Kinas
Į terapiją einame dažniausiai norėdami sužinoti atsakymus į klausimus, kurių patys nebesugebame įveikti, siekdami geriau suprasti save ir kitus. Tikime, kad psichoterapeutai yra visagaliai žmonės, gyvenantys „teisingai“ ir neturintys paprastiems mirtingiesiems būdingų problemų. Jie tai jau tikrai žino, kas yra laimingas, sąmoningas gyvenimas. Serialas „Terapija“ („Shrinking“, JAV, 2023, „Apple TV“) parodo, kad neįmanoma būti toliau nuo tiesos. Šio serialo pagrindiniai veikėjai – psichoterapeutai, kuriems patiems psichoterapija išeitų į naudą.
Viskas prasideda tuo, kad žmonos mirtį išgyvenantis psichoterapeutas Džimis (Jason Segel), pavargęs nuo klientų, kurie metų metus lankosi pas jį, bet jokių pokyčių jų gyvenime nevyksta, netenka kantrybės ir pradeda dalinti neetiškus patarimus arba apskritai siūlo netradicinius problemų sprendimo būdus. Pavyzdžiui, jauną vaikiną, karo veteraną, kurį kamuoja potrauminio streso sindromas, sukeliantis nekontroliuojamo pykčio priepuolius, Džimis, savo kolegų siaubui, nusiveda į bokso treniruotes. Džimio mentorius daktaras Polas (Harrison Ford) neseniai sužinojo, kad serga Parkinsono liga, ir netgi turėdamas ilgametę darbo psichikos sveikatos srityje patirtį nesugeba apie šią diagnozę papasakoti savo dukrai. Trečioji klinikos psichoterapeutė Gabi (Jessica Williams) taip pat turi keletą gyvenimiškų iššūkių, su kuriais tvarkosi ne itin sėkmingai.
Šių trijų ir kitų svarbių veikėjų tarpusavio dinamika leidžia serialui išsiskirti iš kitų komedijų. Man „Terapija“ labiau primena dramą, nes čia nagrinėjamos temos išties sunkios. Tai bandoma daryti su humoru, tačiau kai kuriuose epizoduose tragizmas tampa pernelyg akivaizdus ir nusveria absurdiškų situacijų sukeliamą palengvėjimą. Komedijos elementus stiprina gana originalaus turinio juokeliai, nejaukios socialinės situacijos, bet galiausiai dominuoti pradeda vadinamosios sunkios gyvenimiškos temos, artimos kiekvienam iš mūsų. Ar įmanoma į skaudžiausius gyvenimo įvykius pažiūrėti su šypsena, paliksiu spręsti žiūrovams.
Viena pagrindinių istorijų, plėtojamų seriale, yra Džimio ir jo dukters Alisos (Lukita Maxwell) tarpusavio santykiai, pašliję po žmonos ir motinos Tijos mirties. Džimiui nugrimzdus į gilią depresiją ir nesugebant pasirūpinti paaugle dukra, kuri taip pat sunkiai išgyvena netektį, natūraliai kyla daug įtampų, prasiveržiančių šių veikėjų kasdienybėje. Jiems tenka ne tik iš naujo „susigyventi“, priimti vienam kitą, bet ir pripažinti savo klaidas gedėjimo procese. Mirtis, netektis ir gedėjimas – kertinės serialo temos, suteikiančios istorijai gylio.
Apskritai tarpusavio santykiai ir gyvenimo grimasos yra pagrindinis serialo variklis. Netektis analizuojama tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Pavyzdžiui, Džimio kaimynė Liz (Christa Miller) patiria „tuščio lizdo“ jausmą ir turi tarsi iš naujo susikurti savo gyvenimo taisykles. Polas po truputį netenka sveikatos ir bijo, kad greitai dėl ligos nebegalės dirbti. Vienas iš serialo moralų – kad mes nuolat ko nors netenkame, tačiau reikia judėti pirmyn.
Kita tema – gyvenime nuolat vykstantys pokyčiai. Vidiniai ir išoriniai, skaudūs ir įkvepiantys pokyčiai yra egzistencijos akcentai. Netektis ir pokyčiai – normalūs, nors ir ne visada malonūs gyvenimo reiškiniai, nuo kurių niekas nėra apsaugotas, net ir psichoterapeutai.
„Terapija“ – iš tokių komedinių serialų, kurie gali tiek sušildyti širdį, tiek priversti žiūrovus išspausti vieną kitą ašarą. Plačiausia prasme tai yra pasakojimas apie gyvenimą – nepagražintą, karčiai saldų ir beprotiškai chaotišką. Tai istorija apie žmonių santykius ir primityviausius troškimus bei baimes. Jei manote, kad gyvenime svarbiausia tarpusavio santykiai su kitais žmonėmis, šis serialas kaip tik jums. O jei netikite Merfio dėsniais, pažiūrėję „Terapiją“ neabejoju, kad nuomonę pakeisite.
