7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Filmų daug, bet galima rinktis

„7md“ rekomenduoja „Kino pavasario“ filmus

Nr. 10 (1459), 2023-03-10
Kinas
„Adamant“
„Adamant“

Nors filmų sąrašus dabar sudarinėja net virėjos, „7md“ rekomendacijos neprivalomos – kiekvienas laisvas rinktis, kas kris į akį. Festivalis yra kaip loterija: visada atrodys, kad nepamatei svarbiausio filmo. Ieškantiems tų svarbiausių skirta šiųmetė „Kino pavasario“ retrospektyva, bandanti atsakyti į klausimą, kodėl geri filmai yra nemirtingi. „7md“ sąraše atsidūrė filmai ieškantiems naujų įspūdžių ir vardų, pasiilgusiems kino meistrų, o kartu ir su jais susijusių prisiminimų, taip pat tiems, kurie ilgisi keista nuotaika ar paslaptimi masinančių erdvių.

 

„Adamant“ („Sur l’Adamant“, Prancūzija, Japonija, 2022) 

Šiųmetės Berlinalės „Auksinio lokio“ laureatas – dokumentinis filmas apie dienos centrą, skirtą žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų. Jis įsikūręs pačiame Paryžiaus centre, prišvartuotame prie Senos krantinės laive. Centro darbuotojai padeda globotiniams atnaujinti ryšius su tikrove, taiko meno terapiją – tai ir būdas rasti nusiraminimą. Kaip ir garsiausiame savo filme „Būti ir turėti“ (2002), pasakojančiame apie kalnų kaimelio mokytoją, kurio klasėje mokosi skirtingo amžiaus vaikai, vienas didžiųjų kino dokumentininkų Nicolas Philibert’as stebi „L’Adamant“ kasdienybės tėkmę, jo mikropasaulį. Pasak režisieriaus, jo herojai nemėgsta padalijimo į pacientus ir terapeutus: „Filme norėjome parodyti, kad nepavyks žmonių padalyti į „pavažiavusius“ ir „sveikus“. Visi esame šio pasaulio dalis.“

 

„Akmens sala“ („Enys Men“, D. Britanija, 2022)

Markas Jenkinas išnaudoja 16 mm kino juostos galimybes, kad ekrane pasėtų nerimo grūdą. Įbrėžimai, virpantys, neryškūs kadrai mezga dialogą su į tuštumą krintančio akmens, drebančio generatoriaus ar radijo garsais. Tai lyg analoginė siaubo simfonija, pasakojanti apie ryšio sutrikimus. Taip atsitinka kiekvienam, kas per ilgai būna vienas, kaip kad filmo herojė – bevardė mokslininkė (Mary Woodvine), negyvenamoje saloje stebinti vietinę florą ir kasdien dienoraštyje rašanti tuos pačius žodžius: „Jokių permainų.“ Gamtos vaizdai ne tik atspindi herojės psichologinę būseną, bet ir pasakoja apie gamtą, kuri nesiduoda prijaukinama, yra kerštinga ir trokšta aukų. Ekrane 1973-ieji, pramogų beveik nėra, bet mokslininkė su savimi atsivežė nemenką bagažą. Prisiminimai, baimės ir fantazijos sklinda po salą, prabyla vietos dialektu, trikdo ritmą. „Akmens sala“ liudija Jenkino ambicijas: jis daug semiasi iš klasikos, maišo žanrus ir bando kurti naują kalbą.

 

„Disko berniukas“ („Disco Boy“, Prancūzija, Belgija, Italija, Lenkija, 2023) 

Debiutinis Giacomo Abbruzzese’s filmas – iš pasakojimų apie žmones, netelpančius tradicinės visuomenės rėmuose. Bet jeigu norma degeneruoja ir kuria patologiją? Filmo herojus Aleksejus (Franz Rogowski) yra baltarusis. Jis pasinaudojo turistine viza į Lenkiją, kad pabėgtų į Vakarus, įstojo į Svetimšalių legioną: po penkerių metų gaus Prancūzijos pilietybę ir naują gyvenimą. Paraleliai pasakojama istorija apie afrikietį Jomo (Morr Ndiaye), kuris gyvena džiunglių kaimelyje ir grobia užsienio turistus bei žurnalistus, kad visi sužinotų apie vietos gyventojų ir gamtos išteklių eksploataciją. Aleksejaus būrys turi atkovoti iš jo rankų prancūzų įkaitus. Pasak režisieriaus, „čia nėra gėrio ir blogio: samdinys stoja prieš ekoteroristą. Filmai apie karą dažniausiai palaiko vieną konflikto pusę. Dalija žmones į draugus ir priešus. Norėjau nutrinti tą ribą. Duoti žiūrovui laiko suprasti abiejų vyrų motyvus.“ Šiemet Berlyno kino festivalyje „Disko berniuko“ operatorė Hélène Louvart apdovanota prizu už ypatingus meninius pasiekimus, nors efektingi kadrai kartais ne visada gali paslėpti scenarijaus banalybes.

