7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gyvūnas niekuo neapsimeta – jis yra

Jerzy Skolimowskis apie „I-A“

Nr. 36 (1443), 2022-11-11
Kinas
Jerzy Skolimowski
Jerzy Skolimowski

Jerzy Skolimowskis (g. 1938) pirmiausia yra režisierius ir scenaristas, kartais jis būna aktorius, rašo eiles ir tapo paveikslus. Būdamas kine beveik šešis dešimtmečius – pirmąjį filmą sukūrė 1964-aisiais, bet prieš tai padėjo rašyti scenarijus Andrzejui Wajdai ir Romanui Polanskiui, – Skolimowskis iki šiol tebėra eksperimentuotojas. Kiekvienas jo filmas tampa įvykiu. Ne išimtis ir šiemet Kanuose apdovanotas „I-A“ („IO“, Lenkija, Italija, 2022), kurį rodo „Scanorama“. Didelį filmui skirtą tekstą žurnale „Polityka“ Januszas Wróblewskis baigė taip: „Kažkur viduje vis dėlto glūdi klausimas: ar kartais aštuoniasdešimt ketverių Jerzy Skolimowskis, emocionaliai susitapatindamas su savo gerokai apdaužytu herojumi, nesukūrė poetiško laiško, skirto pačiam sau? Laiško apie amžiną autsaiderį, kurį priglausdavo ir atstumdavo skirtingos bendruomenės, šalys, epochos, bet iš tikrųjų niekur nepritampantį, vienišą, visada besiilgintį idealizuojamos romantiškos meilės menininką, savo perdėtą jautrumą maskuojantį ciniška distancija su mažais ir dideliais dalykais. Tarp jų ir su už jo pečių tykančia mirtimi.“

 

Pateikiame režisieriaus požiūrį atskleidžiančių pokalbių su Skolimowskiu, išspausdintų žurnale „Zwierziadlo“ ir dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.

 

Jūsų naujausiuose filmuose ryški katastrofos tema. Turiu omenyje „11 minučių“ ir trumpo metražo filmą „Tai ne mes“ („To nie my“), sukurtą HBO užsakymu, o dabar ir „I-A“. Ar mūsų laukia katastrofa, pasaulio, kurį pažįstame, suirimas?

Matome, kaip greitai viskas keičiasi į blogąją pusę, bet gal tik aš nepastebiu jokių pozityvių jėgų, galinčių sustabdyti šį procesą.

 

Ar gyvenimas, nepaisant visko, jus dar gali stebinti? Jei taip, ar tame yra bent kiek vilties?

Bijau, kad teigiama prasme gyvenimas manęs, ko gero, nebenustebins. Pergyvenau kelias tragedijas, tad turiu vilties, kad atsiėmiau visą man priklausančią nelaimių porciją.

 

Tačiau dėl kažkokių priežasčių atsirado „I-A“. Ar tikitės, kad pamatę filmą žmonės susigriebs?

Negaliu turėti panašių vilčių – filmas greičiausiai nesukrės milijonų žmonių ir jie staiga netaps vegetarais, nepradės protestuoti prieš gyvūnų auginimo mėsai ir kailiams pramonę. Filme yra scena iš lapių fermos. Visą dieną filmavome tikroje fermoje su tikru tų nelaimingų žvėrelių kankintoju, nes juk kitaip jo nepavadinsi. Tai, ką ten pamatėm, mus taip šokiravo, kad kelias dienas po to buvo sunku dirbti. Filme parodėme tik minutę iš to, kas ten vyksta, bet ir taip patyrėmė visišką depresiją...

 

Tai labai stipri scena!

Taip ir turi būti, nes joje matyti tiesa – tai baisus žiaurumas gyvūnų atžvilgiu. Kam? Kad lapių kailiuką nešiotų viena ar kita ponia? Ar kad koks elegantiškas ponas pasipuoštų paltu su kailių pamušalu? Kas leidžia tiems augintojams šitaip elgtis? Juk jie turi suvokti, kad daro nusikaltimus su gyvomis būtybėmis. Kaip apskritai galima gyventi žinant, kad darai kažką panašaus?! Kaip valstybės administracija gali leisti egzistuoti tokioms fermoms?! Taip, vagys taip pat gyvena iš to, ką pavogė, bet jie teisiami ir baudžiami. Tačiau kailių fermos valstybėje veikia legaliai.

 

Asiliukas atstovauja visoms toms vertybėms, kurias praradome. Kažkada esate sakęs, kad šitame degeneravusiame pasaulyje jums pavyko savyje išsaugoti nekaltumo likučius, – nepainioti su naivumu. Kuo tai pasireiškia?

