakojimą. Nepadeda net anarchizmo temos „įpynimas“.

Žiūrint „Teisę pagal Lidiją Poet“ kilo jausmas, kad siekiama supopsinti ir primityviai pateikti, deja, vis dar aktualią temą. Šiuo metu vadinamosios kostiuminės dramos yra ant bangos, tačiau „Bridžertonų“ stilius Poët istorijai pasakoti ne itin tinka. Gražių interjerų ir kostiumų neužtenka, kad žiūrovai susidomėtų komplikuotais moterų padėties privačiame ir viešajame gyvenime aspektais. Šis serialas turėjo potencialo iškomunikuoti svarbią žinutę, kuri greičiausiai žiūrovų nepasieks.