Įspraustos visuomenės

Alice Diop, geriau žinoma kaip dokumentinio kino kūrėja, praėjusiame Venecijos kino festivalyje pristatė pirmąjį vaidybinį filmą „Sent Omeras“ („Saint Omer“, Prancūzija, 2022), už kurį buvo apdovanota Didžiuoju žiuri prizu. Tikrais, Prancūziją šokiravusiais įvykiais paremta istorija seka dvi moteris – jauną rašytoją ir universiteto profesorę Ramą (Kayije Kagame) bei už savo kūdikio nužudymą teisiamą Lorensę (Guslagie Malanda). Ramą it magnetas traukia jaunos moters byla, kuri galbūt duos atsakymus į jai rūpimus klausimus. Teismo posėdžių fone atsiveria režisierei rūpimos temos – motinystė ir moters vaidmuo visuomenėje.

„Sent Omeras“ pristatomas „Kino pavasario“ programoje „Kritikų pasirinkimas“. Apie filmą kalbamės su pagrindinius Ramos ir Lorensės vaidmenis atlikusiomis aktorėmis Kayije Kagame ir Guslagie Malanda.

Filmas paremtas tikra istorija, kuri nutiko 2013 metais, kai senegalietė Fabienne Kabou nužudė savo 15-os mėnesių kūdikį. Kada pirmą kartą apie tai išgirdote?

Guslagie Malanda: Apie tai nebuvau nieko girdėjusi, nes tuo metu buvau dar visai jauna. Pirmą kartą apie Kabou išgirdau iš filmo režisierės Alice Diop. Ji pasidalino savo pačios prisiminimais ir patirtimi. Alice tuo metu dalyvavo teismo posėdžiuose. Todėl, galima sakyti, istorija pas mane atėjo per fikciją.

Kayije Kagame: Aš pirmą kartą apie ją sužinojau lygiai taip pat. Susitikau su Diop ir ji man viską papasakojo.

Kaip gavote Ramos ir Lorensės vaidmenis?

K. K.: Pirmą kartą Diop sutikau Ženevoje, nepriklausomo kino teatre. Tuo metu visiškai nežinojau jos filmų. Tad pirmiausia susipažinau su jos kūryba ir vėliau susitikome pakalbėti apie filmą. Alice supažindino mane su scenarijumi, kurį tada rašė. Prabėgus metams perėjau aktorių atranką ir gavau vaidmenį.

G. M.: Su Alice susipažinau 2018-aisiaios ir kitų metų pabaigoje dalyvavau atrankoje. Ši buvo labai intensyvi ir vyko beveik ištisus metus. Manau, Kayije įveikė tą patį sudėtingą procesą. Iš tiesų mes labai daug laiko praleidome dirbdamos su savo vaidmenimis. Tikriausiai tai į šį filmą įnešė dokumentalumo elementą.

Kayije, jūsų veikėja yra rašytoja, universiteto profesorė, kuri didžiąją filmo dalį tyliai stebi Lorensę ir teismo procesą. Kaip ruošėtės šiam vaidmeniui?

K. K.: Rama nori rašyti knygą apie šią moterį ir bylą, dėl to tampa itin emocionali. Be to, ji laukiasi. Įsivaizdavau, kad tokias emocijas patirtų tiek rašytoja, tiek būsima mama, todėl galėjau į jas lengvai įsijausti.

„Sent Omere“ Lorensė yra Ramos priešingybė. Jas abi tikriausiai kankino tie patys motinystės ir moteriškumo klausimai, tačiau Lorensė yra teismo posėdžių centre, kur privalo atsakyti į visus nepatogius ir asmeninius klausimus. Guslagie, kaip jums sekėsi susidoroti su šiuo vaidmeniu?

G. M.: Kaip ir galite įsivaizduoti, viskas buvo labai įtempta ir intensyvu. Daug kartų jaučiausi lyg stovinti ant uolos krašto. Mane lankė tam tikri košmarai, kuriuos turėjau įsileisti ir su jais dirbti. Viską apibendrinant, žinoma, turėjau išmokti žodžius, prieš filmavimą atlikau įvairius pratimus ir daug skaičiau. Bet labiausiai turėjau pasiduoti tiems košmarams ir įsijausti į nuolatinę pavojaus būseną.

Guslagie, jūs anksčiau pasirodėte filme „Mano draugė Viktorija“ ir tada nustojote vaidinti, baigėte meno istoriją. Skaičiau, kad jums buvo siūlomi labai stereotipiniai juodaodžių moterų vaidmenys. Jums, Kayije, tai pirmas vaidmuo kine. Abi vaidinate sudėtingas veikėjas. Ar manote, kad situacija Prancūzijoje keičiasi?

K. K.: Vien jau tai, kaip filmas buvo sutiktas, rodo, kad vyksta kažkas nepaprasta. Tikiuosi, tai nėra tik pavienis atvejis, o tikrų pokyčių ženklas. Galima pastebėti, kad žmonės jaučia tokių filmų alkį. Aiškiai matome skirtingų istorijų ir požiūrių trūkumą kine ir tai privalo pasikeisti. Taip pat manau, kad mes patys turime pasakoti savo istorijas. Jaunesnė karta turėtų nieko nelaukti ir eiti į priekį. Kaip žinote, esu aktorė, tačiau šiuo metu rašau ir neprivalau laukti, kol kas nors pas mane ateis ir pasiūlys vaidmenį. Galbūt mes turėtume išplėsti savo veiklas ir dalintis skirtingais balsais bei istorijomis. Tarkim, Diop turi ypatingą žvilgsnį. Svarbu, kad būtų kuo didesnė tokių žvilgsnių įvairovė.

Kaip Diop su jumis dirbo? Kai kurios scenos labai ilgos ir sudėtingos. Ar buvo vietos bent kokiai improvizacijai?

G. M.: Ne, Alice neleido improvizuoti. Buvau įkalinta scenarijuje. Nemanau, kad tai toks filmas, kuriame galima improvizuoti.

Teismo posėdžiai vyko tame pačiame pastate, kuriame buvo nuteista Kabou. Ar tai jus paveikė?

G. M.: Žinoma, veikė. Manau, tai labai svarbu. Viskas vyksta Sent Omere (miestas Prancūzijos šiaurėje), taip pat girdime tikrus liudijimus. Tai Diop dokumentinio kino tąsa, kuri susipina su vaidybiniu kinu.

Filmas užduoda daugybę įvairių klausimų apie moters prigimtinį, motinos vaidmenį. Visuomenėje motina yra „sušventinta“, todėl sunku suprasti tokius nusikaltimus. Ar jūs pačios jaučiatės visuomenės įspraustos į tam tikrą vaidmenį?

G. M.: Taip, todėl šiuo požiūriu filmas yra universalus.

Kalbėjosi Ieva Šukytė