Atsakysiu kiek kitaip ir netiesiogiai. Kuo skiriasi „I-A“ nuo ankstesnių mano filmų? Supratau, kad filmuodamas „I-A“ pirmąkart buvau emocionaliai susietas su savo herojaus gyvenimu. Juk ar man rūpėjo afganų kovotojas iš filmo „Essential Killing“? Ne. Net nemėgau aktoriaus. Tai buvo arogantiškas amerikietis Vincentas Gallo, filmavimo aikštelėje pridaręs mums daug rūpesčių. Prisimenu nenoriai, nors tai buvo pavykęs filmas, jis sulaukė sėkmės. Arba paimkime „Keturias naktis su Ana“. Žinoma, tai įdomus anekdotas apie keistai įsimylėjusį nedrąsų žmogų. Bet ir jis man nerūpėjo, nors aktorius Arturas Steranko buvo atviras ir simpatiškas. Neįsijausdavau į jo būsenas ir į tai, ką išgyveno ekrane, tik sekiau, kad būtų suvaidinta profesionaliai. Tačiau asiliuko atveju gyvūnas buvo artimas mano širdžiai. Kai žiūrėjau jam į akis, atrodė, kad kažką perteikiame vienas kitam, kažkokį buvimo kartu, sambūvio suvokimą. Priešingai nei aktorius, gyvūnas niekuo neapsimeta. Jis yra.

 

Sako, kad „I-A“ – tai pagarbos duoklė režisieriui Robert’ui Bressonui ir jo 1966 m. filmui „Atsitiktinai, Baltazaras“.

„Atsitiktinai, Baltazaras“ mačiau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, ir tai vienintelis filmas, kuris mane tikrai sujaudino. Atėjus asiliuko mirčiai, akyse buvo ašaros. Vienintelį kartą kine! Tai Bressono pamoka man, kad tiesa apie gyvūno likimą gali mus sukrėsti, nes labiau tikime, kad tai nesuvaidinta. Bet kokios aktorių „mirtys“, kai vaidinama vienokia ar kitokia gyvenimo pabaiga, – tai tik pasirodymas. Turiu profesinį trūkumą – suprantu, kaip tai daroma, jaučiu distanciją ir netikiu tragedija, kurią vaidina net didžiausi aktoriai.

 

Ar nenustebote, kad kažkoks asiliukas taip labai sujaudino?

Mano namuose visada buvo šunų. Pasitaikydavo ir katinų. Mano ryšys su jais visada buvo artimas. Su asilais anksčiau nebuvau susidūręs. Paaiškėjo, kad tai gyvūnas, kaip ir šunys, linkęs užmegzti kontaktą su žmogumi. Kai žiūrime savo šuniui į akis, tarp mūsų tarsi vyksta dialogas. Paaiškėjo, kad asilas taip pat trokšta bendrauti su žmogumi, užmegzti ryšį.

 

Asiliukas filmavimo aikštelėje buvo svarbiausias?

Taip. Žinoma, jis ne visada norėjo daryti tai, ko iš jo laukėme, nes tie gyvuliai iš prigimties yra užsispyrę, bet iškart jam tai atleisdavau. Asilas buvo svarbiausias! Ir mums kompensavo viską. Man atrodo, kad šis gyvūnas kalba mums iš ekrano. Tas jo asiliškas riaumojimas išreiškia savojo likimo apgailestavimą. Deja, traktuojame gyvūnus kaip daiktus, nematome jų kaip gyvų būtybių, o juk jie jaučia tą patį, ką ir mes. Jiems reikia saugumo jausmo, švelnumo, meilės, kažkokios formos ryšio su žmogumi. Na, ir pirmiausia suvalgome neįtikėtinus kiekius mėsos. Pats dar nesugebu būti šimtaprocentinis vegetaras, tačiau paveiktas filmo pakeičiau valgiaraštį, dviem trečdaliais sumažinau mėsos vartojimą.

 

Kodėl filmo asiliuką vaidino net šeši gyvūnai?

Vežioti vieną asilą po Europą būtų pernelyg didelis stresas gyvūnui. Tai ir labai brangu. Pagrindinis darbo su asilu principas, kurį gana greit atradome, tas, kad jis geriausiai dirba, kai būna du asilai – patinas ir patelė. Patinas visada juda patelės kryptimi. Todėl kai statėme kokią sceną, krypties pabaigoje visada buvo patelė. Bet pasitaikydavo ir taip, kad asilas staiga sustoja ir nenori žengti žingsnio. Nereaguoja į riksmus, stumdymą. Turėjome suprasti, kodėl taip vyksta. Kartą paaiškėjo, kad netoliese guli kabelis, kurį elektrikai bandė paslėpti, bet asilas jį pamatė ir nenorėjo jo peržengti.

