Kinas
Kovo mėnesį jubiliejinį 60-ąjį gimtadienį sutinkantis seniausias Vilniuje tebeveikiantis kino teatras – „Skalvijos“ kino centras – ruošiasi svarbiai šventei. Apie kino teatro reikšmingus etapus bei jo ateitį kalbamės su „Skalvijos“ direktore Vilma Levickaite.
„Skalvija“ greit sutiks 60-metį. Kaip ruošiatės šiam svarbiam jubiliejui?
Galvojimas apie jubiliejaus metus prasidėjo nuo to, kad reikėjo apsispręsti, ką mes akcentuojame, kokia yra mūsų pagrindinė mintis ir kas mums šiuo metu svarbiausia. Nori nenori, vis tiek pradedi gręžtis į praeitį. „Skalvijos“ unikalumas būtent ir yra jos nepaprastas likimas. Tai vienintelis kino teatras Vilniuje, kuris nuo 1963 m. nėra pakeitęs savo paskirties, t.y. visą laiką rodė kiną. Žinome, kiek transformacijų per visus tuos metus patyrė valstybė, kino teatrai ir apskritai kinas. Pavyzdžiui, 9–10-ajame dešimtmetyje kino teatrams buvo kilusi pati didžiausia grėsmė ir tai buvo globalus reiškinys. VHS įsigalėjimas praktiškai nužudė kino teatrų tinklus visame pasaulyje. Taigi, visko yra išgyvenęs mūsų kino teatras, ir mums norėjosi parodyti „Skalviją“ kaip tokį istorinių procesų veidrodį.
Dėl to gimė idėja parengti istorinę „Skalvijos“ parodą. Pasikvietėm buvusią mūsų kolegę Sonatą Žalneravičiūtę, kuri ilgą laiką „Skalvijoje“ dirbo programų sudarytoja. Tuo metu ji labai domėjosi kino teatrų istorija, išleido knygą „Vilniaus iliuzionai“ apie Vilniaus kino teatrus. Pagalvojom, kas geriau gali būti įsigilinęs į istoriją, jei ne Sonata. Šiuo metu ji kuria parodos koncepciją. Bus šventinis savaitgalis, nes gimtadieniu laikome kovo 10–12 dieną. Šaltiniuose Sonata yra atradusi, kad kovo 12 d. buvo įjungtas projektorius ir parodytas pirmas filmas. Kovo 10 d. bus šventimas su šampanu, o savaitgaliui mūsų programų sudarytoja Eglė Maceinaitė parinko filmus, reprezentuojančius „Skalvijos“ programų sudarymo koncepciją. Bus ir klasikos, ir naujų filmų.
Gal galėtumėte priminti, kodėl 1997 m. Vilniaus kino centras buvo pervadintas „Skalvijos“ kino centro vardu?
Tiksliai nežinau, bet galiu spėti, kad atsižvelgiant į mąstymo virsmą, kuris vyko lietuvių galvose tuo laikotarpiu. Turbūt visi supranta, kodėl pavadinimas „Planeta“ tuo metu nebetiko. Sovietai buvo „okupavę“ kosminių dangaus kūnų pavadinimus, todėl Lietuvoje nebenorėjome tokių turėti. Tada turbūt kažkaip pritrūko fantazijos ir buvo uždėtas tas Vilniaus kino centro pavadinimas. Toks nelabai skambus. Turbūt buvo nepatogu su juo gyventi, bet čia tik mano spėjimas. Tada atsirado pavadinimas „Skalvija“, kuris irgi daug pasako, nes atsimenu to meto tautines nuotaikas ir norą pasivadinti kiek įmanoma tautiškiau. Net ne Vytauto Didžiojo laikus menančiais pavadinimais, bet prisimenant baltus, senovės lietuvius. Skalviai yra senovės baltų gentis, Skalvija – jų žemė. Su kinu nieko bendro, tačiau labai daug bendro su mūsų romantizuojama Lietuvos praeitimi.
„Skalvijos“ kino teatrui vadovaujate nuo 2008 metų. Kokius svarbiausius įvykius bei iššūkius išskirtumėte?
