Pietų Korėjos fenomenas

Jubiliejinėje 50-ojoje „Emmy“ apdovanojimų ceremonijoje viena garsiausių vadinamosios Korėjos bangos (terminas, skirtas Pietų Korėjos kultūros paplitimui pasaulyje įvardyti) prodiuserių Mie Kyung-Lee, atsiimdama apdovanojimą už nuopelnus, padėkos kalboje sakė: „Šiandien esu laiminga ir didžiuojuosi būdama korėjietė, o korėjiečių sėkmės istorija tik įrodo, kad tapti globalios kultūros dalimi gali visi. Prieš 25 metus mažai kas pasaulyje pažinojo korėjiečių kultūrą, dabar ji – pasaulinės kultūros dalis.“

Tikriausiai dabar niekas nedrįstų ginčytis, kad taip nėra. Mie Kyung-Lee ir daug kitų talentingų scenaristų, režisierių, prodiuserių, aktorių, net lobistų tai pasiekė kryptingai ir daug dirbdami, analizuodami pasaulines kino industrijos tendencijas, pritraukdami didžiules investicijas ir taip užsitarnaudami žiūrovų simpatijas visame pasaulyje. Jos korėjiečių TV projektams, serialams ir kino filmams uždirba 944 mln. eurų per metus (2022 m. Pietų Korėjos filmų tarybos duomenys). Tai verslas, kuris dar ir kuria teigiamą Korėjos įvaizdį, skatina turizmą, padeda grožio, maisto, technologijų, automobilių ir kitoms pramonės šakoms patekti į pasaulinę rinką. 

Režisieriai, kino kūrėjai dažnai kartoja: „Niekas neparašo gero scenarijaus. Duokit man gerą medžiagą, scenarijų – bus jums ir geras filmas.“ Suprantama, kinas iš esmės apima labai daug sričių: čia reikia talentingų režisierių, operatorių, aktorių, kino dailininkų, prodiuserių ir t.t. Vis dėlto talentingi scenaristai veikiausiai ir yra tas slaptas korėjietiškos sėkmės istorijos ingredientas.

Gerai „sukalta“ istorija, išgryninti personažai, kurie jau nuo pirmų filmo minučių tampa tavo pažįstamu iš gretimo namo, geriausiu vaikystės draugu ar nekenčiamiausiu konkurentu darbe. Personažų patiriamos emocijos, jų problemos žiūrovams neįtikėtinai atpažįstamos, kad ir iš egzotiškos mums kultūrinės aplinkos. Visi įkliuvusieji į korėjietiškų serialų ir filmų spąstus sutinka: kad ir kokios kokybės serialas, kad ir kaip prastai, mūsų vertinimu, vaidina aktoriai, istorijos, kurios pasakojamos, tikrai yra išskirtinės ir įtraukiančios.

Tos korėjietiškuose serialuose, filmuose pasakojamos istorijos tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti naivios ir paviršutiniškos. Čia ir slypi meistrystė – daugiasluoksniškumas, istorijos gylis. Filmą galima vertinti kaip pramogą, tačiau tą patį filmą galima žiūrėti atpažįstant įvairius psichologinius, socialinius kampus bei užkampius.

Garsusis serialas „Kalmaro žaidimas“ („Squid Game“, 2021, „Netflix“) nėra tik naivi išgyvenimo drama apie gyvenimo nustekentus žmones, bet kokia kaina trokštančius pinigų. Režisierius ir scenarijaus autorius Hwang Dong-hyukas serialą pristato kaip šiuolaikinio kapitalizmo alegoriją ir kalba apie nežmonišką žmonių konkurenciją dėl geresnio gyvenimo, kuris nebūtinai yra toks geras.

