Kaip saldainiai su likeriu

„Netflix“ serialas „Guillermo del Toro keistenybių kabinetas“ („Guillermo del Toro’s Cabinet of Curiosities“, JAV, Meksika, 2022) – tai aštuoni siaubo filmai, trunkantys maždaug po valandą. Nors filmus kūrė skirtingi režisieriai, į pavadinimą iškeltas kino vizionieriaus del Toro vardas. Šį kartą del Toro atliko kūrinius atrinkusio kolekcininko, kuratoriaus vaidmenį. Žinia, režisieriaus kaip mįslingų, keistų dalykų žinovo reputacija nekelia abejonių, jo vardas – tai firminis ženklas, leidžiantis nujausti, koks bus šio asorti skonis.

Pats del Toro pasirodo kiekvienos serijos prologe, kad pristatytų savo kolekcijos eksponatą. Jau vien tamsos gaubiama stambi figūra ir senamadiška laikysena įvilioja į paslapties erdvę ir sykiu atitolina, sukuria žaismingą atstumą, kad per daug neįsijaustume ir tiesiog mėgautumės. Juk keistenybė gyvenime ir kolekcininko kabinete – skirtingi dalykai. Tai, kas gyvenime baisu ir pavojinga, žinovo kolekcijoje saugiai padedama po užraktu ir įgyja estetinę ar mokslinę vertę.

Serialo filmai – išties kaip dailūs saldainiukai dėžutėje, kiekvienas su vis kitokiu įdaru. Pirmas susidūrimas su kita realybe prasideda nuo „pakuotės“ – prologo vinjetės, kur pro prasiveriančią kaukolę įskriejame į puošnios grafikos labirintus su okultiniais simboliais ir pabaisomis. Dvilkteli jausmas, kad pateksime ne į žmogaus vidinį pasaulį, o į kažkokį savaime veikiantį skaitmeninį organizmą. Tačiau neilgai trukus atsiduriame savaip jaukiuose filmų pasauliuose. (Beje, serialo laikas daugiau ar mažiau nutolęs nuo dabarties, apsitraukęs senų gerų dienų patina, o dvi serijos sukurtos pagal keistosios literatūros klasiko Howardo Phillipso Lovecrafto apsakymus.) Ir, tiesą sakant, daugiausia melancholiško žavesio seriale turi būtent paprastas žmogaus gyvenimas mirties akivaizdoje, kai dar tik smelkiasi negera nuojauta, tačiau tebegroja senas radijas, o pervargęs šerifas šliūkšteli į kavą nemenką kiekį alkoholio ir tęsia pašnekesį su mirtinai sergančiu, bet vis dar preciziškai dirbančiu patologu.

Kitaip nei susisteminto keistenybių rinkinio savininkui del Toro, personažams tenka iškuopti užgriozdintus sandėliukus, iššniukštinėti senų namų palėpes ir rūsius, atlikti palaikų skrodimą, kad susivoktų, su kokiu egzemplioriumi susidūrė ir ką dabar su juo daryti. Tiesa, yra filmuose ir okultinių reikalų žinovų, simbolių interpretatorių, indėnų su veikliosiomis medžiagomis. Visi kiti – arba pernelyg racionalūs, arba baikštūs ir geriau jau būtų nematę nei dvasių, nei vidinę destrukciją sukeliančių paveikslų. Tik nedaugelis rizikuoja ir savo noru kontaktuoja su anapusybe, tačiau taip elgtis neretai verčia gyvenimiškos aplinkybės. Personažams reikia susitvarkyti žemiškas problemas, grąžinti skolas, ir ką padarysi, jei vienintelis būdas gauti lėšų – tai išplėšti iš pabaisos nagų pasakiškos vertės knygą ar kardą.

Del Toro filmuose magiškas pasaulis, kad ir koks baugus būtų, traukdavo personažus, nes tikrovė – dar baisesnė. Šiame seriale kito pasaulio atstovai patys nepaliaujamai veržiasi į šį pasaulį, grobia žmonių kūnus ir sielas. Seriale ypač daug kūno ir jo anatomijos (skrodimo, iškamšų). Gyvieji, mirusieji – irgi kaip tie saldainiai su įdaru, kurių gviešiasi kas netingi: demonas daugybę metų gyvena net palaikuose, žiurkės tempia mirusiuosius iš įkapių, tamsaus meno kūriniai kėsinasi užvaldyti žiūrovų protą, o limbe įstrigusios sielos taikosi užimti gyvųjų kūnus. Dviejose serijose iš meteorito išsilukštena žmogaus organizme parazituojanti nežemiška gyvybės forma ir pabaisa, susiliejanti su savo šeimininku. Net prabangus kremas skverbiasi vidun, kol perkeičia moters pavidalą ir asmenybę.

Įdomi mintis pokyčius aukštinančioje visuomenėje: nesikeisk, nenorėk būti kitoks; jei dar įmanoma – grįžk, atsikeisk, užmiršk baisius paveikslus. O jei įvyko transformacija, vadinasi, tave kažkas užgrobė. Todėl vienoje serijoje patologas, net žinodamas, kad netrukus mirs, paskutinę akimirką siekia išsaugoti savo kūnišką luobą nuo piktavalės būtybės invazijos.

Ar seriale yra paties del Toro kino atšvaitų? Vieną jų išvydau epizode, kai suvargęs sandėliukų lobių medžiotojas per liūtį važiuoja su demonų žinovu ir pro išdaužtą automobilio langą lyja į saloną. Išsyk atgijo del Toro filmų vaizdai, kai naktinis lietus sulieja žemišką ir magišką pasaulius. Iš kitų serijų įstrigo intelektualus kapinių vagis – spalvingas tipas, kuris didžiąją filmo dalį lyg kankinančiame sapne šliaužia kapinyno požemiais, išgyvena nuopuolį, atgailą, viltį, bet taip ir neranda išėjimo iš labirinto.

Vis dėlto mano favoritė – priešpaskutinė serija. Čia ekscentriškas turtuolis atsiskyrėlis kviestinei kompanijai teikiasi pademonstruoti savo keistenybių kolekcijos eksponatą, o pernelyg susijaudinęs ir suktinę užsirūkęs žiūrovas išbudina pabaisą. Filmas miglotas ir savo turiniu, ir rausvos šviesos užlietu vaizdu, tačiau sunkiai nusakoma atmosfera, veikėjų negebėjimas aprėpti, kas vyksta, įdomesni už konkretybes: demonus, čiuptuvėlius, raganas...

Serialą užbaigia, ko gero, sentimentaliausias kūrinys, sugrąžinantis žmogų ten, kur yra jo vieta: į tikrovę, į meilės, jausmų ir gamtos pasaulį, sklidiną dar didesnių paslapčių nei visas demonų legionas. Beje, net ir piktavalės „Guillermo del Toro keistenybių kabineto“ būtybės ypač vertina gyvenimo malonumus bei žmogaus gebėjimą jausti ir būtent todėl atkakliai mėgina įsiskverbti į jo vidų.