Atėjau labai gerais, pakilimo laikais. Prieš mane vadovavo Živilė Pipinytė, kurios pastangomis „Skalvija“ pakeitė kryptį į visiškai arthauzinio kino repertuarą. „Skalvija“ tapo vieta, kuri prisidėjo prie kultūros kūrimo, puoselėjimo bei plėtros. Ta kryptis buvo nubrėžta labai tvirtai ir iki šiol nepasikeitė. Tada atėjo Greta Akcijonaitė – labai jauna, turinti daug energijos ir idėjų. Jos atėjimas sutapo su „Lietuvos“ kino teatro uždarymu – tai buvo didelis šansas, nes visi tie žmonės, kurie mėgo gerą kiną, atėjo į „Skalviją“. Greta tikrai formavo įdomų turinį, organizavo daug festivalių, renginių, prie jos užgimė ir „Skalvijos“ kino akademija. Taip pat ji labai sustiprino „Skalvijos“ įvaizdį, jai dirbant buvo sukurtas ir bėgančio žmogelio logotipas. Žodžiu, buvo geri laikai. Tačiau 2009–2010 m. prasidėjo ekonominė krizė. Tai sutapo su technologine kino teatrų kaita, nes atsirado DCP (Digital Cinema Package), pereita prie skaitmeninio rodymo ir mums reikėjo pirkti labai brangią įrangą. Tai smukdė finansiškai, patyrėme šiokią tokią stagnaciją, bet ji baigėsi apie 2015–2016 metus.
Karantino laikotarpiu atidarėte virtualią kino salę. Ar ji tebeveikia? Beje, kokia kino teatro lankomumo tendencija vyrauja nuo karantino pabaigos? Ar esate patenkinti žiūrovų pritraukimu?
Virtuali kino salė jau uždaryta. Tai buvo ne visai mūsų valia. Tiesiog ta platforma, kuri buvo mūsų partnerių, bankrutavo. Tačiau mes esame kino teatras ir visos mūsų pastangos turi būti nukreiptos į gyvą susitikimą su žiūrovu. Per karantiną tai buvo svarbi, bet laikina alternatyva. Džiaugiuosi, kad ryžomės atidaryti virtualią kino salę. Tuo metu buvo gyvenimo ir mirties klausimas išlaikyti ryšį su žiūrovu. Tais laikotarpiais, kai buvom uždaryti, visas pajėgas kreipėme į virtualią salę ir tai taip pat palaikė mūsų motyvaciją, nes jautėmės tęsiantys savo darbą. Nors ir kita forma, tai buvo labai svarbu. Iš tikrųjų ir peržiūrų skaičiai nebuvo maži. Tokių įdomių dalykų sugalvojom, pavyzdžiui, advento kalendorių, kai kiekvieną dieną buvo galima pažiūrėti vis naują filmą.
Džiaugiuosi, kad per pandemiją kino industrija prisitaikė ir prie visų kitų ekranų, nes iki pandemijos pasiūla tikrai buvo mažesnė žmonėms, kurie negali ar nenori lankytis kino teatruose. Nemanau, kad kino teatrai labai pralaimi šioje konkurencijoje, nes vis tiek filmų žiūrėjimas kino teatre – visai kito pobūdžio patirtis.
Dėl žiūrovų pritraukimo nuo karantino pabaigos džiaugiamės, nors nuotaikos iš pradžių buvo pesimistiškesnės. Aišku, nebuvo taip, kad po pandemijos atsidarė kino teatrai ir visi žiūrovai jau sėdėjo salėse. Daug kas sakė, kad jie negrįš visai, nes yra pasikeitę žiūrėjimo įpročiai, mat daugelis priprato prie namų ekranų, per pandemiją įsipatogino, nusipirko gerą įrangą ir tiesiog nebenori išeiti iš namų. Buvom nusiteikę gyventi naujoje realybėje, bet praeitų metų pabaiga ir šių metų pradžia parodė, kad viskas ne visai taip. Įpročiai gal ir pasikeitė, bet turbūt atsirado naujų žmonių, kurie pradėjo vaikščioti į kino teatrus. Lietuvoje, konkrečiai Vilniuje, matome, kad daugelis festivalių jau yra pasiekę 2019 m. rezultatus, tai iš tiesų stebuklingas pasiekimas. Žinoma, visi daug dirba, turbūt daugiau ir išleidžia organizuodami festivalius, bet žiūrovai grįžta. Vadinasi, ta investicija atsiperka ir yra vilties, kad, ko gero, viskas atsistato.