 

„Duona ir druska“ („Chleb i sól“, Lenkija, 2022)

Ryškiausias pastarųjų metų lenkų debiutantas Damianas Kocuras iki šiol buvo žinomas trumpametražių filmų, sulaukusių per šimto apdovanojimų visame pasaulyje, kūrėjas. Tuose filmuose Kocuras rodė provincijoje vegetuojančių jaunų lenkų likimus. Savitas Kocuro stilius – kantrus stebėjimas – nutrina ribas tarp vaidybinio ir dokumentinio filmo, o neprofesionalūs aktoriai pasiteisino ir filme „Duona ir druska“, kuris tapo įdėmia prievartos ir rasizmo studija. Filmo pagrindas – įvykiai Elke, kai 2016-aisiais, Naujųjų metų naktį, kebabinės darbuotojas iš Tuniso mirtinai sužeidė gėrimų vogti atėjusį lenką. Pasak režisieriaus, filme vaidinantys pianistai Tymoteuszas ir Jacekas Biesai, reperis Intruzas „nebando ekrane kurti kažko kito, nei jie yra“. Kocuras rodo vietinės bendruomenės portretą. Tai žmonės, kuriems stinga empatijos ir gebėjimo reflektuoti save. Varomoji bendruomenės jėga yra kompleksai, žodinė agresija, toksiška baimė, niekuo nepateisinamas viršenybės jausmas, susimaišęs su ambicijų stoka. Po banalia mažo miestelio kasdienybe slypintis nuobodis apnuogina visišką neprisitaikymą. Filmas kalba apie miglotas socialinio avanso galimybes, pavydą, svetimo baimę, bet didžiausią šoką sukelia supratimas, kad to, kas žema ir vulgaru, susidūrimas su aukštąja kultūra visai neapsaugo nuo žiaurumo ar menkumo.

 

„Lokių čia nėra“ („Khers nist“, Iranas, 2022)

Vienas didžiųjų Irano kino kūrėjų Jafaras Panahi pastaruosius kelis dešimtmečius kūrė filmus apie asmeninę, meninę ar politinę laisvę. Jam ne kartą buvo draudžiama filmuoti, teko atsidurti ir kalėjime. „Lokių čia nėra“ Panahi rodo dvi paralelines meilės istorijas – išgalvotą ir tikrą. Jose prieš partnerius iškyla slapti barjerai, seni prietarai ir valdžios siekis. Panahi vaidina išgalvotą savęs versiją – filmuoti į pasienio miestelį atvykusį režisierių, kuris staiga atsiduria skandalo epicentre, mat vietiniai įtaria, kad jo kūryba pažeidžia tradicijas. Filmas laviruoja tarp tariamo dokumentavimo, realaus prasimanymo ir virš režisieriaus iškilusios grėsmės. Visi tie sluoksniai kuria galvosūkį – tai kartu ir pamfletas, ir tragedija, ir režisieriaus pamąstymas apie kuriančiojo vaizdus atsakomybę.

 

„Lygumų ežeras“ („Trenque Lauquen“, Argentina, Vokietija, 2022)

Lauros Citarellos filmas susideda iš dviejų dalių ir dvylikos skyrių. Jo herojė Laura (Laura Paredes) dingsta. Du vyrai vyksta jos ieškoti į Trenke Laukeno miestą. Abu ją myli, abu bando suprasti, kodėl ji išėjo. Abu turi įtarimų, kuriuos vienas nuo kito slepia. Bet dingimo aplinkybės daug keistesnės, nei buvo galima tikėtis. Šis staigus pabėgimas susipina su skirtingų personažų istorijomis, bibliotekoje rastais senais meilės laiškais, paslaptingais regėjimais prie ežero... Pasak režisierės, šis filmas yra dalis didesnio sumanymo – grupės filmų, kuriuose vienas ir tas pats personažas gyvena skirtingus gyvenimus įvairiuose Buenos Airių provincijos miestuose. Tai „moteriškos lyties Šerlokas Holmsas, paklydusi miestuose, trokštanti nuotykių“.

