7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Feminizmas viduramžiais

Nauji filmai – „Katerina, vardu Paukštelis“

Džiuginta Gabrielė Radavičiūtė
Nr. 35 (1442), 2022-11-04
Kinas
„Katerina, vardu Paukštelis“
„Katerina, vardu Paukštelis“

Trečiasis ilgametražis Lenos Dunham filmas „Katerina, vardu Paukštelis“ („Catherine Called Birdy“, D. Britanija, JAV, 2022), rodomas „Amazon Prime Video“ platformoje, – tai viduramžių komedija, pasakojanti apie paauglės brandos virsmą ir iššūkius gyvenant patriarchalinėje visuomenėje. Lena Dunham, išpopuliarėjusi dėl serialo „Merginos“ („Girls“, 2012–2017), šįkart imasi Karen Cushman knygos vaikams tuo pačiu pavadinimu ekranizacijos.

 

Katerina (Isabella May Ramsey) – keturiolikos metų paauglė, artimųjų vadinama Paukšteliu, gyvena XIII a. Anglijoje. Mėgstantis išlaidauti ir į bankrotą rūmus varantis lordas tėvas (Andrew Scott), elegantiška ir vyrui atsidavusi motina (Billie Piper), septyniolikmetis brolis Robertas (Dean-Charles Chapman), ištikima auklė (Lesley Sharp) ir geriausias draugas ožkaganys Perkinas (Michael Woolfitt) – tokia Katerinos aplinka. Maištingos sielos mergina susiduria su anksčiau ar vėliau ją turėsiančiu ištikti esminiu gyvenimo pokyčiu – branda. Norėdama išvengti kartu su moteriška prigimtimi asocijuojamų pareigų bei santuokos su širdžiai nemaloniais, tačiau turtingais ir jos šeimą nuo nepritekliaus galinčiais išgelbėti būsimaisiais vyrais, pagrindinė veikėja pasitelkia kūrybiškumą ir bando išvengti jos laukiančio likimo.

 

Dėmesį visų pirma patraukia pagrindinės aktorės pasirinkimas. Isabella May Ramsey kelia aliuzijas į aktorei daug populiarumo suteikusį HBO serialą „Sostų karai“ („Game of Thrones“, 2011–2019), kuriame ji kuria rūsčios, griežtos ir serialo realybės priverstos greitai subręsti paauglės paveikslą. Matydamas šią aktorę Dunham filme imi kvestionuoti saldžią „Katerina, vardu Paukštelis“ realybę: Ramsey kuriamas personažas vystomas tame pačiame viduramžių kontekste, yra panašaus amžiaus, tačiau išryškinamos visiškai kitokios charakterio savybės – jaunasis personažas dar tik eina brandos keliu. Dunham filmo scenografija ir koloritas – itin ryškūs, neįprasti vaizduojant viduramžius. Nors tam tikromis scenomis bandoma parodyti patriarchalinės visuomenės daromą poveikį moterų psichologijai, plėtojama veikėjos dramaturgija, vizualiniai sprendimai ir siužetas neįtikina nei viduramžių filosofijos moters atžvilgiu švelnumu, nei pagrindinės veikėjos virsmu.

 

Kita vertus, reikėtų atkreipti dėmesį, kad pasirinkta dienoraščio forma bei užkadrinis Katerinos balsas, tikslus pagrindinės veikėjos amžiaus nurodymas ir švelnus smurto vaizdavimas ekrane suponuoja, jog filmo nuotaika kuriama norint atspindėti dėl paauglystės hormonų įtakos sutirštintas pasaulio spalvas ir jausmus. Taip pat ir šiuolaikiškas, populiariosios muzikos kupinas garso takelis leidžia daryti išvadą, kad šio filmo tikslinė auditorija – tokio pat amžiaus paauglės. „Katerina, vardu Paukštelis“ neapsieina be įprastų brendimo filmo atributų: išgąsčio dėl kūno pokyčių, maišto, nesuvaldytų emocijų, nepritapimo jausmo, greito susižavėjimo. Vis dėlto kyla klausimas – ar šiuolaikinio žmogaus paauglystės etapui vis ankstėjant, šio filmo auditorijai kūrinys nėra per saldus ir vaikiškas?

 

Filmo pradžios kadras, kai pagrindinė veikėja žaidžia purvo karą su kitais bendraamžiais, įveda žiūrovą į visame filme nagrinėjamą feminizmo temą. Katerina, gyvenanti patriarchalinės visuomenės šešėlyje, aktyviai priešinasi jai primetamoms pareigomis. Stebina, jog režisierė moteriškos giminės „pareigas“ (turint omenyje, kad ekranizacija kuriama šių laikų paauglių auditorijai) pateikia kaip neišvengiamą likimą, o ne kaip esmingą bręstančios moters psichologijos žalojimą ir jos teisių nepaisymą.

 

Filme moteriškumo tema plėtojama parodant biologinių žinių stygių, asmenybės virsmą. Dėmesį patraukia kiek komplikuotas atsakomybių ir moters teisių suplakimas į klišinius „ko nedera daryti merginai“ ir „vyrams viskas galima“ teiginius. Prikišamai nuaidinti frazė „moters prigimtinė teisė yra kraujuoti“ filme nerezonuoja su pateikiama istorijos atomazga ir veikėjos linija. Katerina,  susitaikydama su savo „likimu“, atranda ryšį su tėvu, gauną ilgai ieškotą patriarchalinę užuovėją, jai pačiai nebereikia ginti savo interesų. Tad nuolankiai priimdama jai primestas elgesio normas, kurioms visą filmą priešinosi, Katerina tarsi ištirpsta šeimos interesų kompromise. Kaip tokio tipo filmams ir būdinga, priartėjus prie laimingos pabaigos pagrindinė veikėja, nors nepritardama tam, kad su ja elgiamasi atsižvelgiant tik į jos lytį, įžvelgia optimistinius „moteris gali“ teiginius. Lieka klausimas – ar šiuolaikinė paauglė turėtų būti laiminga gyvendama susitaikiusi su jos, kaip žmogaus, teises suvaržančiu kompromisu?

„Katerina, vardu Paukštelis“
„Katerina, vardu Paukštelis“
„Katerina, vardu Paukštelis“
„Katerina, vardu Paukštelis“
„Katerina, vardu Paukštelis“
„Katerina, vardu Paukštelis“
„Katerina, vardu Paukštelis“
„Katerina, vardu Paukštelis“
„Katerina, vardu Paukštelis“
„Katerina, vardu Paukštelis“