Kitas dalykas, kad žiūrovų sugrįžimas priklauso ne vien nuo kino teatrų pastangų, bet ir nuo kino pasiūlos, pačių filmų. Pavyzdžiui, pernai mačiau, kad yra labai didelė atskirtis tarp filmų. Anksčiau, prieš pandemiją, vaikščiojimas į kino teatrus buvo tolygesnis, labiau inercinis, ir jei rodomas koks filmas, jo pažiūrėti ateis bent kiek žmonių. Dabar matom, kad jei filmas nedomina, gali ir niekas neateiti. Tą pačią dieną kitame seanse gali būti pilna salė. Vadinasi, žmonės pradėjo labai rinktis. Aišku, tai buvo susiję su maža pasiūla. Prodiuseriai taupė filmus, nenorėjo išleisti, laukė geresnių laikų, todėl ir buvo toks užlaikymas. Žmonės jau lyg ir buvo pasiruošę žiūrėti, bet nebuvo ko.
Su išaugusia filmų pasiūla atsirado ir daugiau žiūrovų. Sausis buvo puikus, vasaris geras, dėl kovo mėnesio labai tikimės, kad „Kino pavasaris“ jau bus sulaukęs visiškai palankių aplinkybių.
Dar vienas labai svarbus aspektas – tame pačiame segmente esančio naujo kino teatro atidarymas Vilniuje pandemijos laikotarpiu. Tai reiškė, kad su senąja „Pasaka“ turėjome truputį pasidalinti žiūrovais. Turėjome patirti bent šiokį tokį žiūrovų sumažėjimą, bet arba pandeminis nuosmukis buvo mažesnis negu vidutiniškai pasaulyje, arba trečio teatro atsidarymas mūsų nepaveikė. Dabar mes, trys kino teatrai, turime tiek žiūrovų, kad tikrai galime išgyventi. Šioje perspektyvoje, jeigu viskas bus gerai, tik dar labiau tvirtėsime.
Didelę „Skalvijos“ vizijos dalį užima kino edukacija.
Kino edukacija neatsiejama nuo arthauzinio kino teatro. Nors sunku kalbėti, nes neturime gerų terminų, kurie aiškiai apibrėžtų, kas yra kas. Anksčiau sakydavom „nekomercinis kinas“, bet tai buvo sukritikuota, nes negali būti kokio reiškinio, kuris būtų pavadintas kaip to reiškinio neiginys. Dabar dažniausiai vartojamas arthauzinio kino terminas kaip masinės komercinės produkcijos alternatyva. Tai kinas, kuris reikalauja truputį daugiau intelektinių pastangų iš žiūrovų, kuris nėra sukurtas trafaretiškai pagal egzistuojančias holivudines formules, nesiorientuoja į pramoginį pobūdį. Visa tai, kas būtų alternatyva tam, yra arthauzinis kinas. Europietiškas kinas dažnai priskiriamas arthauziniam kinui, bet europietiško kino irgi yra komercinio, todėl tai nėra visai tikslu. Taigi, edukacija yra neatsiejama dalis. Jei pasirinkai arthauzinį kiną, vadinasi, turėsi paruošti žiūrovą šiam turiniui, nes tai nėra saldainis. Tai dažniausiai būna turinys, kuriam reikia įgūdžių. Norint suprasti metaforas irgi reikia pasimokyti, kokia tai priemonė, daugiau pasidomėti literatūra, gilintis, kad suvoktum, kokia tai kalba ir kokie kodai naudojami.
Tad reikia galvoti, kaip paruošti žiūrovą, ir stengtis, kad tas žiūrovas išvis ateitų. Žmonės gali ir nesirinkti žiūrėti tokio turinio, reikia ugdyti įpročius, gebėjimą atsirinkti repertuare, kas juos domina: klasikinis, autorinis, eksperimentinis, avangardinis ar kitoks kinas. Tada sėdi ir galvoji, per kokias programas būtų galima tą edukaciją realizuoti. Tai lygiai taip pat svarbu kaip ir repertuaras, praktiškai pusė kino teatro resursų yra nukreipta į edukaciją.
Įdomu, ar daug kas renkasi jūsų kino edukacijos užsiėmimus, ar tai labiau orientuota į jaunimą?
Turim tokius tris projektus. Pats didžiausias vadinasi „Mokausi iš kino“. Kaip ir visi projektai, jis yra tęstinis. Tam tikrais laikotarpiais jie labiau išauga, po to truputį pasitraukia – tai priklauso nuo finansavimo. „Mokausi iš kino“ esmė yra darbas su mokyklomis ir mes stengiamės, kad kino žiūrėjimas taptų svarbus. Visų pirma norime parodyti alternatyvas, kokia didelė yra kino įvairovė, kad jis gali būti visoks. Vis dėlto paprastai vaikai auga žiūrėdami holivudinius animacinius filmus, o kokioje 8–10 klasėje nėra tiek daug jiems kuriamo ir laisvai prieinamo kino. Tuomet jaunimas daugiausia renkasi serialus, bet pasirinkimas vėlgi gana siauras.
