Žmogaus širdis lyties neturi

Praėjusių metų Venecijos kino festivalyje „Salos vaiduokliams“ („The Banshees of Inisherin“, Airija, D. Britanija, JAV, 2022) buvo plojama 13 minučių. Ilgiausiai ir garsiausiai visame festivalyje. Ketvirtasis Martino McDonagh filmas apie iširusią dviejų bičiulių draugystę jau pelnė ne vieną apdovanojimą, kritikų liaupses ir devynias „Oskarų“ nominacijas. Režisierius laikomas vienu įdomiausių šiuolaikinio kino balsų.

Aktoriai noriai grįžta pas jį į filmavimo aikštelę. Frances McDormand ir Samas Rockwellas už vaidmenis „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ („Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“, 2017) pelnė „Oskarus“, o Colinas Farrellas, gavęs „Auksinį gaublį“ už vaidmenį „Salos vaiduokliuose“, yra šių metų apdovanojimų sezono favoritas.

Tai taip pat trečiasis McDonagh ir garsaus airių aktoriaus Brendano Gleesono susitikimas.

Pirmą kartą susitikote filmavimo aikštelėje 2004 m., filmuojant Martino trumpametražį filmą. „Šešių šūvių revolveris“ („Six Shooter“) buvo debiutas kine, labai sėkmingas, net pelnęs „Oskarą“. Ar tarp jūsų iš karto įsižiebė kibirkštis?

Martinas McDonagh: Daugelį metų buvau didelis Brendano kūrybos gerbėjas ir svajojau su juo dirbti. „Šešių šūvių revolveris“ buvo puiki proga.

Brendanas Gleesonas: Gaunu daug scenarijų. Kai kurie iš jų tikrai blogi, kai kurie gali būti geri, bet juos reikia gerokai pakoreguoti, o Martino scenarijai nuo pat pradžių būna puikūs. Kai prieš 18 metų jis pakvietė mane dirbti kartu, supratau, kad tai bus kažkas ypatinga. Ruošdamasis per dieną pažiūrėjau vieną po kito tris jo spektaklius. Dešimt valandų sėdėjau teatre ir iš jo išėjau plūduriuodamas dešimt centimetrų virš žemės. Tai buvo geriausia mano gyvenime diena teatre!

Tuomet savaitę dirbome kartu – ir tai buvo nuostabus laikas. Susidaro įspūdis, kad Martino kūryboje kinas ir teatras susipina, jo pjesės labai kinematografiškos, o filmai – gerąja prasme teatrališki. Galima sakyti, kad „Salos vaiduokliuose“ dialogai tam tikra prasme yra teatrališki. Likus dviem savaitėms iki filmavimo pradžios praleidome daug laiko repetuodami, kaip ir teatre. Nagrinėjome atskirus personažus ir jų asmenybes. Martinas labai talentingas ir žino, kaip sujungti geriausius teatro ir kino dalykus.

M. M.: Įdomu, kad dirbau ne su vienu, o su dviem Gleesonais. Su Brendano sūnumi Domhnallu („Laiko tiltas“, „Ex Machina“, „Žvaigždžių karai“) kartu kūrėme spektaklį.

B. G.: Martinas labai kuklinasi, bet tiesa ta, jog jis yra atsakingas už tai, kad Domhnallas tapo aktoriumi! Tuo metu sūnus turėjo daug abejonių ir svarstė, ar jam nevertėtų nulipti nuo scenos ir imtis darbo kitoje pusėje. Vaidmuo „Inišmoro leitenante“ Brodvėjuje kartu su Martinu buvo pirmas toks svarbus jo vaidmuo, už kurį iškart buvo nominuotas prestižiniam „Tony“ apdovanojimui.

Puikiai prisimenu, kaip Domhnallas parsinešė pjesę namo. Skaitydamas ją negalėjau atsitraukti iš susižavėjimo: „Koks puikus tekstas!“ Taip jau yra su Martino tekstais: perskaitai ir iškart supranti. Galvoje girdi balsus, matai vaizduojamą pasaulį, dažnai garsiai juokiesi, kad po akimirkos nubrauktum ašarą.