Dažnai scenarijams pasitelkiamos tikros gyvenimiškos istorijos, pačių korėjiečių žinomos ir atpažįstamos iš socialinių medijų, laikraščių ar televizijos. Kito populiarumo rekordus gerinančio serialo – teisinės dramos „Neeilinė advokatė Vu“ („Extraordinary Attorney Woo“, 2022, „Netflix“) – scenarijus buvo rašomas remiantis tikromis istorijomis ir jų variacijomis: apie autizmo sutrikimą turinčių žmonių integraciją visuomenėje ir toleranciją, technologijų galią, duomenų vagystes, kurios sužlugdo verslus, apie sukčiavimą internete, ginčus dėl turtų... Neabejotinai šis serialas taip pat prisidėjo prie Čedžu salos populiarumo tarp užsieniečių, atvykstančių į Pietų Korėją.

Dar viena iš atpažįstamų korėjietiško kino ypatybių – (ne)įkyri didaktika, socialinės empatijos ugdymas. Kaip jaučiasi mama, sužinojusi apie užpultą homoseksualų sūnų, kaip jaučiasi vaikas, iš kurio tyčiojamasi mokykloje? Kaip kenčia nuo darbo perdegę žmonės, o kaip užstoti kolegą darbe, jei prie jo priekabiauja viršininkas? Kaip atpažinti depresiją ir polinkį į savižudybę, o kaip elgtis, jei tavo mylimas žmogus pradeda gerti? Galų gale, kokį tašką paspausti, kad sumažėtų migrenos simptomai? Daugelyje serialų ir filmų, nepaisant rodomo laikmečio ar žanro, atpažįstami socialiniai skauduliai dar labiau priartina prie tikro gyvenimo. Filmai, serialai ugdo, skatina papildomai domėtis. Pavyzdžiui, jei medicinos dramose gydytojai vartoja daug nesuprantamų medicininių terminų, labai dažnai titruose pamatysite paaiškinimus apie tam tikras būkles ar ligas. Istorinio filmo titruose „iššoks“ paaiškinimas, kodėl imperatorius kviečia susitikti gaidžio valandą ir kuri tai valanda, pagal dabartinį mūsų supratimą.

Temų įvairovė iš tiesų pribloškianti: nuo medicinos etikos, korėjiečių tradicinės (pas mus – alternatyviosios) ir mokslu pagrįstos medicinos problematikos, pristatomos romantinėje dramoje „Bevardis“ („Live Up to Your Name“, 2017, „Netflix“); subtilaus lyčių lygybės ir homoseksualumo temų nagrinėjimo dramoje „Karaliaus jausmai“ („The King's Affection“, 2021, „Netflix“); žmonių santykių, meilės ir valdžios intrigų istorinėje dramoje „Imperatorė Ki“ („Empress Ki“, 2013, MBC, „Netflix“, rodytas Lietuvoje); jaunystės atradimų, manipuliacijų, meilės ir ištikimybės išbandymų maginės fantastikos sagoje „Sielų alchemija“ („Alchemy of Souls“, 2022, „Netflix“) iki korupcinių schemų teisėsaugoje ir politikoje analizės trileryje „Pašalinis“ („Stranger“, 2017–2020, „Netflix“).

Scenaristų uždavinys yra sukurti tokią istoriją, kuri patiktų ir investuotojams – tiek privatiems, tiek valstybiniams. Todėl daugumoje serialų (filmų) pamatysite nemažai reklaminio prekių ir paslaugų rodymo (angl. product placement). Tiesa, daugeliu atvejų jo nepastebėsite, o jei pastebėsite, tai kaip tik sukels susidomėjimą rodomu produktu ar paslauga, – vakariečiams dauguma jų atrodo nematyti, negirdėti inovatyvūs produktai, gal išskyrus greitojo maisto užkandinių „Subway“ reklamą.