Mes norime parodyti, kad kino yra įvairaus, ir po truputį pratiname prie tokių sudėtingesnių formų. Tai nėra labai išsami edukacija, toks labiau į masiškumą nukreiptas projektas, gausus kiekybiškai. Trumpai tariant, tai programa, skirta visoms amžiaus grupėms. Dokumentikos, vaidybinių, animacijos, lietuviškų ir užsienietiškų filmų, atspindinčių mūsų repertuarą, pasiūla. Tuomet mokyklos renkasi, ką nori pasižiūrėti, užsako seansus ir mes siūlome visokias edukacijas. Dažniausia forma būna pokalbis po filmo, kad vaikai išmoktų analizuoti, kad kino filmą matytų kaip tam tikrą tekstą, kuris turi savo reikšmę, prasmę ir kalbą. Taip pat, kad suprastų, jog tai irgi yra analizės objektas, apie kurį galima mąstyti ir kurį analizuojant galima dalintis tuo, ką suvoki ir patiri.
Be to, turime metodinės medžiagos mokytojams, jei jie norėtų klasėje padiskutuoti. Metodinė medžiaga nebuvo populiari, nes nebūdavo to tęstinumo po filmo. Dabar matome, kad ji vis dažniau naudojama, nes mokytojai vis labiau įsitraukia į šitą procesą. Taip pat galima užsisakyti kūrybines dirbtuves ir t.t.
Dar yra „Skalvijos“ kino akademija, kurioje 15–18 metų jaunimas apsisprendžia, kad skirs nemažai savo laiko, domėsis kinu ir kino kūrimu, kad investuos į tai ir ateis čia dvejus metus mokytis. Po tų dvejų metų jų supratimas apie kiną būna nemažas. Jie jau turi bagažą ir tampa jei ne kūrėjais, tai profesionaliais kino žiūrovais. Jau supranta, kas yra kinas. Ir dar yra „Karlsono kinas“, šeimoms skirti seansai savaitgaliais su įvairiomis veiklomis, pavyzdžiui, animacijos dirbtuvėmis.
Kino edukacija, kino klasikos vakarai, autorinės retrospektyvos, teminiai ciklai ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalis... Atrodo, kino teatras intensyviai veikia visus metus. Ką iš tiesų reiškia vadovauti kino teatrui ir palaikyti jo gyvybingumą? Kaip atlaikote šį maratoną?
Labai geras palyginimas su maratonu, nes mes save vadiname maratono bėgikais. Bėgame maratoną ir tada tame maratone dar būna sprintų. Pavyzdžiui, VDFF programą sudarinėjame visus metus ir dar reikia atrasti laiko festivaliui organizuoti. Mano nuomone, pagrindinis resursas ir dalykas yra žmonės, kurie mėgsta tai, ką daro, mėgsta kiną ir labai nori dirbti šioje srityje. Komanda yra labai svarbu.
Kaip įsivaizduojate „Skalvijos“ ateitį žvelgiant iš artimos ar tolimesnės perspektyvos?
Kai galvoju apie „Skalviją“, šiuo metu ją matau kaip dalį visumos. Labai norėčiau, kad mums nereikėtų būti vieniems. Norėčiau, kad būtume bendruomenės dalis, nes išlikusių netinklinių, nekomercinių kino teatrų yra labai nedaug, Lietuvoje tik apie dešimt. Tikiuosi, kad jų nesumažės, kad atsidarys nors keletas naujų, ir labai norėčiau, kad būtume vertybiškai panašiai orientuoti, mąstantys, daugiau bendrautume ir kartu bandytume puoselėti kino kultūrą. Iki šiol dirbome gana izoliuotai, mažai žinojome vieni apie kitus, mažai domėjomės vieni kitais, bet pandemijos laikotarpiu, kai ištiko bendra krizė, teko labai susitelkti ir pradėjome bendrauti daugiau. Svarstėme – o kodėl taikos ir gero gyvenimo metu to nedarėm? Mano vizija tokia, kad dirbtume kartu, atstovautume sau kartu prieš visus sprendimų priėmėjus, institucijas. Svarbiausia, kad stiprėtume kaip tą patį veikiančių organizacijų, kino teatrų, žmonių branduolys.