Martinai, tai ir dar vienas Colino Farrello vaidmuo jūsų režisuojamame filme. Kokia šių santykių paslaptis?

M. M.: Puikiai kartu dirbome kurdami mano pirmąjį ilgametražį filmą „Reikalai Briugėje“ („In Bruges“, 2008). Iš karto atradome unikalų būdą suprasti vienas kitą, savo darbo stilių. Prodiuseriai manimi per daug nepasitikėjo, bandė į viską kišti nosį. Buvau pradedantysis, niekas manęs neapsaugojo nuo išorinio kišimosi. Brendanas ir Colinas manimi tikėjo. Kartu sukūrėme būtent tokį filmą, kokio norėjome. Manau, kad „Reikalai Briugėje“ pavyko, nes filmas labai grynas, be jokio Holivudo įsikišimo.

B. G.: Jame taip pat nėra nė vieno iš mūsų ego pėdsakų. Niekas nesivaržė dėl plunksnų, tai buvo tikras bendradarbiavimas. Mes iš karto pasitikėjome vienas kitu, buvo aišku, kad darome kažką ypatinga. Nuo „Reikalų Briugėje“ filmavimo pabaigos ne kartą galvojau, ar dar kada nors dirbsime kartu.

Tai turėjo būti filmas, vertas mūsų sugrįžimo. Kai atėjome į „Salos vaiduoklių“ filmavimo aikštelę, buvo aišku, kad nėra jokių šansų jį tiesiog suvaidinti. Dar kartą turėjome tapti geriausia savo versija, iš tikrųjų stengtis.

M. M.: „Salos vaiduokliai“ yra visiškai kitokia istorija, mes nesikartojame. Kadangi pakeliui sukūriau kelis filmus, šį kartą buvo mažiau ir minėto išorinio kišimosi. Buvau ramesnis ir dėl to, kad sutartyje buvau įrašęs nuostatą priimti galutinį sprendimą. Be to, man susidaro įspūdis, kad kino kūrėjai skirstomi į dvi kategorijas. Vieniems studijos sprendimų priėmėjų nuomonė atrodo įdomi, kitiems – ne. Jei priklausote pastarajai grupei, kuriate filmus kaip ir mes.

Iš pažiūros filme vaizduojamas vyriškas, hermetiškas pasaulis, kuriame nedaug kas vyksta. Tiesiog du vyrai, draugystės problemos ir šiek tiek šeiminių nesutarimų. Tačiau kartu „Salos vaiduokliai“ žvelgia neįtikėtinai giliai į sielą.

M. M.: Rašydamas scenarijų žinojau, kad noriu kalbėti apie išsiskyrimą. Išsiskyrimą apskritai, nepaisant lyties. Pirminis impulsas buvo parodyti liūdesį, lydintį tokią situaciją. Man tai universalus tropas, nepripažįstantis jokių ribų, kai kalbama apie lytį ar psichoseksualinę orientaciją. Esu feministas – ir šis filmas man yra feministinis. Tai, kad filmo centre du vyrai, nė kiek nesumenkina šios žinutės.

B. G.: Praradimo ir baimės emocijų nagrinėjimas yra tiesiog žmogiškas, o ne vyriškas ar moteriškas. Man atrodo, mintis, kad vyrai niekada negali kalbėti apie savo emocijas, yra žalingas stereotipas. Vieniems tai natūralu, kiti iš tiesų jaučiasi sukaustyti, tačiau negalima daryti apibendrinimų. Niekada neturėjau dėl to problemų. Mano herojus Kolmas yra tylus, užsisklendęs, kai kalbama apie jo paties emocijas. Stengiasi jų neanalizuoti, nes taip lengviau, tačiau kai pajunta skausmą – tokį stiprų, kad neįmanoma nekreipti dėmesio, – nusprendžia, jog atėjo laikas į jas įsigilinti.

Feminizmui ir apskritai humanizmui labai svarbu galvoti apie įtrauktį. Juk nenorime, kad ši ideologija taptų savotiškomis teniso varžybomis, per kurias stovime skirtingose tinklo pusėse ir kovojame dėl to, kas laimės. „Salos vaiduokliuose“ norime išsiaiškinti, kaip veikia žmogaus širdis. Mano nuomone, ji neturi lyties.