Pietų Korėjos kaip šalies savireklama ne mažiau svarbi: filmuose apstu epizodų ar nuorodų į istorinius faktus, vietoves, kurias įdomu aplankyti, maistą – visa tai, kuo patys korėjiečiai didžiuojasi ir visomis išgalėmis reklamuoja tiek vidaus, tiek užsienio rinkai. Net ir žiūrėdami apokaliptinio siaubo serialo „Karalystė“ („Kingdom“, 2019, „Netflix“) paprastai filmuose apie zombius nuspėjamas scenas, tikrai įvertinsite nuostabius istorinius korėjiečių kostiumus: egzotiškas vyrų skrybėles, puoštas karoliais ir plunksnomis, ar prabangias imperatorienių sukneles ir perukus – tai autentiška.

Tiesa, nutinka visko. Štai, pavyzdžiui, mažiau sėkmingame seriale „Mažosios moterys“ („Little Woman“, 2022, „Netflix“) pasakojama istorija apie Vietname augančią orchidėją ir kaip ji buvo parsivežta į Korėją piktiems tikslams, o pačių korėjiečių indėlis Vietnamo kare perdėtas. Serialo kūrėjai buvo apkaltinti istorijos falsifikavimu ir turėjo atsiprašyti, o Vietname rodyti serialą net uždrausta. Teisybės dėlei verta pasakyti, kad bet koks istorinis paminėjimas, susijęs su Japonija, visada sulauks jautresnio žiūrovų vertinimo, kartais virstančio didelėmis kontroversiškomis diskusijomis ir kritikos strėlėmis ne tik pačioje Korėjoje, bet ir Japonijoje.

Žiūrovų dėmesiui prikaustyti korėjiečiai yra įvaldę visas scenarijų rašymo technikas: tai netikėti istorijų vingiai, nenuspėjamos situacijos ar personažų poelgiai. Svarbu ir humoras, gebėjimas taikliai pasišaipyti iš savęs ir socialinių negerovių. Komiška istorija „Vinčenzo“ („Vincenzo“, 2021, „Netflix“) apie Italijos mafijos užaugintą našlaitį iš Korėjos, sugrįžusį į šalį parsivežti mafijos paslėpto aukso, sudomino ne tik vietinę, bet ir užsienio auditoriją. Korėjiečiai juokėsi iš nusistovėjusių stereotipų apie užsieniečius ir visuomenės vertybinių pasirinkimų, o užsienį, ypač Europą, domino ne tik kaip keistai stereotipiškai italus mato korėjiečiai, bet ir įtraukus komiškas siužetas bei kartais įsiplieskiančios geros rytietiško stiliaus muštynės. Kitas panašus serialas „Kavinė Minamdang“ („Café Minamdang“, 2022, „Netflix“) taikliai pašiepia žmonių silpnybes, korėjiečių prietaringumą, tikėjimą antgamtinėmis jėgomis ir šamanizmu. Ir kaipgi be muštynių – jų nestinga daugumoje korėjiečių filmų.

Nors muštynių scenų daug, įdomu, kad romantiškų, intymių scenų beveik nėra. Bučiniai – aukščiausias aistros taškas, tačiau ir jie filmuose labai saikingi. Tiesa, tai po truputį pradeda keistis, ir bent 2022 m. filmuose bučinių pastebimai padaugėjo. Be to, žiūrėdami kai kuriuos filmus galite suglumti – kažkur matytas kadras? Tai – populiarių vakarietiškų filmų (pvz., „Krikštatėvis“, „Didysis Getsbis“ ir pan.) citatos, dažniausiai pasitelkiamos skoningai, kartais jų galima net nepastebėti. Kitas bruožas, kuris bent man kelia labai dviprasmiškus jausmus, – smurto scenos. Dažniausiai smurtas rodomos iki smulkiausių detalių ir, rodos, net su pasimėgavimu.