 

Yra daug asilų veislių. Pasirinkome tą, kurią Italijoje rasti lengviausia – Sardinijos, su juodo kailio kryžiumi ant nugaros. Tokia yra Marietta ir italų pora Rocco ir Mela. Lenkijoje rastas Sardinijos asilas buvo Tako – patinas, iškart sužadinęs mūsų simpatiją: jis pats priėjo prie mūsų ir leidosi tapšnojamas. Iškart gavo vaidmenį. Reikėjo tik parinkti jam asilę – tai buvo Hola. Jos akys gražiausios, tad jos stambūs planai filme dažniausi. Šeštasis asilas – tai Ettore, pasirodantis prisiminimuose. Michałas Englertas nufilmavo jį dar Sicilijoje.

 

Po apdovanojimo Kanuose „I-A“ daro tarptautinę karjerą.

Filmas parduotas keliasdešimčiai šalių, tarp jų Indonezijai, Kinijai ir Pakistanui. JAV jį platina žmonės, išleidę į ekranus „Oskarą“ pelniusį „Parazitą“ ir „Drive My Car“. Pusmetį praleisime važinėdami po festivalius – „I-A“ jau pakviestas į 51 festivalį.

 

„I-A“ – poetiškas ir tapybiškas filmas. Jūs tapote kino kamera.

Būdamas tapytojas, kine esu itin jautrus vaizdui, kompozicijai ir spalvai. Bendradarbiavimas su operatoriumi Michału Dymeku labai pasiteisino. Skatinau jį išbandyti viską, leisti kamerai veikti taip, kad žadintų mūsų emocijas. Įdomu, kad „I-A“ kūrė trys operatoriai. Kai filmą pradėjęs Michałas Englertas susirgo kovidu, jis pasiūlė filmavimą tęsti Dymekui, o kai šis turėjo išvykti iš Lenkijos dėl priežasčių, susijusių su kontrakto įsipareigojimais, paskutines dienas sutiko filmuoti Pawełas Edelmanas. Esu jam labai dėkingas. Nors ant jo galvos tada jau buvo naujas Romano Polanskio filmas „The Palace“, Pawełas prisitaikė prie „I-A“ estetinio kanono, kurio vientisumas mums labai rūpėjo. Nematyti, kad filmavo trys operatoriai. Radome ir puikius dronų operatorius. Tai jų nuopelnas hipnotizuojanti skrydžio virš miško, pievų, šaltinio, vėjo malūnų sekvencija.

 

Kanuose buvote apdovanotas Žiuri prizu, vėliau Lenkijoje – „Ereliu“ už gyvenimo nuopelnus. Ar jaučiatės sėkmės lydimu žmogumi?

Greičiausiai privalau save tokiu laikyti.

 

O ar taip nėra?

Gyvenime teko patirti kelias dideles tragedijas. Dabar, iš tų įvykių perspektyvos, vadinamoji sėkmė, prestižiniai apdovanojimai liaujasi būti svarbūs.

 

Daug metų gyvenote ir dirbote užsienyje. Kūrėte filmus, kuriuose vaidino didžiausios žvaigždės, turėjote puikias sąlygas, uždirbote pinigų. Tačiau, regis, visur jautėtės svetimas. Kodėl?

Mano gyvenimas galėjo susiklostyti visai kitaip, jei ne privertęs emigruoti filmo „Rankas į viršų“ („Ręce do gory“, 1967) likimas – buvau tiesiog išstumtas iš šalies. Jei būčiau galėjęs daryti tai, ką tada, kurdamas savo vienintelį politiškai angažuotą filmą „Rankas į viršų“, viskas atrodytų kitaip. Tai buvo Didįjį brolį labai suerzinęs gana ekstravagantiškas pokštas. Sovietų ambasados Lenkijoje įsikišimas lėmė, kad filmas nebuvo išleistas į ekranus. Viskas tik dėl tos nelaimingos plakato su dviem Stalino akių poromis scenos. Jei „Rankas į viršų“ būtų pasirodęs ekranuose, jei jis būtų sukėlęs kokią politinę sumaištį, kas žino, kas būtų atsitikę. Šis filmas tada galėjo ką nors Lenkijoje pakeisti.

 

Gal todėl emigracija niekad nebuvo jūsų pasirinkimas, nesijautėte emigracijoje kaip namie. Paklausiu kitaip: kur dabar yra jūsų namai – Varšuvoje ar labiau Mozūrijoje?

Kai su šuniu einu per mišką (mūsų namus Mozūrijoje supa šimtai hektarų miškų), būtent tai yra mano erdvė.Tikiuosi, kad čia po pertraukos vėl grįšiu prie tapybos, nes kuriant filmą tapyti neįmanoma. Tad vėl turėsiu galimybę suprasti, ar dar galiu ką nutapyti.

 

Parengė Kora Ročkienė

Jerzy Skolimowski
Jerzy Skolimowski
Kadras iš filmo „I-A“
Kadras iš filmo „I-A“
Kadras iš filmo „I-A“
Kadras iš filmo „I-A“
Kadras iš filmo „I-A“
Kadras iš filmo „I-A“