Kinas
Šiuo metu „Netflix“ platformoje galima pamatyti naujausią Sebastiáno Lelio filmą „Stebuklas“ („The Wonder“, Airija, D. Britanija, JAV, 2022), kuris patvirtina, kad šis kino režisierius puikiai žino, ką daro su jautrumo ir įsigilinimo reikalaujančiomis sunkiomis temomis. „Fantastiška moteris“ Lelio pelnė „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią filmą užsienio kalba, todėl „Stebuklo“ kino kritikai taip pat laukė keldami režisieriui nemažus lūkesčius.
Filmo tematika labai plati, bet viskas siejasi itin sklandžiai, o akylesniam žiūrovui patiks simbolių gausa. Tiesa, ne visiems bus akivaizdus filmo laikmečio kontekstas, nes tam reikia turėti ir istorijos žinių. Elžbieta „Lib“ Rait (Florence Pugh), anglė slaugytoja, atvyksta į gūdų Airijos kaimą stebėti keturiolikmetės mergaitės Anos (Kíla Lord Cassidy), kuri, pasak šeimos narių, jau keturis mėnesius minta tik Dievo iš dangaus atsiųsta mana. Elžbietai ir vienuolei seseriai Maikl (Josie Walker) patikima išsiaiškinti, ar mergina tikrai nieko nevalgo, ar čia Dievo apsireiškimas, ar paprasčiausia apgavystė. Veiksmas vyksta bado, dėl kurio kaltinti galima ir Didžiosios Britanijos valdžią, nusiaubtoje Airijoje. Didysis badas (1845–1852) smarkiai prisidėjo prie politinės, socialinės bei demografinės krizės Airijoje ir turėjo neigiamų pasekmių šios valstybės raidai.
Taigi Elžbieta, priklausanti airių okupantų anglų pusei ir graužiama imperialistinės kaltės, nuolat jaučia vietinių nepasitikėjimą ir pagiežą. Tiek Ana, tiek jos šeima vis kartoja Elžbietai, skeptiškai nusiteikusiai teorijos „mana iš dangaus“ atžvilgiu: „tu mūsų nesupranti“, „tu mūsų nepažįsti“. Kuriamas įdomus kontrastas – priešinamas savanoriškas, religiniais motyvais pagrįstas badavimas ir priverstinis badas, pasibaigęs milijono airių mirtimi. Savas versus svetimas, mokslas versus religija – tik dalis temų, analizuojamų šiame filme. Vis dėlto filmo moralas palankesnis sekuliaraus mąstymo pusei, nes merginą nuo bado sukeltos mirties išgelbėja ne stebuklas, o ryžtingi Elžbietos veiksmai.
Kita vertus, Elžbietos kaip gelbėtojos vaidmuo yra „sulytintas“ (angl. gendered), nes istoriškai globėjiškos savybės priskiriamos moterims. Verta pabrėžti, kad tiek Ana, tiek Elžbieta kažką gelbėja, o galiausiai gelbėja pačios save ir viena kitą. Elžbietą kamuoja kaltė ir kūdikio praradimo skausmas, todėl ji siekia žūtbūt išgelbėti Aną, taip tarsi išpirkdama kaltę tiek dėl bado Airijoje, tiek dėl savo kūdikio mirties (jos aplinkybės nėra atskleidžiamos). Su potencialaus mylimojo Viljamo (Tom Burke) pagalba gelbėdama Aną, našlė Elžbieta tarsi sukuria naują šeimą. Elžbieta ieško naujos pradžios, ir filme šią naują pradžią simboliškai sukuria namo, kuriame gyvena Ana su šeima, sudeginimas. Ugnis valo ir leidžia iš pelenų užgimti naujiems dalykams.
Dar viena tema, plėtojama filme, yra riba tarp kontrolės ir laisvės, kuri ne visada aiški. Galime manyti, kad esame laisvi, nors iš tikrųjų mūsų gyvenimas yra tapęs kalėjimu, arba atvirkščiai – esame įkalinti, bet jaučiamės laisvi. „Stebukle“ pagrindinės veikėjos ne iš karto atpažįsta savąją situaciją, todėl paskutinė filmo dalis ir yra tokia paveiki. Tiek Ana, tiek Elžbieta pagaliau supranta, kad jų gyvenimą kontroliuoja išorės jėgos, ir įgalina save imtis veiksmingų pokyčių.
Operatorės darbas (Ari Wegner) ir garso takelis (Matthew Herbert) verti atskiro paminėjimo. Elžbietą matome einančią į Anos namą Airijos kaimo keliais, atvirais laukais, vėjo nugairintomis žolėmis, o virš jos galvos – beribis dangus. Kitą akimirką ji jau klaustrofobiškame Anos miegamajame, kuriame vyksta „ligonės“ stebėjimas ir užsimezga jųdviejų ryšys. Nuolatinis skirtingų erdvių kontrastas sukuria bekompromisių pasaulių jausmą, deja, nė vienas iš jų nesuteikia herojėms ramybės. Kadrai iš Anos namo primena kiaroskuro technika tapytus paveikslus. Apskritai „Stebuklas“ dažnai primena paveikslą – intymų, gąsdinantį, bet keičiantį pasaulio suvokimą. Garso takelis nustebins dažną žiūrovą, nes „kaimo siaubo“ atmosferą veiksmingai kuria elektroninės muzikos garsai, nebūdingi psichologinės istorinės dramos apdarą besimatuojančiam filmui.
Galiausiai – režisierius pasirinko nagrinėti istorijų pasakojimo temą. Filmas pradedamas vaizdu iš kino studijos. „Stebukle“ nuolat kalbama apie fikciją ir faktus, istorijų pagrįstumą ir reikšmę. Bene filmo viduryje į žiūrovą kreipiasi viena iš istorijos veikėjų, vėl pabrėždama, kad „tai yra istorija“. Mano nuomone, šios žiūrovo „atsitokėjimą“ skatinančios scenos nėra pats geriausias režisieriaus sprendimas. „Stebuklas“ – stiprus ir įtraukiantis filmas, todėl tiesioginis kreipimasis į žiūrintįjį gali suveikti priešingai, nei norėta.