Aktorinis meistriškumas gerai istorijai neabejotinai suteikia papildomų spalvų. Nors dėl prodiuserių bei investuotojų kišimosi per daug dažnai kviečiamos vaidinti vietinio lygio jaunos muzikos ar šokių žvaigždutės, daugiausia plastinių operacijų pasidariusios įžymybės, aukšto lygio aktorių tikrai netrūksta. Serialai „Gabalėlis gyvenimo“ („My Liberation Notes“, 2022, „Netflix“) apie gyvenimo rutiną ir laimės paieškas su puikiuoju Son Suk-ku, „Trisdešimt devyni“ („Thirty Nine“, 2022, „Netflix“) apie nepaprastą moterų draugystę su Son Ye-Jin ir Jeon Mi-Do, „Didysis statymas“ („Big Bet“, 2022, „Disney+“) apie kazino verslą, kuris, beje, korėjiečiams yra draudžiamas, „Surinamas“ („Narco Saints“, 2022, „Netflix“), tikrais faktais paremtas serialas apie narkotikų prekybą Suriname su išskirtiniais Ha Jung-woo, Park Hae-soo, Hwang Jung-minu, – tai tie filmai, kuriuos žiūrint ne tik istorija, bet ir aktorių darbas neturėtų nuvilti.

Atskirai norisi paminėti ir tarptautinį pripažinimą pelniusį serialą „Avarinis nusileidimas į tavo glėbį“ („Crash Landing on You“, 2019–2020, „Netflix“), kuriame vaidina viena garsiausių Pietų Korėjos aktorių porų Son Ye-Jin ir Hyun Binas. Seriale nagrinėjama mums, lietuviams, netikėtai suprantama tema – Šiaurės ir Pietų Korėjos valstybių bei žmonių santykiai. Pasakojama istorija pinasi dabartinėje Šiaurės Korėjoje, tačiau filme lengvai atpažinsite sovietinės buities elementus, sovietinio mentaliteto bruožus – dviveidystę ir dvigubą gyvenimą, kurie primena mūsų okupacijos praeitį. Beje, teigiama, kad šio filmo scenarijus buvo rašomas remiantis tikrais įvykiais.

Nors aktorių ir režisierių gildijose dominuoja vyrai, garsiausios korėjiečių serialų ir TV filmų scenaristės yra moterys. Vienos žinomiausių – seserys Hong (Hong Jung Eun ir Hong Mi Ran) – tapo sektinu pavyzdžiu dėl greito ir lengvo pasakojimo stiliaus, įsimintinų personažų, vėliau tapusių ikoninėmis populiariosios kultūros dalimis („Sielų alchemija“, „Viešbutis del Luna“ – „Hotel del Luna“, 2019, „Korėjietiška Odisėja“ – „A Korean Odyssey“, 2017). Kim Eun Sook, būdama tik 39 metų, 2012-aisiais jau buvo įvertinta už gyvenimo nuopelnus – dauguma jos dramų patinka įvairaus amžiaus žiūrovams ir sulaukia puikių įvertinimų. Tarp jų – istorinė drama „Ponas Saulė“ („Mr. Sunshine“, 2018, „Netflix“), fantastinė drama „Amžinasis karalius“ („The King: Eternal Monarch“, 2020, „Netflix“). Paminėtina ir Park Ji Eun, pripažinimo sulaukusi po jau aprašytos TV dramos „Avarinis nusileidimas į tavo glėbį“.

Sakysite, kad televizijos dramų pasaulis visiškai kitoks nei „tikrojo“ kino pasaulis? Ir taip, ir ne. Televizijos dramos, priešingai nei kino filmai, kuriamos gana greitai, nors kartais vieno serialo epizodo biudžetas gali gerokai viršyti viso kino filmo biudžetą. Viskas priklauso nuo konkretaus projekto. Vis dėlto kultūriniai poreikiai keičiasi, o ir pandemija stipriai prisidėjo prie serialų, kurių kokybė dažnai sėkmingai varžosi su didžiojo ekrano juostomis, populiarumo. Konkurencija išgrynina talentus, greitai kuriami TV projektai ugdo režisierius, aktorius, o patyrę televizijos scenaristai puikiai pritampa ir didžiojo kino pasaulyje. Juk Bong Joon-ho „Parazito“ (2019) tarptautinė sėkmė tikrai nėra atsitiktinė.