„Salos vaiduokliai“ taip pat parodo, kokie skirtingi mūsų gyvenimo poreikiai. Colino Farrello vaidinamo Padraiko gyvenimas – tai pokalbiai, alaus gėrimas ir anekdotų pasakojimas. Tai viskas, ko jam iš tikrųjų reikia, kad nejaustų betiksliškumo, kuris vienu metu ištinka Kolmą.

B. G.: Mano nuomone, betiksliškumas ar tikslingumas nėra ta kategorija, kuria vadovaujasi filmo veikėjai. Svorio centrą matau kažkur kitur. Šiais laikais labai dažnai girdimas patarimas „gyvenk šia akimirka“. Padraikas kiekvieną minutę gyvena šia akimirka, ir tai kažkas labai gražaus. Manau, kad „mano“ Kolmui kurį laiką santykiai su Padraiku buvo tarsi pabėgimas, atokvėpis nuo bet kokių abejonių ar liūdesio, kompleksų, susižavėjimo. Kiekvieną dieną jis susitikdavo užeigoje su žmogumi, jau seniai pasiekusiu paprastumo būseną, kurios siekia daugelis. Tai jam buvo didelė dovana, kol pajuto, kad to nepakanka, kad tai niekur neveda.

Šiame filme nuolat justi humoras, tačiau jis niekada nėra akivaizdus. Po juoko akimirkos apima netikrumas, tam tikras diskomfortas, kartais net liūdesys.

M. M.: Toks humoraspuikiai atitinka mano jautrumą. Niekada nenustoju pastebėti mus supančio pasaulio niūrumo, bet mieliau iš jo juokiuosi, o ne verkiu. Šis filmas man atrodo labai liūdnas, ir tai man nepaprastai patinka. Šio liūdesio užfiksavimas...

B. G.: Pasak jo, tai buvo pats juokingiausias dalykas pasaulyje.

M. M.: Būtent! Man buvo labai sunku rasti tinkamą toną, nes juk nenorėjau kurti niūraus filmo. Tikiuosi, kad liūdesio, niūrumo ir humoro lygis gerai subalansuotas ir kad nė vienas iš jų per daug neišsiskiria.

B. G.: Manau, žmonės gali priimti ir tamsą, ir humorą. Po pirmosios šio filmo peržiūros 15 minučių negalėjau ištarti nė žodžio. Emocijos buvo aiškios ir tyros, bet turėjau viską apmąstyti, sudėlioti, kad galėčiau pradėti diskusiją su kitais žmonėmis. Tai buvo savotiškai apvalanti patirtis, kurią vertinu kaip meninį pasiekimą. Šis filmas turi daug sluoksnių. Dialoguose slypinčių prasmių skaičius neapsakomas. Bijojau, kad ne airių auditorija nesupras kai kurių subtilybių, vietinių prieskonių. Tačiau po premjeros Venecijoje, nepaisant to, kad teko skaityti subtitrus, žmonės reagavo būtent taip, kaip norėjome.

Martinai, absurdas – svarbi jūsų filmų priemonė. Ekrane rodomas humoras beveik visada jo persmelktas. Ar tai gera priemonė tikrovei apibūdinti?

M. M.: Filmas apie tai, kaip vienas vyras nutraukia draugystę su kitu? Iš pirmo žvilgsnio tai absurdiška idėja. Tai tikrai nėra medžiaga Holivudo filmui, bet mes jau patikinome, kad toks kinas mūsų nedomina.

Absurdas man sudėtinga sąvoka. Nes jei pradedame nuo tokio absurdo, koks yra mūsų, bet paskui į viską žiūrime mirtinai rimtai, nieko, kas vyksta toliau, nebelaikome absurdišku. Tiesa ir logika panaikina situacijos absurdiškumą ir perkelia istoriją į kuo artimesnes mums čia ir dabar sritis.

B. G.: Be to, nepamirškime, kad viskas ekrane atrodo absurdiška, kol nepagalvoji, kas vyksta tikrame gyvenime. Gyvenimas  – tai vienas didelis absurdas!

Pagal užsienio spaudą parengė I. V.