Kinas
Nuo vadinamojo karo prieš narkotikus Meksikoje pradžios 2006 m., naujausiais skaičiavimais, šalyje be žinios dingo daugiau nei 100 000 žmonių. Tokie filmai kaip „Triukšmas“ („Ruido“, rež. Natalia Beristáin, Argentina, Meksika, 2022) mums primena, kad už kiekvieno dingusio asmens slypi asmeninės ir šeimos tragedijos skausmas, valdžios institucijų neveiksnumas, korupcija ir ilgametė socialinė trauma. Šie žmonės nėra tik šokiruojantys statistikos skaičiai. Jau pirmuosiuose „Triukšmo“ kadruose stambiu pagrindinės veikėjos Chulijos (Julieta Egurrola) veido planu tarsi siekiama patikinti, kad tikrai matome ir suprantame jos skausmą, kad jos šeimos tragedija neliks pamiršta kažkokio teisėsaugos pareigūno stalčiuje.
Jau devyni mėnesiai, kai dingusi Chulijos dukra Gertrūda, meiliai šeimos narių vadinama Ger. Ji viena iš daugelio Meksikoje be žinios dingusių asmenų, kurių bylos greičiausiai taip ir nebus užbaigtos. Filmo kūrėjai siekė aiškiai parodyti valdžios, ypač teisėsaugos, pareigūnų atsisakymą nuosekliai bei nuodugniai tirti Ger ir kitų be žinios dingusių žmonių bylas. Ne tik atsisakymą, bet ir korupciją bei baimę, kylančią dėl narkotikų mafijos grėsmės. Žiūrovas mato, kad bylos tiriamos „lyg tarp kitko“, egzistuoja biurokratinis chaosas, todėl dingusių žmonių artimieji patys leidžiasi į dažnai pavojingas savo artimųjų paieškas ir kuria paramos grupes, kuriose kartojama mantra „tu ne viena/s“.
Chulija, paramos grupėje susipažinusi su žurnaliste Abrile (Teresa Ruiz), taip pat pradeda savarankiškai ieškoti dingusios dukters. Ji leidžiasi į klasikinę herojės kelionę, tarsi kokį nuotykį, kurio metu protagonistę iš visų pusių puola blogosios jėgos. Jas privalu nugalėti ir pasibaigus kelionei rasti naują gyvenimo prasmę. Deja, šio filmo ir Meksikos „karo su narkotikais“ kontekste blogosios jėgos negali būti įveiktos, o pagrindinės veikėjos kelionė neturi laimingos, įkvepiančios pabaigos. Bejėgiškumo jausmas, patiriamas daugumos filmo veikėjų, sustiprinamas į pasakojimą įterpiamais kadrais, kuriuose Chulija rėkia, bet žiūrovas jos negirdi. Taip simboliškai vaizduojama jos vidinė būsena – tragiška, skausminga ir negirdima tiek stebėtojui, tiek valstybės institucijoms. Kituose kadruose Chuliją taip pat matome sutrikusią, besiblaškančią plyname lauke, galbūt dykumoje. Taip greičiausiai siekiama parodyti kontrastą tarp Chulijos išorės, kaip ji atrodo kitiems – susitelkusi, ryžtinga, ir jos vidinio pasaulio, kuriame nebeįmanoma pakelti skausmo dėl dingusios dukters.
Dažnai bergždžios, tačiau intensyvios Chulijos pastangos surasti Ger įkvepia. Mano nuomone, filmo kūrėjai norėjo parodyti, kad viltis – skiriamasis žmonijos bruožas. Vis dėlto paskutinius filmo kadrus interpretuočiau kaip vaizduojančius visišką Chulijos psichologinį palūžimą. Kai nebeįmanoma susitaikyti su realybe, žmogaus protas pradeda kurti neįtikėtinus scenarijus. Paskutines filmo minutes žiūrovas leidžia su Chulija, kuri ką tik iš kažkokio „mafuko“ sužinojo, kad ieškoti Ger nebeverta, tarsi patvirtindamas, kad jos nebėra tarp gyvųjų.
Chulija iš susitikimo eina ištikta šoko ir patenka į feminisčių organizuojamą protestą prieš femicidą – moterų žudymą. Ji kurį laiką blaškosi tarp protestuojančių moterų, kurias galiausiai apsupa policijos pajėgos, bandančios brutaliai numalšinti protestą. Chulija iš policijos pareigūno staiga sulaukia smūgio į galvą ir parkrinta ant žemės. Atsistojusi ji tarp moterų su kaukėmis ir jas mušančių policininkų pamato Ger. Paskutiniame filmo kadre iš tolo matome Chuliją tuose pačiuose laukuose, kuriuose ji be balso rėkė, stovinčią su mergina, primenančia prarastą dukterį. Moteris negalėjo pakelti skausmo supratusi, kad Ger nebegyva, todėl jos protas sukūrė alternatyvią, priimtinesnę istoriją, vaizduojančią Ger kaip protestų dalyvę, besipriešinančią neteisingiems ir korumpuotiems narkotikų mafijos bei valdžios veiksmams. Tai primena filmo „Dingusi dukra“ („The Lost Daughter“, 2021) pabaigą, kai riba tarp realybės ir pagrindinės veikėjos fantazijos (arba mirties?) susipina, nepalikdama žiūrovams aiškaus atsakymo.
Filmo pavadinimas nevienareikšmiškai kontrastuoja su vaizduojamu valdžios institucijų ir kriminalinio pasaulio atstovų noru nutildyti aukų artimuosius, žurnalistus, kurie apie tai kalba, ir išlaikyti status quo. Dingusių žmonių artimiesiems ir draugams valstybės institucijų tyla tampa nebepakeliama ir motyvuoja kelti triukšmą, protestuoti, rėkti. Negalime leisti blogiui nugalėti.
