Kinas
Berlyno kino festivalis šiemet pirmą kartą grįžo visu pajėgumu po 2020 m. prasidėjusios pandemijos. Kelerius metus virtualioje erdvėje vykusi Europos kino mugė kino profesionalus vėl pasitiko „Gropius Bau“ ir „Marriott“ viešbučio erdvėse. Nors pateikta festivalio statistika liudija apie žmonių sugrįžimą į kino sales, Berlinalės programa jau ne vienus metus akivaizdžiai nusileidžia Kanų ir Venecijos kino festivaliams.
Tai liudija ir tas faktas, kad bene laukiamiausių festivalio filmų, tokių kaip Celine Song „Praėję gyvenimai“ („Past Lives“, JAV), Ira Sachso „Perėjimai“ („Passages“, Prancūzija) ar Brandono Cronenbergo „Begalybės baseinas“ („Infinity Pool“, Kanada, Kroatija, Vengrija), premjeros jau buvo surengtos sausio mėnesį Sandanso kino festivalyje. O specialioje programoje rodyto Toddo Fieldo „Tár“ premjera įvyko Venecijoje. Carlo Chatriano kaip meno vadovo atėjimas į Berlinalę 2020 m. kėlė daug vilčių, tačiau, užuot sustiprinęs pagrindinę konkursinę programą, jis nusprendė sukurti antrą – „Encounters“, kurią galima laikyti jo meilės kinui projektu. Nuo pat pirmųjų metų filmai šioje programoje išsiskyrė drąsa ir kino kalba, kurios stinga pagrindiniam konkursui.
Šiemet žiuri vadovavusiai Kristen Stewart ir kitiems šešiems nariams – Golshifteh Farahani, Valeskai Grisebach, Radu Jude, Francine Maisler, Carlai Simón ir Johnnie To – teko nelengva užduotis išrinkti geriausius gan nuobodžioje konkursinėje programoje. Apdovanoti galbūt ne patys geriausi, bet logikos dėl šių sprendimų būta. Nicolas Philibert’o dokumentinė juosta „Adamante“ („Sur l’Adamant“, Prancūzija, Japonija) netikėtai pasigriebė „Auksinį lokį“. Televizinės dokumentikos stiliumi nufilmuotas filmas atsisako bet kokių meninių pretenzijų ir visą dėmesį skiria savo veikėjams – dienos centro pacientams, turintiems įvairių psichikos sutrikimų. Šie nėra įvardijami ir tik rutuliojantis siužetui galima nuspėti, kas juos kamuoja. Philibert’as tyliai stebi savo veikėjus, tačiau nemanipuliuoja žiūrovais ir neverčia jų gailėtis. Juk iš tiesų, sutikę šiuos žmones gatvėje, tikriausiai juos aplenktume.
„Sidabrinis lokys“ atiteko Christiano Petzoldo „Liepsnojančiam dangui“ („Roter Himmel“, Vokietija). Režisierius sukūrė kol kas bene žaismingiausią savo kūrinį. Keturi veikėjai leidžia vasarą prie Baltijos jūros, valgydami, mylėdamiesi ir kalbėdami apie santykius...
Specialusis žiuri prizas atiteko João Canijo filmui „Blogas gyvenimas“ („Mal Viver“, Portugalija, Prancūzija). Režisierius Berlinalėje pristatė diptiką, kurio viena juosta buvo prarodyta pagrindiniame konkurse, o kita, „Gyventi blogai“ („Viver Mal“, Portugalija, Prancūzija), – „Encounters“ programoje. Pirmasis filmas pasakoja apie viešbutį valdančią šeimą, kurią sudaro trijų kartų moterys. Vyrai pasirodo tik kaip viešbučio svečiai ir antraplaniai veikėjai. Pustuščiame viešbutyje gyvenančios moterys atvirai viena kitai reiškia pagiežą. Jos nemoka mylėti, bet nori būti mylimos. Statiškose operatorės Leonor Teles kompozicijose regime, kaip iš kartos į kartą persiduoda motinų nemeilė ir šaltumas vaikams. Vieną akimirką joms jauti užuojautą, o kitą negali pakęsti. Antroji diptiko dalis skirta viešbučio svečiams.
Didžiausiu nesusipratimu tapo „Sidabrinis lokys“ už geriausią režisūrą, skirtas Philippe’ui Garreliui. Šis gana nuobodžiame filme „Didysis vežimas“ („Le grand chariot“, Šveicarija, Prancūzija) pasikvietė vaidinti tris savo vaikus: Louisą, Estherą ir Léną. O ir pats filmas, atrodo, yra žvilgsnis į save ir savo gyvenimą. Lėlių teatrą įkūręs tėvas šią aistrą perdavė vaikams, kurie vaidina jo statomuose spektakliuose. Tačiau mirus tėvui trupė pradeda irti. Vienintelė Marta laikosi įsikibusi tėvo palikimo.
Apdovanojimas už pagrindinį vaidmenį atiteko aštuonmetei aktorei Sofiai Otero. Ji Estibaliz Urresolos Solagurenos filme „20 000 bičių rūšių“ („20.000 especies de abejas“, Ispanija) vaidina berniuką Aitorą, kuriam nepatinka, kai į jį kreipiamasi šiuo vardu. Išvykus atostogų į Baskų kraštą vaikas pamažu atsiskleidžia naujai atrastai draugei ir šiek tiek vyresniam broliui, kurie dar nėra varžomi lyties stereotipų. Priešingai nei tėvams ar močiutei, jiems nėra sunku suprasti, kad Aitoras save laiko mergaite. Otero prieš kamerą jaučiasi natūraliai, o tai, kad ispanai moka dirbti kine su vaikais, jau puikiai įrodė viena iš šių metų žiuri narių režisierė Carla Simón.
Thea Ehre įvertinta už antraplanį vaidmenį Christopho Hochhäuslerio juostoje „Iki nakties pabaigos“ („Bis ans Ende der Nacht“, Vokietija). Kitos vadinamosios Berlyno kino mokyklos atstovės Angelos Schanelec filmas „Muzika“ („Musik“, Vokietija, Prancūzija, Graikija, Serbija) gavo apdovanojimą už geriausią scenarijų. Už išskirtinį meninį indėlį įvertinta operatorė Hélène Louvart. Ji nufilmavo Giacomo Abbruzzese’s juostą „Disko berniukas“ („Disco Boy“, Prancūzija, Italija, Belgija, Lenkija). Operatorės darbu išsiskiriantis kūrinys vertas apdovanojimo, nors režisierius per daug užsižaidžia forma ir ne tiek daug dėmesio skiria turiniui.