 

„Metas išeiti“ („Heojil kyolshim“, Pietų Korėja, 2022)

Sako, kad Park Chan-wookas nusprendė tapti režisieriumi pažiūrėjęs Alfredo Hitchcocko „Svaigulį“ („Vertigo“). Jei tai tiesa, „Metas išeiti“ grąžina skolą meistrui. Kanuose už geriausią režisūrą apdovanoto filmo herojus – vedęs policininkas – susipažįsta su jauna našle, kurios vyras neseniai žuvo per nelaimingą įvykį. Policininką kankina nemiga, jis pradeda įtarinėti moterį, kad ši prisidėjo prie vyro mirties. „Metas išeiti“ primena labirintą, kuriame daug klaidingų takų, gausu simbolių, paslėptų prasmių ir masinės kultūros citatų. Kiekvienas elementas čia gali turėti prasmę – suknelių spalva, sienos apmušalų raštas ar sena daina. Balansuodamas tarp rimtumo ir grotesko, jungdamas detektyvinį filmą, juodąją komediją ir melodramą, Park Chan-wookas pasakoja apie neišsipildymą, geismus, slaptus troškimus. „Metas išeiti“ pakeri vizualiu grožiu, bet gal tai ir gražiausias filmas apie meilę, kurios niekas nepastebėjo ir kurios gal visai nebuvo?

 

„Po saulės“ („Aftersun“, D. Britanija, 2022) 

Škotijoje gimusios režisierės iš Niujorko Charlotte Wells debiutinis filmas – tai autobiografinis pasakojimas apie vienuolikmetės Sofi atostogas Turkijoje kartu su tėvu, kuriam netrukus sueis trisdešimt vieni. Sofi gyvena su mama. Jai, matyt, ir skirti vaizdo kamera filmuoti kadrai, nuolat įsiterpiantys į pasakojimą. Tėtis ir Sofi plaukioja jūroje, šildosi saulėje, truputį nuobodžiauja, daug kalbasi. Bet po tuo saulėtu Turkijos dangumi slepiasi tamsa, ateitis, iš kurios perspektyvos tą vasarą prisimena jau suaugusi Sofi, mat filmo tema yra keista būsena, kai artimi žmonės bando užmegzti ryšį, bet dėl juos skiriančio amžiaus, patirties nesugeba pasakyti vienas kitam, kas iš tikrųjų vyksta jų gyvenime. Wells iš tos beveik nenusakomos būsenos sukūrė melancholišką pasakojimą apie neišvengiamą likimą.

 

„Rašytoja, jos filmas ir laimingi sutapimai“ („So-seol-ga-ui yeong-hwa“, Pietų Korėja, 2022)

Hong Sang-soo rodo kelias žinomos rašytojos Kim (Lee Hye-young) gyvenimo dienas. Ji lanko pažįstamus Seule, susipažįsta su aktore Kilsu (Kim Min-hee), kuri svarsto išeiti į pensiją. Netikėtai tarp jų užsimezga draugystė ir gimsta sumanymas kurti filmą. Tai gal vienas asmeniškiausių režisieriaus filmų, kuriame jis apmąsto kūrybos procesą. Kritikai mėgsta sakyti, kad žiūrėti Hong Sang-soo filmus – lyg susitikti su senais pažįstamais: nors ir praėjo ne vieni metai, nelabai kas pasikeitė ir toliau kartu išgėrinėjame, kalbamės ir bandome suprasti vienas kitą. Šiame melancholijos persmelktame filme atsirado vietos ir menininko figūrai –  šįkart jis trapus, bet įsimylėjęs ir moteris, kuriančias jo kiną, ir patį kiną.

 

„R.M.N.“ (Rumunija, Prancūzija, Belgija, 2022)

Cristiano Mungiu filmas – juokingas, kupinas kartėlio, skausmingai realistiškas ir kartu siūlantis metafizikos prošvaistes pasakojimas apie globalizaciją, vyriškumo krizę, kompleksus ir nacionalizmą. Jo veiksmas nukelia į Transilvaniją, kur daug prietarų ir slaptų nuoskaudų. Jos sprogsta, kai kepykloje pasirodo nauji darbuotojai – emigrantai iš Šri Lankos. Ksenofobija – kasdienė duona regione, kuriame gyvena kelių tautybių žmonės, tad bendras priešas gali būti net naudingas. Šis motyvas tik vienas iš daugelio, nes Mungiu filmas – tai ir meilės istorija, ir pasakojimas apie vaikystės traumą ar apie komišką prancūzą aktyvistą. Visi šie pasakojimai galiausiai susipina į vieną Rytų Europos Gordijo mazgą. Regis, visi esame jo viduje.

 

„7 meno dienos“

„Adamant“
„Adamant“
„Adamante“
„Adamante“
„Metas išeiti“
„Metas išeiti“
„Metas išeiti“
„Metas išeiti“
„Po saulės“
„Po saulės“
„Po saulės“
„Po saulės“
„Rašytoja, jos filmas ir laimingi sutapimai“
„Rašytoja, jos filmas ir laimingi sutapimai“
„R.M.N.“
„R.M.N.“