Chaosas „Marvel“ visatoje

Paskutinė „Skruzdėliuko“ trilogijos dalis pradeda penktąją „Marvel“ kino visatos fazę ir, daugelio kritikų nuomone, tai daro itin prastai. „Skruzdėliukas ir Vapsva. Kvantomanija“ („Ant-Man and the Wasp: Quantumania“. rež. Peyton Reed, JAV, 2023) yra tik antras „supuvęs“ (48 proc. įvertinimas „Rotten Tomatoes“) visos „Marvel“, įskaitant ir serialus, visatos kūrinys nuo 2008 metų. Asmeniškai buvau skeptiškai nusiteikusi jau 2015 m., kai didžiuosiuose ekranuose pasirodė pirmasis „Skruzdėliuko“ („Ant-Man“) filmas, keldama klausimą, ar šis superherojus apskritai reikalingas ir koks bus jo vaidmuo kituose projektuose. Vis dėlto „Marvel“ komiksuose Skruzdėliukas ir kvantinis pasaulis užima svarbią vietą, tad suprantama, kad Kevinas Feige’as taip pat norėjo tai perkelti į kino pasaulį.

Interneto „bambekliai“ jau porą metų skundžiasi, kad viskas, ką „Marvel“ sukūrė po „Keršytojų. Pabaigos“ („Avengers: Endgame“, 2019), yra daug blogesnės kokybės. Turėkime omeny, kad „Marvel“ kino visata yra beprotiškai didelė, su daugybe superherojų ir blogiukų, įvairiausių istorijų, įvykių, ir tai dar turi sklandžiai sietis tarpusavyje, o prie visų projektų dirba tūkstančiai žmonių. Be abejo, neverta tikėtis, kad viskas, ką sukuria „Marvel“, bus nepriekaištinga, tačiau po truputį kyla minčių, jog įsivyrauja chaosas. Visų pirma, chaotiškos tampa istorijos ir įvykiai, kuriuose atsiduria superherojai, o be geros istorijos gero filmo kaip ir nebūna.

„Skruzdėliukas ir Vapsva. Kvantomanija“ atrodo kaip paskubomis sukurtas filmas, su ne iki galo apgalvotais naratyvo ir veikėjų dramaturgijos elementais, arba dalis svarbių detalių buvo prarasta postprodukcijos metu. Siužetas – gana primityvus. Pagrindiniai veikėjai patenka į kvantinį pasaulį ir ten kovoja su filmo blogiuku. Kaip ir viskas. Labiausiai neaišku, kuo norėjo būti šis filmas, nes dabar galima jį traktuoti tik kaip jungiamąją dalį, kurios vienintelė užduotis yra geriau žiūrovams pristatyti naują blogiuką. Pats filmas stokoja tikslo ir originalumo. Viskas atrodo jau matyta, juokeliai – banalūs ir girdėti, aktorių darbas taip pat „nežiba“.

Kvantinio pasaulio kūrimas filmo naratyve nei šioks, nei toks. Suprantu, kad greičiausiai kūrėjai norėjo viską pavaizduoti kuo keisčiau, bet rezultatas vis tiek nėra originalus ir primena kitus filmus, kuriuose žiūrovams pristatomi nepažinti pasauliai su įvairiausių spalvų ir pavidalų gyvybės formomis bei negaliojančiais fizikos dėsniais. Be abejo, žmonių kūrybingumui ribų nėra ir tuo šiame filme galima stebėtis ir grožėtis.

Žiūrint „Kvantomaniją“ netgi kilo klausimas, ar tikrai verta bandyti ekranizuoti bet kurių superherojų komiksų veikėjus, ypač kai jie naratyvo požiūriu beveik nieko nedaro, atrodo absurdiškai, o galiausiai be jokios reikšmingos atomazgos miršta. Apskritai klausimas „kas ką išvis daro šiame filme?“ neduoda ramybės. Netgi pagrindinis veikėjas Skruzdėliukas (Paul Rudd) atlieka tik labai epizodiškai svarbius ir istoriją į priekį stumiančius veiksmus, o Vapsva (Evangeline Lilly), kurios vardas irgi yra filmo pavadinime, nevaidina jokio ypatingo vaidmens. Na, gal tik pačioje filmo pabaigoje. Šį kartą daugiau ekrano laiko gavo Vapsvos tėvai Henkas (Michael Douglas) ir Džanet (Michelle Pfeiffer). Džanet, kaip veikėja, deja, didžiąją laiko dalį labiau erzino nei intrigavo. Paulas Ruddas vaidina kaip bet kurioje eilinėje savo komedijoje. Taigi nieko naujo. Skruzdėliuko dukra Kesi (Kathryn Newton) net nelabai verta atskiro paminėjimo.

O dabar apie geriausią filmo elementą – Kangą Užkariautoją (Jonathan Majors). „Marvel“ gerbėjai jau senokai laukė, kada bus pristatytas naujausias multivisatos blogiukas, kurio alternatyvi versija pasirodė serialo „Lokis“ („Loki“ 2021) finale. Taip, alternatyvi versija, mat „Marvel“ visatai tapus multivisata atsivėrė neregėtos galimybės iš naujo perpasakoti komiksuose gyvuojančias istorijas ir prikelti gerbėjų mylimus superherojus. Taigi Kangas Užkariautojas yra vienas iš begalybės tarpusavyje kovojančių Kangų, kurie nenurims, kol nebus užkariauta visa multivisata. Jonathanas Majorsas šį vaidmenį atlieka puikiai. Kai žiūrėdamas filmą pradedi simpatizuoti viską naikinančiam antagonistui, žinai, kad šis filmo aspektas pavyko. O dėl kitų – noriu tikėti, kad chaosas „Marvel“ multivisatoje yra tik laikinas reiškinys.